Tamas Dobozy: Apgultis 13

– Jiems nepavyko, – pasakė jis. – Nė vienam.

Pagaliau ji pažvelgė į jį persigandusi.

– Apgailestauju, – kalbėjo jis. – Daugybei žmonių nepasisekė pasiekti kitos sienos pusės.

Jis norėjo pasakyti dar ką nors, tik neišmanė ką, tad mindžikavo laikydamas nuotraukas, nežinodamas, ką su jomis daryti, ir jam pirmą kartą dingtelėjo, kad gal Marijos vizijas peni ne tiek kaltė, kiek bandymas įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų buvęs, jeigu ji būtų išvykusi, persikėlusi į Vakarus, užuot pasilikusi su juo ir rezgusi keturiasdešimt penkerių metų fantazijas apie Kalmanų šeimos egzistavimą.

– Jam nepavyko? – paklausė ji, siekdama Kristiano atvaizdo, tarsi jis būtų ten, tarsi ji vėl galėtų pirštų galais paglostyt jam veidą, nors ir žinojo, kad tai, ką mato, – pirmą kartą po to, kai Bėla atrado ją susirietusią gatvėje, – yra ne vaiduoklis, bet atvaizdas. – O aš taip norėjau sužinoti, kad jis gyvas, – pasakė ji, – sužinoti, kad jis laimingai gyvena.

Bėla linktelėjo ir pasakė „taip“, paskui lėtai sudėjo nuotraukas atgal į aplanką, tuo metu vėjas patraukė užuolaidas pro langą, ir visi vaiduokliai, kokie tik buvo, išlėkė amžiams. Nes Adelė su Aniko tikrai pasitraukė, įnirtingai atsiprašinėdamos: „Ji čia buvo! Prieš sekundę! Mes ją matėme!“, bandydamos neatsilikti nuo Kristiano, kuris išrūko iš „Chez Queux“, kuo toliau nuo jų, svarstydamas, ar nors viena jo tetulių bent numanė, kaip dažnai jis vaikystėj sėdėdavo lovoje ir kaip dažnai taip tebesėdi, persekiojamas to, ko nėra, – veido, prisiminimo prisilietimo, balso, kurį užvis labiau trokšti išgirsti, – tarsi šis stygius galėtų gyventi tavyje kaip vaiduoklis.

BOBIS NORĖJO SUKURTI įtaisą, kuris sunaikintų žmonių civilizaciją. Jam reikėjo sprogdiklio.

Jam buvo devyneri, kai apsilankė Otas Kovačas su prototipu, ir aš jį tebeturiu – jis priešais mane ant virtuvės stalo. Paties Bobio – to Bobio – seniai nebėra.

Prieš pasirodant Kovačui buvo kelionės į laužynus, laiškai, kuriuos Bobis siuntė į Kreidinės upės laboratorijos Atominio reaktoriaus padalinį (reikalaudamas „paštu užsakomų izotopų“), „Com Dev“ kompanijai (tik teoriškai teiraudamasis, ar įmanoma sukonstruoti valdymo sistemą, aktyvuojamą uždegant degtuką), Naujosios Meksikos jungtiniam atominiam projektui (klausinėdamas, kas naujo „naikinimo išteklių skyriuje“) ir Federaliniam kalnakasybos tyrimų institutui (teiraudamasis, kokio gylio turi būti sprogimas, kad „sukeltų stambius tektoninius kataklizmus“), ir knygos, straipsniai, brėžiniai, diagramos, ką tik sumanęs, visa skolinosi iš bibliotekos, krovė ant savo stalo, virtuvės lentynų, ant grindų prie tualeto – visur.

Mūsų kelionės į „Toews“ laužyną buvo nesuskaičiuojamos, važiuodavau Velingtono gatve, sukdavau į kairę iš Didžiosios. Bobis iššokdavo iš automobilio, užlėkdavo purvino vilkiko laiptais, kur savininkas Viktas buvo įkūręs savo „kontorą“. Viktas pakeldavo akis nuo naujausio „Playboy“ numerio, nusišypsodavo Bobiui (šiam buvo šešeri metai) ir tardavo: „Ką tik gavau seną „Ford Pinto“ – tikra pasaulio pabaigos mašina, jei tokia kada nors buvo.“ Užrakindavo kontorą ir vesdavosi mudu su Bobiu apsidairyti.

Negalėjau ramiai žiūrėti, kaip Bobis kabarojasi į tas lūženas, – visur sukiužęs metalas, viduj išdegę, dvokia dujomis, o leidimo jis niekada neprašė. Įsirangydavo vidun pro sutrupintą priekinį stiklą, kol mudu su Viktu plėšdavome gabalus nuo viršaus arba iš apačios, gaudydavome krintančias variklio dalis. Tą dieną Viktui pavyko nulupti duris.

– Bus gera priedanga, – pasakė jis.

Bobis pažvelgė į jį.

– Ji turi būti iš švino.

– O kaipgi, – pasakė Viktas. – Žinau!

