Tamas Dobozy: Apgultis 13

Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis pranešimas, kurį apie ją atkrapščiau, buvo „New York Post“ šeštame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik ištisai paskirtas neseniai vykusių „išgertuvių“ svečiams išvardyti, kai 1975-aisiais buvo išleista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: „Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno svečio, Zela Gerbė, autoriaus žmona, elgėsi permainingai. Prieš išvedama namo privačios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, čia vadindama jį šlykščia stora kiaule , čia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko .“ Kad ir kiek skaičiau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė žodžio apie Zelos „elgesį“ – nieko, kas liudytų ją buvus girtą, ir, žinoma, nieko apie privačią slaugytoją, nors pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose stovėjo ir trečias asmuo – vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane šalia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apraše tarp kitų svečių ji nebuvo minima, laikraštininkai nežinojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o šios nuotraukos man priminė tai, ką teta buvo pasakojusi apie dvidešimtmetį Gerbę, kuris vis dar bijojo tamsos, žaisdavo slėpynių ir lipdavo į palėpę taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.

Tą paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai kažką pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo nepranešęs su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, esą aš negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėręs į ryšių mezgimą, toks susirūpinęs, kad mane išspausdintų reikiami leidėjai, toks susigraužęs, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė šokinėti ant kupros, bandydami kaip nors atkreipti dėmesį.

– Et, tos ambicijos, – sumurmėjo Gerbė. – Pavojingos kaip nuodai.

Jis netgi pasirodė poroje apgailėtinų JAV leidėjų surengtų mano kūrinių skaitymų.

– Užkniso, – pranešė jis paskiau. – Įdomu, kad ta moteris auditorijoje – o gal turėčiau sakyti „auditorija“ – nepasivargino nusipirkti knygos. Galėjai pamanyti, kad jai užteks tam padorumo, juk visi sėdėjome įsmeigę į ją akis.

– Blogiau už savo knygos skaitymą gali būti tik būtinybė jame dalyvauti.

– Tai jau tikrai, – atsiliepė Gerbė. – Atkreipk dėmesį, kad aš niekada neskaitau. Tiesiog ateinu ir pliurpiu. Nes tik tai jie ir nori girdėti.

– Dar tavo pliurpalų.

– Teisingai. Dar mano pliurpalų, – nusijuokė ir išpūtė didžiulį debesį cigaro dūmų. – Kitą kartą tau reikėtų apie tai pagalvoti.

– Nėra jokio skirtumo, – atsakiau, – ar aš skaitau, ar neskaitau – viskas vis tiek.

– Būtent taip!

Ko gero, tik šitaip jis ir sugebėdavo mane pralinksminti, nors linksminti manęs nė nereikėjo . Aš jau susitaikiau su savo nesėk-mėmis ar bent lioviausi stengęsis jų išvengti arba paaiškinti. Iš to ir kilo visa kebeknė – juo dažniau Gerbė ateidavo į mano skaitymus arba sakydavo, kad jam patikusi mano knyga, bandydamas įkalbėti mane nežiūrėti į visa tai taip rimtai, juo labiau mane vargino. Aš buvau tikra jo priešybė – mano nesėkme jis matavo savo sėkmę, pasilygindamas, kokiu žmogumi galėjo likti, jeigu nebūtų taip apsukriai kūręs savo viešojo įvaizdžio, o drauge – ir visos karjeros. Žinoma, laikas parodys, kad klydau, kitaip tariant, išties buvau Gerbės priešybė, tik ne ta prasme, tačiau tomis savaitėmis mane erzino jo globa, ir kartą paryčiais, antrą valandą, kai buvome išmaukę daugiau nei patartina sangrijos su brendžiu, atsigręžiau į Gerbę ir paklausiau:

– Kaip tavo žmona?

– Mano žmona? – Gerbė atsisuko su prie lūpų pakeltu gėrimu. – Mano žmona ne tavo sušiktas reikalas.

– A, aišku, – atsakiau. – Tau vienam suteikta teisė į privatumą.

Gerbė nieko neatsakė, bet mačiau, kad jis pasirengęs man smogti. Jaučiau akyse tvenkiantis ašaras, bet ne dėl galimo jo smurto, o kaip tik dėl priešingos priežasties – Gerbės pastangų taip, kaip sugeba, priversti mane pamatyti, kas svarbu, tačiau aš spyriausi, ieškojau priekabių, tempiau jį žemyn iki savo lygio, nes man tai buvo būdas pakilti iki jo.

– Kam tu tai darai? Ko taip dėl manęs varginiesi? – nieko nepaisydamas kišau veidą kuo arčiau jo. – Kai pirmąsyk tau skambinau, maniau, susitiksime, išgersim kavos, pripūsi man įprastinių burbulų apie rašymą, gyvenimą Manhatane, o aš tau priskiesiu, kokia man garbė čia būti, ir daugiau nebesimatysime.

