Tamas Dobozy: Apgultis 13

„Apgultis, – rašė Kovačas, – esmingai pakeitė mano nuomonę apie mūsų darbus.“ Jis pirmą kartą džiaugėsi, kad jo darbui nevadovauja naciai, nes jei Hitleris būtų panaudojęs ginklų ginklą, jis būtų nušlavęs nuo žemės paviršiaus kai kurias rases tik tam, kad jų vietą užimtų kitos rasės. Seniau Kovačui tai atrodė priimtina mintis, tačiau dabar jis norėjo atsikratyti visų rasių, ir baigta.

– Lygios genocido galimybės, – pasakė Bobis, aiškiai nesutikdamas su Kovaču.

– Tai tu sakai, jis atvyksta čia? – paklausiau išnirdamas iš bylos ir jos informacijos gelmių. Nelaukdamas Bobio atsako, tęsiau: – Jis nori sunaikinti visą žmoniją, o tu – tik jos daugumą – tai koks skirtumas?

Tai buvo pirmas kartas, kai aš taip pasielgiau, – priėmiau rimtai visa, ką Bobis darė per šiuos metus, – ir iš jo akių mačiau, kad sulaužiau kažkokį kodą – mano atlaidumas, humoras, kantrybė buvo tarsi jo elgesio atsvaras, ir visa pavyko įsivaizduoti kaip žaidimą. Bet dabar tai nebe žaidimas. Atvyksta Otas Kovačas, ir aš nenumanau, ko tikėtis.

– Aš niekada nesakiau, kad tai panaudočiau, – tyliai atsiliepė Bobis.

– Tu tik nori galios? Ar taip?

– Taip, – maniakiškai nusijuokė. – Noriu tik galios!

– Rimtai? – neatlyžau aš.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Iš galios nieko doro, jei negali ja pasinaudoti. Tektų ją panaudoti.

Nieku gyvu nebūčiau galėjęs pasakyti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai. Bet turėjau juoktis. Tai, kaip jis pasakė, atrodė be galo juokinga.

Otas Kovačas tądien pasirodė ankstyvą popietę, apie pirmą valandą. Bobis nubėgo prie durų, atrakinęs atlapojo, man nesuspėjus išeiti į virtuvę ir pro langą slapta pažiūrėti, kaip jis atrodo, ar atsigabeno samdytų žudikų, ar jam atvykus staiga aptemo dangus, pagavo pūsti vėjas, ar dangų perskrodė žaibas. Jis įžengė į mūsų namus saulėtą rudens dieną, atrodė senutėlis, suvargęs, palūžęs, nutrintas juodas paltas kabojo ant jo kaulėtų pečių, balta ožio barzdelė nutrumpinta, plaukų telikę kąsniais, vienoje rankoje medžio šaką menanti lazdelė, kitoje – susirietęs odinis portfelis. Jo akių žvilgsnis nebuvo nei piktas, nei nepatiklus, nei susierzinęs – nieko panašaus, ko tikėtumeis iš išprotėjusio mokslininko. Priešingai, atrodė dėkingas ir, tiesą sakant, pirmieji jo žodžiai buvo skirti mums su Bobiu kartu.

– Kaip malonu pagaliau susitikti, – tarė jis, o kiekvieną žodį slėgė vengriškas akcentas, – ir labai ačiū, kad pakvietėte mane į savo namus, – jis apsidairė. – Jau senokai niekas nebuvo manęs įsileidęs į vidų.