Jis mirktelėjo man virš Bobio galvos.

– Viktorai, – aiškino Bobis, – automobiliai negaminami iš švino. Pirmiausia tai labai sunkus metalas, todėl gertų degalus kaip nelabasis. Antra, jis neįtikėtinai plastiškas, tad sykį pakliuvęs į avariją kaulų nesurinktum. Aš žinau, kad „Pinto“ skandalingai pavojingas automobilis, kodėl kitaip jis turėtų imti ir užsiliepsnoti, bet labai abejoju, kad Fordas būtų toks kvailas ir gamintų jas iš švino.

Bobis stabtelėjo, kad Viktas spėtų įsidėt jo žodžius į galvą.

– Kita vertus, pripažįstu: gana poetiška paleist į valias vaizduotę ir tiesiog dėtis, kad tokios durys suteiktų pakankamą priedangą. Bet neapsirik, Viktorai, poezija, kad ir kokia būtų lyriška, nebus verta nė grybo, kai bus paleista pasaulio pabaigos mašina ir iškeps visus 24 901,55 mylių sferiniu spinduliu.

Viktas vėpsojo į Bobį lyg užburtas. Paskui, kai mano sūnus nuėjo vėl raustis laužyne, jis pažvelgė į mane.

– Po perkūnais, man patinka tavo vaikis, – pasakė.

Tai netruko ilgai – metus, gal porą. Bobis greitai sumojo, kad mūsų rūsyje sukurti dariniai, rankiniu lituokliu suvirintos struktūros tėra fantazija, o vykti į Vikto laužyną dalių – tas pats, kas, kaip jis sakė, „ieškoti Manhatano projekto lauko tupyklos dugne“. Taigi, nors protu Bobis tai suvokė, faktas, kad negali sukurti mokslinės fantastikos aparato iš namų ūkio atliekų ir galbūt jam reikėtų, kaip kitiems jo amžiaus berniukams, atkreipti dėmesį į futbolą, ledo ritulį arba krepšinį, jam per daug gildė širdį. Sportas Bobiui sekėsi gerai, tiesą sakant, beprotiškai lengvai, jis puikiai smūgiavo, padavinėjo ir atmušinėjo, nors tai nėmaž jo nedomino, – buvo matyti iš veido, kūno kalbos, kaip jis gūžtelėdavo ir nusisukdavo nuo žaidėjų, net kai jo smūgiuotas ritulys ar kamuolys skriedavo į tinklą arba už parko ribų.

Ne, jį išties palaužė būtent mūsų pasaulio pabaigos mašinos nesėkmė, o mudu su jo mama Rebeka tąsyk gerokai apsimėtėme žodžiais.

Rebeka tvirtino, kad Bobis turi aspergerio sindromą. Ji nuvedusi jį pas psichoterapeutą, šis atlikęs keturis trijų valandų testus, ir abejonių nebelikę.

– Tu nuvedei jį pas psichoterapeutą! – šaukiau aš į ragelį. – Ar tokiems dalykams neturėtum gauti mano sutikimo?

Rebeka atsakė žinojusi, kad aš nesutiksiu, taigi padirbusi mano parašus ant anketų, – ir kaip tik dėl šito aš su ja išsiskyriau, dėl to gavau pagrindinės Bobio globos teisę ir dėl to mane nuolat kankina fantazijos, kaip aš nuraunu jai galvą. Būtent dėl to aš nebeturėjau jokių svertų – nei kalbant apie mudviejų santykius, nei apie jos santykius su Bobiu jai nebebuvo ko prarasti.

– Psichoterapeutas, – tęsė ji, – nusprendė, kad Bobiui ribinis aspergerio atvejis, o dabar tai įeina į platų autizmo sutrikimų spektrą…

– Aš žinau, kas yra aspergeris, – nutraukiau, stengdamasis nepradėti kapliuotis. – Tai visai nepanašu. Tie žmonės – intravertiškos kaliausės. Jie atsuka tau nugarą, kai su jais kalbi. Kai jie su tavim kalba. Jie sako „viso gero“ užsidengę delnais burną. Jie gali tau tiksliai padeklamuoti traukinių tvarkaraštį tarp Kičenerio ir Su Sent Mari kanalų nuo rugpjūčio iki vasario, bet nesugeba kasininkės paklausti pieno kainos.

– Jis ties riba! – tvirtino Rebeka, susijaudinusi kaip visada, kai jai prieštaraujama. – Dabar jis vaikas, tai nekrinta į akis. Bet psichoterapeutas sako, kad jam augant, kai socialiniai santykiai taps sudėtingesni, nebepavyks atsilaikyti.

– Pliurpalai.

– Jėzau, ar tu kada nors klausei Bobio išvedžiojimų? Pagalvotum, koks nors gudrutis dvidešimtmetis! Joks vaikas taip nekalba. O visa tai, kuo jis ten domisi, – juk viską iki smulkmenėlės išmoko atmintinai.