Tamas Dobozy: Apgultis 13

Aš diena iš dienos rikiuodavau skaičius – dirbau diplomuotų apskaitininkų kontoroje „George Nix & Associates“. Kartais Bobis naktį išnirdavo iš lovos ir per petį žiūrėdavo į skaičius, lenteles ir kodus, kinkuodamas galvą, sakydamas negalįs miegoti, sėdėdavo man ant kelių ir žiūrėdavo, kaip aš renku „daugybę nuobodžių skaičių“, ir anksčiau ar vėliau pažvelgęs man į akis tardavo: „Žinai, tu dar galėtum pakeisti savo gyvenimą. Dar ne per vėlu. Amžių daugiausia lemia proto funkcija – įsisenėjęs požiūris.“ Jis palaukdavo, kol aš nusišypsodavau ir tarkštelėdavau lygybės ženklą, pabaigdamas išklotinę, tada paklausdavau, ar jis nenorėtų pasėdėti su manim ant sofos su dubeniu kukurūzų spragėsių ir pažiūrėti „Žmogų Omegą“ – ar kurį nors kitą iš tų prastų poapokaliptinių filmų, kurių jis vis ieškodavo ir prašydavo mane nupirkti. Bobis noriai linktelėdavo ir mes įsitaisydavome, jis mažu kūneliu prisiglausdavo prie manęs ant sofos, o aš uždėdavau ranką ant atkaltės ir apkabindavau jį per pečius.

Taip viskas vyko metai po metų, kol Bobiui sukako devyneri ir Otas Kovačas pasibeldė į duris – ar veikiau prieš pat jam pasibeldžiant į duris.

Mudu sėdėjome virtuvėje ir valgėm pusryčius, – Bobis ir aš, tai buvo šeštadienis prieš Vėlių šventę. Bobis buvo susijaudinęs labiau nei paprastai, o tai jau šį tą reiškė, nors jaudulys buvo nervingas – jis šokinėjo aplink stalą, dirsčiojo pro langą, tikrino laiką pagal mikrobangų krosnelę. Aš baigiau valgyt, stumtelėjau lėkštę ir pažvelgiau į jį.

– Ar norėtum šiandien ką nors veikti? Nuvykt į „Laser Quest“ centrą, o gal nuvažiuoti į Mokslo centrą Toronte? Dar kartą nukakti iki Konestogo reaktoriaus, pabandyti, gal šįsyk pavyks prasmukti pro apsaugą?

– Oi, mes niekur negalime važiuoti, – atsakė Bobis. – Atvyksta Otas Kovačas.

– Koks Otas? Apie ką tu kalbi?

Jis kalbėjo apie nacių atominę programą, štai apie ką jis kalbėjo.

– Otas Kovačas, – jis ištarė vardą su įtikinamai vengrišku akcentu. – Jis buvo pirmojo Uranvereino narys.

– Uranvereino ? – mano vokiečių tarimas, priešingai, buvo baisus. – Kas, po velnių, tas Uranvereinas ?

Bobis uždėjo delną man ant rankos.

– Urano klubas, – kantriai paaiškino. – Vokiečių mokslininkai, kurie dirbo atomo branduolio dalijimosi srityje. Keli jų 1939 metais susibūrė į antrą Uranvereiną . Kovačas buvo vengrų fizikas, kuris palaikė Dibnerį prieš Heizenbergą, kai Dibneris vadovavo Kaizerio Vilhelmo fizikos institutui…

– Jėzau, Bobi, ką, velniai rautų, čia kalbi?

Bobis giliai atsiduso.

– Argi tu nieko nežinai?

– Ne, aš nieko nežinau.

– Jie buvo Hitlerio fizikai, pirmieji atominės bombos teoretikai.

Aš pažvelgiau į Bobį, kaip prieš kišdamas ranką patyrinėčiau juodą skylę.

– Kai kurie jų po karo pakliuvo amerikiečiams į nagus, – kalbėjo jis, – bet Kovačas 1944-aisiais grįžo į Budapeštą, kai tapo akivaizdu, bent jam, kad vokiečiai karą pralaimės.

– Atgal į Budapeštą.

Kažkodėl man tai neatrodė sėkmingas karjeros žingsnis.

– Jis išgyveno miesto apgultį karo pabaigoje, – Bobis palingavo galvą. – Galėčiau tau apie tai papasakoti.

– Neabejoju, kad galėtum.

