Tamas Dobozy: Apgultis 13

TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.

Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle 1plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.

Prie Gerbės mane traukė iš nevilties. Niujorko universitetas buvo žadėjęs „įkvepiančią meninę aplinką“, o gavau darbo kampą pastato gale, kur plušdavo tuntas svarbių rašytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Tačiau manęs jie netgi nebestebino – juk rašytojai tai ir daro: jie dirba . Dėl to aš, kai nerašydavau, kartais vienas, kartais su žmona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėmaž Gerbės aprašytojo neprimenantį sapnovaizdį. Užuot kopėčiomis lipęs aukštyn, jaučiau, kad nyru žemyn , į betono ir plytų, asfalto ir geležies erdves; buvo žiema, be atvangos drėbė sniegą, ir šis tuoj patiždavo, o kai lydavo, tai vis kaip iš kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, tačiau atrodė tarsi iššluotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tiršta žmonių – tiek, kad kartais sunkiai irdavausi šaligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas žinotų kažką, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai šitiek daug man atrodė užginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirmą kartą likęs vienas namie, arba svečias, užsibuvęs nepažįstamo žmogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuošalų dėželė, kita puošni spinta ar naktinis stalelis atlygins už prarastą pusdienį. Niujorkas – mano Niujorkas – tą žiemą buvo paslapčių vieta.

Gerbė tarp jų buvo pati didžioji. Paskambinau jam patartas tetos Bėjos – ji davė telefono numerį, kai pasiguodžiau dėl menkai tesimezgančių ryšių. Sunku patikėti, kad Budapešto universiteto laikais, septintojo dešimtmečio pradžioje, jis mergino mano tetą. Gerbė tuomet buvo studentas, bet jau lankė literatūros ir istorijos bei visus kitus kursus, kurie tik pakurstydavo jo vaizduotę. Pasak tetos, buvęs „tylus, svajingas“, tačiau ir „išvaizdus“. Kaip Montgomeris Kliftas. Tačiau jie susitikinėjo vos dešimt mėnesių, paskui Gerbė ją paliko neva dėl gyvenimo meilės, moters vardu Zela; ši studijavo psichologiją ir, pasak gandų, rašė sapnų dienoraštį, šis esą ir įkvėpęs Gerbės kūrybą. Praėjus metams po to, kai susipažino su Zela, Gerbė metė universitetą ir nebaigęs studijų dingo iš mano tetos gyvenimo penkeriems metams – vėl pasirodė tik išleidęs pirmąją knygą. Teta nuėjo į knygos sutiktuves, maklinėjo tarp plakatų su jo pieštomis iliustracijomis, stebėdamasi, kaip smarkiai Gerbė pasikeitęs. Išnyko švelni šypsena, dažnai būdavęs svajingas žvilgsnis. Tą dieną jis buvo tarsi karštinės krečiamas, pasakojo teta, bet kaip visad žavingas, ir nors nepasakė, kas nutiko, regis, buvo laimingas, galėdamas pasišnekėti su kuo nors iš senų laikų. Gerbė itin suirzdavo, kai prie jo prieidavo nenusipirkę knygos žmonės. „Labai stebėjausi, matydama jį taip pasikeitusį, – pasakojo teta. – Mūsų pažinties universitete metais jis buvo visai kitoks. Tada dar nebuvome visiškai suaugę – bet jau ties ta riba, kai ima rūpėti universiteto laipsniai, darbai, šeima, vaikai, o kai būdavau su juo, vėl pasijusdavau sugrįžusi į namų Matiašfelde kiemą, lyg žaistume slėpynių, laipiotume lietvamzdžiu ant stogo, palėpėje ieškotume turtų.“ Teta kitam linijos gale stabtelėjo. „Dabar jis tapo svarbiu žmogumi, galbūt galėtų padėti. Regis, tau ne itin puikiai ten klojasi.“ Vėl stabtelėjo, girdėjau, kaip prisidėjo ragelį prie kitos ausies. „Jo numeris, kurį turiu, gana senų laikų. Kai pirmą kartą išvyko iš Vengrijos, vis dar pasukdavo. Man visada atrodė, kad jis pasiilgsta šių vietų, jis nenorėjo išvykti, vis prašydavo nupasakoti, kaip atrodo miestas, kas jame pasikeitė. Greičiausiai išvažiavo dėl Zelos.“ Girdėjau, kaip ji krapštosi kitame laido gale. „Jis labai seniai man neskambino.“

Kai pagaliau surinkau Gerbės numerį, balse girdėjau abejonę, dėjosi nepamenąs tetos. Smalsumas jį pagavo tada, kai atmečiau jo pasiūlymą, užuot įkyriai stengęsis susitikti su rašytojais Vengrijos kultūros centre.

– Aš boikotuoju tą vietą, – atsakiau ir paaiškinau, kaip prieš trejetą savaičių ėjau pasimatyti su Derdžiu Konradu, paskui apie savo kūrybą kalbėjausi su centro direktoriumi – kažkokiu Laslu ar panašiai, kaip apsimetė susidomėjęs, net užsidegęs – Niujorke jiems puikiai pavyksta šis spektaklis. Tasai Laslas patarė surinkti ištraukas iš knygų ir recenzijas, atsiųsti jam elektroniniu paštu, tuomet jis su manim susisieksiąs. Kol susirankiojau citatas ir sulipdžiau tą laišką, prabėgo didžioji dienos dalis, bet Laslas taip ir neatsakė – nei į laišką, nei į kitą mano paklausimą. Tyla.

– Užuot gaišęs tiek laiko ir vargęs, būčiau nuvedęs vaikus į parką, – bumbėjau aš, – arba su Marse nuėjęs į Metropolitano muziejų – kur tik nori.

Gerbė juokėsi. Sakytum, kas stūgautų kitam lietvamzdžio gale.

– Griebiesi žmonos ir vaikų, a? Žinai, aš irgi nekenčiu to centro… Jų programos… graikinio riešuto dydžio smegenų kūryba. O barą aptarnaujančios moteriškės – tektų jas nužudyti, kad nusišypsotų. Aš ten nebesilankau.

– Hm, – buvo mano atsakymas.

– Tu smulkmeniškas ir suirzęs, žmogau, – dudeno jis į telefoną. – Varomas nevilties. Narcizas. Kerštingas. Man tai patinka. Klausyk, mėgsti žydišką maistą?

– Žinoma.

– O žmona su vaikais, jie irgi ateis? – jis sukikeno. – Prieš padėdamas rašytojui, turiu žinoti, koks jo šeimyninis gyvenimas.

Reikalavimo būta keisto, bet per pietus „Carnegie“ restorane spėjau pamatyti, kad jis myli vaikus, manovaikus , ir moka pajuokauti kaip tik įtikdamas Marsės humoro jausmui – ją visada linksmina vyrai, savo keistenybes išpučiantys iki komizmo. Tad man nespėjus nė mirktelėti, nė apsispręsti, ar norėčiau bičiuliautis su Gerbe, ji jau pakvietė jį pas mus pietų kitą savaitgalį. Paskui vaikai jį tiesiog įsimylėjo, o jis nešykštėjo dėmesio Marsei, tad mes kviesdavome jį dažnokai.