Tamas Dobozy: Apgultis 13

Aš pažvelgiau į savo sūnų, paskui vėl į Kovačą.

– Ir ką gi ketinat daryti? – pasiteiravau.

– Apžiūrėti prototipą, – atsakė Bobis.

– Prototipą? Bobi, kokį velnią?.. – aš tuoj pat susigriebiau, niekada nebuvau keikęsis prie Bobio, ir Kovačas žiūrėjo į mane linguodamas galvą, tarsi būčiau blogiausias tėvas Žemėje. – Jūs atsinešėt prototipą į mano namus?

Kovačas kreipėsi į Bobį pagalbos.

– Rūsyje, – pareiškė Bobis, dairydamasis į langus, tarsi saugumo agentai jau būtų pasislėpę gyvatvorėje, sektų pro langus, stačia galva leistųsi kaminu su moderniausia pasiklausymo įranga.

– Rūsyje, – tarė jis dar kartą, parodydamas pirštu, ir Kovačas, užsivožęs skrybėlę, nusekė mano sūnų laiptais apačion.

Apačioje buvo drėgna, trenkė pelenais, kačių kraiku. Bobis padarė vietos ant pingpongo stalo – ranka nubraukė mūsų laužyno turtus, šie žlegėdami krito ant žemės, ir parodė plotelį, kur Kovačas galėjo pasidėti savo įtaisus. Įkišęs ranką į krepšį, senis nežiūrėdamas žvejojo jame, atmesdamas vieną daiktą po kito, kol jo akys išsiplėtė, ir jis išsitraukė kažin kokį įtaisą, kuris atrodė kaip ilgas suriestas ragas, beveik kaip trimitas, bet su daugiau vingių ir tik vienu raudonu mygtuku viršuje. Išėmęs šiek tiek jį palaikė, ir įsižiūrėjęs iš arti mačiau, koks jis subtilus, tarsi koks iš sidabrinės folijos išlankstytas origamis, toks plonytis ir taip kruopščiai išraitytas, kad, regis, vien stipriau palietęs išplėštum skylę.

– Išties jis tvirtas, – pasakė Kovačas, matydamas mano veido išraišką. Jis gūžtelėjo. – Tikėjotės ko nors masyvaus? Šarvuoto geležimi? Tai klaida, kurią jie visi daro. Gero modelio esmė paprastumas, – jis nuleido balsą, – netgi – ne – ypač kuriant pasaulio pabaigos mašinas, – jis iškėlė ragą. – Stivas Džobsas mano didžiausias herojus.

– Tai kvailystė, – pareiškiau aš, tiesiog leptelėjau. Pažvelgiau į Bobį, kuris maivėsi, tiesdamas ranką paimti įtaiso. Bet Kovačas papurtė galvą ir prispaudė jį prie krūtinės.

– Jums reikėtų eiti, – pasakiau Kovačui, žengdamas tarp jo ir Bobio, kuris atrodė taip, lyg tuoj liuoktelės ant senio, išplėš prietaisą ir paspaus raudoną mygtuką arba papūs, padarys, ką ten reikėtų su juo daryti. Kovačas barbeno pirštais į gaubto kraštą, dabar spoksojo į mane išvertęs akis, vypsodamas. Tada ištiesė jį man.

– Kodėl gi nepaėmus? – paklausė, nors aš vos išskyriau žodžius, tarsi jo murmesys niekam nebūtų skirtas. – Tu pirmas iš visų žmonių, – niurnėjo jis. – Imk!

Purčiau galvą.

– Tu paaukojai savo gyvenimą, – tęsė Kovačas. – Po skyrybų nemiegojai su moterim, – jis niuktelėjo ragą mano pusėn, bandydamas priversti mane paimti jį. – Nesusitikinėjai su draugais. Tu neturi draugų. Jau nebeturi. Dienų dienom tūnai darbe, nors šis, galėčiau pridurti, nuobodus iki ašarų, o visą kitą laiką skiri bandydamas paremti savo… išprotėjusio vaiko vaizduotės pasaulį. Vakare beveik neturi jėgų stiklui viskio, – jis toliau laikė ragą, nors jo ranka drebėjo. – Kai sūnui ateis metas išvykti, kas bus likę? Galbūt tada tau prireiks šito? – jis pakraipė ragą, ir galiausiai aš ištiesiau ranką ir išplėšiau jį. Buvo neįtikėtinai sunkus, kaip inkaras, beveik nutempė mane prie grindų. Maniau, suskelsiu kokį nors didingą gestą, sulaužysiu jį į kelį, bet vos pajėgiau išsilaikyti ant kojų.

Bobis pripuolė ir stvėrė įtaisą taip greitai, kad aš persigandau ir žengiau atgal, ir nors jis mikliai pačiupo ir kita ranka, turėjo pritūpti, kad jo nenutemptų, ir vis tiek išmetė. Visas judesys truko maždaug sekundę, bet jos užteko, kad Bobis mano akyse pastebėtų, jog pasijutau išduotas, o aš spėjau pamatyti, kad jis tai suprato. Aš žinojau, ką jis padarė, smulkiai aprašydamas mano apgailėtiną gyvenimą laiškuose savo draugui, pamišusiam mokslininkui Kovačui.