Aš supratau, kad taip galėjo būti. Nuo jo trenkė kaip nuo mėnesį stovėjusių neplautų alaus butelių. Įsivaizdavau jį viename tų apvarvėjusių kampelių rytiniame Toronte: sukežę baldai, paramstyti senomis telefonų knygomis, suraižyti kavos staleliai su besilupančia faneruote, stalčiai, prikišti skirtingų peilių ir šakučių, keptuvių rankenos, apsuktos šluostėmis. Visa tai iškilo mano galvoje, kaip ir Kovačo darbui skirtas kambarys – metalinės spintelės su bylomis, kartoninės dokumentų dėžės, knygų lentynos, kaip pakliuvo prikrautos knygų iki lubų, prie sienos prismeigti grafikai, diagramos, matematinės formulės ir mažytė dosjė, ne ką didesnė už Bobio, su Kovačo karjeros iškarpomis. O ant grindų išskleisti ginklų ginklo brėžiniai, prie kurių jis sėsdavosi kiekvieną dieną, bet jie nepasistūmėjo toliau, nei buvo 1948-aisiais. Ir ne tik tai šmėkštelėjo mano galvoje, bet ir daugiau, paties Kovačo vaizdas, kaip jis kasdien išeina iš savo buto, praeina pro kekšes, besigaivaliojančias po sunkios nakties ant laiptų prie namo, per parką, Alano sodus, kur jam įkandin trepsena kvaišalų stūmėjai, siūlo hašišo, metamfetamino, kokaino, nenuleidžiantys balso, kol nepasirodo kitas potencialus pirkėjas, Bažnyčios gatve į vakarus, paeina trejetą ar ketvertą kvartalų, pakeliui miestas nusipurto savo benamius, nakties prieglaudas, ankštus kambarėlius ir apglėbia verslo bokštus, dujinių lempų apšviestus restoranus ir galiausiai hipsterių stilistikos vaizdą Karalienės gatvėje, mados parduotuves, blizgančią elektroniką, restoranus, pilnus mochito kokteilių ir sūrainių su bri sūriu, šviežių sušių ir įmantrių kavos rūšių, ir visa tai atitinkančios klientūros. Tačiau Kovačui buvo vis vien, kad ir kur būtų ėjęs, nes tai, ką regėjo Budapešte 1945 metų žiemą, toliau vyko jam prieš akis, – vis dar buvo tie, besirepečkojantys griuvėsiuose dėl kitų, kuriems pavyko išsikepurnėti į viršų, tarsi apgultis driektųsi per visą istoriją, tarsi ji būtų visa istorija, ir užbaigti ją bus įmanu tik priėjus slenkstį ir žengiant per jį, palikus visa, kas žmogiška. Kovačas niekada iš to neišsivaduodavo, jis per daug puikiai viską nuvokė, kad bent norėtų išsivaduoti, Karalienės gatvėje jam palengvėdavo, nes apgultis čia tapdavo visai reali, ir tada jis apsisukdavo ir vėl pėsčias grįždavo namo, sėsdavo prie savo brėžinių, svajodamas apie naujus elementus, naują radiaciją, kuri pagaliau leistų jam pereiti nuo teorijos prie praktikos.

O dabar jis mano namuose.

Kovačas įkišo ranką į krepšį.

– „Dom Pergnon“, – tarė, šypsodamasis mums abiem, – 1996 metų.

Aš pažvelgiau į jį, į butelį, į besišypsantį Bobį.

– Aukščiausios kokybės, – įvertino mano sūnus. – Nors kai kas tvirtina, kad 1985-ųjų geresnis.

– Neišmanėliai, – atsakė Kovačas, ir pažvelgė į mane. – Aš tau įrodysiu. Tai yra, jeigu tėtis neprieštaraus. Matote, man tai ypatinga diena – mane prisiminė.

Bobis pažvelgė į jį ir susiraukė.

– Keista, – ir aš jau išgirdau tą patį toną, kuriuo Bobis kalbėdavo, tarkime, laužyne, kai suvokdavo, kad kalba su besmegeniu. – Tikrai keista, nes aš maniau, kad viso to, ką jūs darėte, – ir pataisykite mane, jei klystu, – esmė yra būti pamirštam. Argi ne tiesa? Nes jei visa, ko nori, yra žmonijos istorijos pabaiga, kaip tada galėtų rūpėti, ar tave prisimins?

– Tiesa, – linktelėjo Kovačas, – niauriai žvelgdamas į jį. – Aš apie tai nepagalvojau.

Jis vėl pasiėmė savo krepšį ir iš jo ištraukė tris siauras šampano taures, kurios atrodė kaip iš nerūdijančio plieno, padavė mums po vieną, atkimšo butelį tiesiog prie durų ir pripylė dvi sklidinas man ir sau, šlakelį Bobiui.

– Tuomet už niekį, – pasakė jis.

Aš užbėgau Bobiui už akių ir greit sriubtelėjau, manydamas, kad pajutęs keistą skonį, jei tai būtų nuodai, dar spėsiu ištiesti ranką ir sustabdyti sūnų, kad negertų. Bet šampano skonis buvo nuostabus. Mes išgėrėme, tada Kovačas vėl pripylė mano taurę, įsipylė ir sau, dirstelėjęs į mane, šliukštelėjo ir Bobiui dar lašelį.

Sūnaus akyse kaip visada mačiau tą patį bebaimiškumą, valdingumą, tą jauseną, kad jis pora žingsnių lenkia mus, kad ir ką mes mąstytume.

– Nagi, tai kaip judu susipažinote? – paklausiau.

– Aš parašiau jam laišką per Kanados saugumo ir žvalgybos tarnybą.

– A, – tariau, atsisakydamas ankstesnio Kovačo vaizdinio Toronte. – Jūs dirbat Saugumo tarnyboj?

Kovačas papurtė galvą.

– Neeee… – atsakė jis, pažvelgdamas į Bobį taip, lyg būčiau leptelėjęs didžiausią kvailystę. – Jie tik žino, kur mane rasti.

– Nacių atominės fizikos mokslininkas, – paaiškino Bobis. – Tarnyba juk turėtų jį gana įdėmiai stebėti.

– Žinoma, – sumurmėjau, jausdamas kaip tikras aulas.

– Nagi, – tarė Kovačas čepsėdamas, paėmė iš mūsų šampano taures ir sukišo atgal į krepšį. Jis linktelėjo Bobiui: – Ar nori daryti tai čia?