Sugriebęs už marškinių, jis kilstelėjo mane nuo aukštos kėdės ir trenkė ant baro – pajutau tarsi trakštelint stuburą, – paskui tokiu greičiu, kad neįkabinau kojomis, išlakdino lauk ir sviedė ant šaligatvio. Tuomet pats grįžo vidun.

Nežinau, kiek laiko ten gulėjau apakęs iš pažeminimo. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įveikė pats save ir aš nebejutau jokios gėdos, – taip ir sėdėjau ant šaligatvio, nekreipdamas dėmesio, kad kas nors gali mane pamatyti, kad drabužiai mirksta purve, abejingas Gerbės balsui, kuris bare visiems dudeno, kaip man nuskilo. Kai grįžau namo, Marsė paklausė, kur sušlapau, bet aš negalėjau nė akių į ją pakelti, negalėjau žiūrėti į lovose miegančius Henrį ir Bendžaminą. Gerbės poelgis mane visiškai sunaikino ir aš nepajėgiau sutelkti dėmesio į ką nors kita.

Kitą rytą Gerbė išėjo iš namų dešimtą, įšoko į metro traukinį, važiuojantį Manhatano kryptim, paskui perlipo į M35 autobusą į Vordo salą. Buvo apsitaisęs kaip visuomet – juodu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, lietpalčiu, su cigaru. Jis nieko neskaitė, nesidairė, nieko nemurmėjo, tik mestelėjo „labas“ vairuotojui. Atsisėdęs įsmeigė akis priešais save, retsykiais atsiversdavo eskizų bloknotą ant kelių, ką nors užsirašydavo arba brūkštelėdavo piešinėlį kitai „Atlaso“ serijai.

Rytas prasidėjo su sniegu, o apie vidudienį jau lijo, tad išlipęs kvartalu toliau nei Gerbė, kad nesukelčiau įtarimo, visas peršlapau, kol nubėgau atgal ir spėjau pamatyti jį užsirašantį registratūroje ir tolstantį vienu Manhatano psichiatrijos centro koridorių. Jam nuėjus, prisiartinau prie registratorės ir tariau atėjęs aplankyti Zelos Gerbės. Ši žvilgtelėjo į mane, lyg norėdama kažką pasakyti, bet nutylėjo.

– Ką tik užsiregistravo ir jos vyras, – sumurmėjo ji.

Tykinau koridoriumi jam įkandin, vildamasis, kad nepastebės, – priėjęs Zelos kambarį nėriau šalin, o paskui prisėlinau atgal ir, prikišęs akį prie langelio, pažvelgiau vidun.

Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdiškai mažos kėdutės, visu svoriu užgulęs tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulkšnis.

Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi čia visą gyvenimą. Bet dėl kažkokios priežasties – gal dėl to, kad ji čia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokesčių, sergančių vaikų, skubėjimo į darbą, – Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be raukšlių, oda skaisti, plaukai tvarkingai sušukuoti – taip dailiai, kad nebūčiau nustebęs išgirdęs, jog kažkas kiekvieną rytą ateina jos sutvarkyti. Pažvelgiau toliau ir išvydau aną moterį iš nuotraukų, tą, kuri visada būdavo už jos, taip pasenusią, kad nebūčiau jos pažinęs, jei nebūčiau numanęs ją čia būsiant, – asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dievažin kiek laiko už Zelos priežiūrą. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja – retėjančiais plaukais, raukšlių išvagotu veidu, sulinkusi – kažkaip savo kūnu moka už Zelos švytėjimą. Užsimerkęs atsirėmiau į sieną ir įsiklausiau, ką juodu kalba. Kalbėjosi vengriškai. Tąsyk pirmą kartą girdėjau Gerbę kalbant šia kalba. Slaugytoja buvo vardu Žuža, o kalbėjo jie apie Zelos būklę, kaip dažnai sanitarai paverčia ją į kitą padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų („ne“, atsakė jis, bet padėkojo Žužai už rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga („išeis laiku, kaip visada“, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt Žužai kas nors reikalinga („jūs manimi puikiai pasirūpinote“, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė išvengti tos pačios temos, Žuža paklausė Gerbės, ar jis pagalvojęs apie „daktaro Noriso“ pasiūlytą „gydymą“. Jis atsakė taip garsiai, kad išgirdau kiekvieną žodį: „Juk sakiau, aš niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.“ Žužos tyla aiškiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prieštarauja arba kaip menkai tiki, kad „rizika“ jam kelia didžiausią nerimą.