– Mano pasaulis būtų gražus, – pasakė Kovačas. – Tai būtų evoliucija, – tęsė jis, nesidomėdamas nei Bobiu, nei manimi, nei kas vyksta tarp mūsų. – Nieko panašaus į tai, ką matote knygose ir filmuose, kur žmonija pradingo, o jų vietoje miestus apskleidė medžiai ir gėlės. Vien drugeliai, žydri dangūs, niekur jokių fabrikų, mašinų nei sausakimšų butų, – Kovačas suprunkštė. – Aš kalbu apie tikrą evoliuciją! Esminę!

Bobis sunėrė rankas ir pakėlęs antakį žiūrėjo į Kovačą.

– Kodėl visi mano, kad evoliucija tokia švari, tokia netechnologiška? – šnibždėdamas Kovačas pritūpė, kreipdamasis į mano sūnų. – Kas gali pasakyti, kad visa tai, – jis mostelėjo į pasaulį už sienų, – visa išsiliejus nafta, radiacijos nuotėkiai, deguto smėlis, besispjaudantys fabrikai, milijardai automobilių, kad ne šitai gamta lėmė žmonijai? Ji davė mums smegenis ir gebėjimus, tiesa? Galbūt visos šios pramoninės atliekos yra mūsų evoliucinio likimo išsipildymas. Galbūt tai mūsų tikslas – nušluoti biologinį gyvenimą tokį, kokį jį pažįstame. Einu lažybų, kad jūs, aplinkosaugininkai, apie tai nesusimąstėte, tiesa?

– Aš nesu aplinkosaugininkas, – įsižeidęs atsiliepė Bobis. – Ar bent ne ta prasme, kuria tu manai. Šiaip ar taip, kur tu lenki?

Kovačas toliau dudeno, lyg jo nė negirdėjęs.

– Ne, ir taip yra todėl, kad aplinkosauga iš esmės yra kraštutinis konservatyvumas. Jūs, žmonės, visų labiausiai norite, kad niekas nesikeistų – jokios rūšys neišnyktų, žemės masyvų neapsemtų kylantys potvynių vandenys, jokių esamos ekosistemos pokyčių. O gal jūs dar konservatyvesni? Galbūt, kaip visi konservatoriai, norite sugrįžti į kažkokią mitinę auksinę praeitį! Sugrąžinkim drontą 24. Atkurkime atogrąžų miškus. Įveiskime dinozaurų. Matote, šioje planetoje niekas nėra tas, kas yra, – viskas tik nuolatinis tapsmas (žvelgiant iš geologinio laiko perspektyvos, suprantama), ir tai yra evoliucija – nuolatinė transformacija, kurios pabaigos nematyti. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra .

– Vaje, – pasakė Bobis. – Aš nenumaniau, kad tu toks suknistas pedantas, – jis pakreipė galvą mano pusėn, tarsi atsiprašydamas už keiksmą.

– Tik pagalvok, ką mes galėtume sukurti, – kalbėjo Kovačas. – Su visais šitais chemikalais ir izotopais, ir ozoną ardančiomis dujomis, kurios sunkiasi visur. Keisčiausius hibridinius augalus! Šunis su dešimt akių! Banginius su didžiulėmis graibščiomis galūnėmis. Arba tai galėtų būti daug daugiau! Žinoma, aš turiu omeny – mažiau!

– Daugiau? – paklausė Bobis skeptiškai.

– Mažiau? – pasitikslinau aš.

– Galbūt mes nekalbame apie naujas organines formas, – egzaltuotai kalbėjo Kovačas. – Galbūt kitas evoliucijos šuolis bus už biologijos ribų. Galbūt mūsų likimas – nušluoti visą biologinį gyvenimą, neišskiriant nė mūsų pačių, kad prasidėtų naujas tarpsnis! Galbūt planeta rieda ta linkme, mes pasiekėme tokį lygį, kai ateina metas mašinoms – robotams, neorganiniams plieno, mikroschemų ir izotopų gyvenimams klajoti po planetą, virtusią plutonio dulkėmis! – Kovačas vėl atsistojo. – Kodėl ne? – pasakė jis. – Jei evoliucija – prisitaikymas prie aplinkos, o mes aplinką nuodijame, tai būtų logiška raida. O gal tai didysis gamtos planas, o mes tik atliekame savo menką, nereikšmingą vaidmenį jam įvykdyti?

Bobis gūžtelėjo, jam nusibodo. Aš pažvelgiau į savo rankas, rengdamasis mesti Kovačą lauk.

Senis pakėlė įtaisą nuo grindų viena ranka, tarsi jis nieko nesvertų.

– Tai aš mačiau per apgultį, – pasakė jis. – Atsikėlęs ryte eidavau vandens, ir tiesiai prie mano durų gulėdavo kareivis – tanko pervažiuota galva. Sulyginta su žeme. Ištaškytos smegenys. Ir man atėjo mintis, kad mes, užuot kūrę mašinas, kurios mus sunaikins, naikiname save, kad kurtume mašinas. Tai buvo mūsų neišvengiama paskirtis.