– Galiausiai, kai atrodė, kad sovietai neketina pasitraukti, – tai buvo 1948 metais, jei nežinai, – jis greitai spruko. Bet nežinia kodėl, – Bobis stabtelėjo, – dėl kažkokios priežasties, kurios dar neišsiaiškinau, jis Vakaruose taip ir neužsikabino – kaip Heizenbergas, fon Lauė, Hanas, fon Veiczėkeris ir kai kurie kiti, – bet įsidarbino vidurinės mokyklos ir universiteto fizikos studentų repetitoriumi Toronte. Laimė, kad Toronte, – jis stebeilijo į mane. – Mat jei būtų kur nors kitur, jis neturėtų pinigų atvažiuoti, – Bobis gręžė mane akimis. – Ką? – paklausė. Paskui nuleido galvą. – Aš parašiau jam laišką, nusiunčiau pinigų autobusui, sutaupiau iš savo dienpinigių. Pamaniau, kadangi jis pamirštas, gal dėl to pasijus geriau, – Bobis laukė, kol aš ką nors pasakysiu, paskutinį kartą pabandė pasiteisinti: – Jis iš tų pamirštų garsenybių!

Aš sėdėjau negalėdamas nė žodžio ištarti.

– Tai jis atvažiuoja čia ? Šiandien ?

Bobis pakilo nuo stalo, išėjo iš virtuvės, grįžo su aplanku ir pakišo jį man po nosimi, o ant etiketės storu rašikliu buvo užrašyta: „Pasaulio pabaigos mašinos projektas – Otas Kovačas.“ Aš pastūmiau lėkštę į šoną ir perverčiau aplanką, permečiau fotokopijas straipsnių, iliustruotų Kovačo nuotraukomis Berlyne ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmetį, kelios buvo net pokarinės, kai jis kurį laiką dirbo prie sovietų ginklų programos. Byloje buvo daugiausia straipsnių apie kitus žmones – Heizenbergą kartu su Bobio išvardytais mokslininkais, kur tik minima, Kovačo pavardė buvo išryškinta, laukeliuose kruopščiu Bobio braižu įrašytos pastabos, o pabaigoje – vertimas „atviro laiško“, kurį Kovačas parašė į 1947-ųjų „Nemzet-talansáng“ birželio numerį. Tai buvo trumpai gyvavęs anarchistų laikraštis, spausdintas Miškolce (Bobis paaiškino, kad buvo išleisti trys numeriai, bet antro neišliko nė vienos kopijos).

Šis pastarasis straipsnis ir buvo priežastis, dėl kurios Bobis su juo susisiekė. Kovačas buvo aiškiai dešiniojo sparno anarchistinių pažiūrų ir nekentė valdžios ne todėl, kad ši trukdė natūraliai bendruomenei, bet nenorėdamas, kad kas nors – o ypač valdžia – nurodinėtų jam, kaip elgtis pačiam, kaip su žmona, vaikais ar nuosavybe (nors nei žmonos, nei vaikų, nei jokios nuosavybės neturėjo). Laiškas buvo dešimties puslapių, labiau priminė autobiografinę esė, parašytą siekiant pasiteisinti, kaip jis pakliuvo į esamą padėtį. Jis rašė apie karo metų Vokietiją, kaip naciai nepajėgė „tinkamai finansuoti“ jų gaminamo „ginklų ginklo“, kaip viską nuolat klampino „ideologija ir biurokratija“, kaip įvairūs mokslininkai išsibėgiojo pas sovietus arba amerikiečius ir kai kurie jų „išdavė nesuinteresuoto mokslinio tyrimo principą, suteršdami laboratoriją moraliniais klausimais“. Tiek peržiūrėjęs, galėjau spėti, kad šis laiškas – ilgas atsisveikinimas, paskutiniai žodžiai žmogaus, kuris supranta, kad nugrimzdo į nežinomybę ir daugiau nebeturės progos žodžiais perteikti savo gyvenimo vizijos (šiuo atveju savo gyvenimo pabaigos vizijos).

Kovačas baigė aprašymu to, kas jo laukė 1944 metais sugrįžus į Budapeštą: lavonai gatvėse, badaujantys civiliai, viskas taip nuniokota, kad nebegalėjai suprasti, ar stovi gatvėje, ar ant buvusio pastato griuvėsių. Jis matė viską – prievartavimus, dėl laikrodžio perrėžtas gerkles, žmones, gyvus degančius liepsnose. Tačiau išties ypatingas buvo jo susižavėjimas karo mašinerija: tankais, patrankomis, lėktuvais – visa buvo aprašyta su didžia pagarba, tarsi kalbėtų apie kokią nors aukštesnę sąmonę, beveik dievą. Šiame kontekste pirmą kartą ir pasirodė žodžiai „pasaulio pabaigos mašina“. Bobis, skaitydamas man per petį, tarė:

– Tai buvo kažkaip susiję su evoliucija.

Jis parodė tuos susijusius, bet miglotus paragrafus, paskui perskaitė pažodžiui.

„Ne nacionalinis socialistinis Darvino supratimas, ne supermeno, arijų aukščiausios rasės atsiradimas. Kaip man atskleidė apgultis, tai nebuvo evoliucija, – rašė Kovačas, – įsišaknijusi tame absurdiškame organiniame determinizme. Kai kalbu apie evoliucijos mašiną, tai ne metafora.“

Pakėlęs antakį, pažvelgiau į Bobį, vėl grįžau prie laiško.