Tamas Dobozy: Apgultis 13

– Ne, ne, ne, – purtėsi Ištvanas. – Reikia sugalvoti, kaip atsikratyti jos, kaip išvaryti šią dvasią iš mūsų gyvenimo.

Marija savo ruožtu būtų mielai padariusi tai, ko griebėsi Ištvanas, Adelė ir Aniko, – jie nuėjo pas katalikų kunigą, o tasai nusiuntė juos pas egzorcistą, ir šis pasakė, esą, tikrai nepanašu, kad jie būtų matę vaiduoklį, tai greičiausiai jų kaltės padarinys ir jiems kiekvienam derėtų gerą valandą padirbėti prie klausyklos. Jis patikino tvarkąsis su velniais, padėti užpuolus vaiduokliams neturįs kvalifikacijos, nors tai, kad ji buvo susituokusi su komunistu, veikiausiai reiškia, jog Marija lanko juos iš pragaro.

– Pabandykite saugotis švęstu vandeniu, pasikabinkite virš durų kryžių ir kryželius ant kaklo, – jis dar pagalvojo. – Ir melskitės, žinoma. Kiek tik išgalėsit laiko.

Trijulė kraipė galvas ir ilgai ginčijosi, ar įmanoma laikytis kunigo patarimo.

Marija, be abejo, nė nesiginčijo, ji puikiai žinojo, kad negali pasinaudoti kuriuo nors iš šių ritualų. Jau ir vienintelis pakabintas kryžius Bėlai sukeltų pavojų, ką jau kalbėti, kaip pavojinga būtų eiti pas kunigą švęsto vandens. Jeigu režimas kada nors apie tai nugirstų, jeigu bent žinutė pasiektų Rakošį, – Bėla gautų bilietą į vieną pusę – iki Maskvos, o iš ten – kas žino kur? Namų areštas. Sibiro darbo stovyklos. Ryškus vaidmuo parodomajame teisme. Ne, jeigu ji kaip nors ir apsigins nuo vaiduoklių, teks tai padaryti kitaip, be krikščionybės burtų ir totemų.

Tačiau tų vaiduoklių taip tiršta! Bet kas kitas, ja dėtas, nepraskleistų rankų vien grumdamasis su praeitimi, o ji dar nuolat susiduria su Kalmanų šeima, vis mato Adelę su valytojos prikyšte, spoksančią jai įkandin gatvėje, Ištvaną purvinu kombinezonu, važiuojantį tvarkyti sodų turtuoliams – o juk ir jis vylėsi toks tapsiąs palikęs Vengriją, Aniko „Westminster“ prekybos centro uniforma, minančią ratus apie stalus valgykloje, renkančią padėklus, plastikinius įrankius ir taukuotas lėkštes paskui tuos, kurie tingi išmesti patys. Žiūrėdama į juos, Marija stebėjosi ir baisėjosi savo vaiduoklišku suvokimu, kad tie žmonės taip bijojo komunizmo, jog nė neįtarė apie laisvojoje rinkoje egzistuojančias pažeminimo ir varginančio skurdo atmainas.

Ji turėjo jiems padėti, kol jie dar buvo Vengrijoje, mąstė Marija. Reikėjo pasinaudoti Bėlos ryšiais. Bet Kalmanai taip nepajėgė priimti jos mielaširdystės, taip gėdijosi turėti su ja reikalų, kad dovanos, kurias ji būtų pateikusi, būtų buvusios jiems tik tolesnė kančia, ypač Boldižarui, didžiajam patriarchui, kuris jau buvo palaidojęs žmoną ir pats pasimirė prieš pat šeimai išvykstant – nuo minties, kad per silpnas keliauti su jais, įveiktas nuogąstavimų, kad pralaimės. Jie iškeliavo, vos spėję jį užkasti, tiesiai iš kapinių. Visą laiką Boldižaras kaupė priežastis, kodėl šeima turėtų leisti Bėlai pasilikti Mariją, kodėl reikia nuo jos atsiskirti, – teisindamasis senatve, silpnumu, miego, taikos ir ramybės poreikiu, neva ruošdamasis žygiui į Vakarus. Tiesą sakant, tai ir buvo toji priežastis, dėl kurios Marija pasiliko su Bėla: dėl Boldižaro, kaip jis sukasi nuo jos šalin, juk ji nuolat priminė tą nesėkmę, kaip jis neįgalėjo apsaugoti šeimos, už kurią buvo atsakingas. Išvydęs Mariją jis susitraukdavo, tarsi jos žvilgsnis plėštų nuo jo visa, kuo jis tiki ir kas leidžia jam veikti pasaulyje, jis tuoj pat padarydavo Boldižarą bejėgį, primindavo jo priklausomybę nuo atsitiktinumo, neįgalėjimą net numanyti savo likimo, o juolab turėti jam įtakos. Galiausiai Marija nebepajėgė pakelti jam jaučiamo gailesčio.

Ir vis tiek jai derėjo daugiau dėl jų padaryti, ne tik tada, bet ir vėliau, komunistams visiškai paėmus valdžią. Jei tik būtų gavusi Boldižarui vaistų širdžiai ir nervams, gal jie būtų pasilikę, pamatę jos ištikimybę Boldižarui, kurios šeima pristigo jai. Galėjo palikti jiems maisto ant laiptų prie durų arba atsiųsti, kad jie nežinotų, nuo ko. Galėjo pasistengti, kad brolis ir seserys gautų geresnius darbus. Arba paprašyti Bėlos, kad juos liautųsi persekiojęs saugumas, ypač tas niekšas Zoltanas Erdesas, kuris norėjo pasiglemžti vilą, – dėl jų praeities politinių pažiūrų, katalikų tikėjimo, atsisakymo stoti į partiją. Bet ji niekada nieko nepadarė, ir diduma šių svarstymų – vien spėjimai, kaip viskas galėjo būti. Tačiau labiausiai ji apgailestavo dėl to, kad jautėsi per daug pažeidžiama – dėl to, kas jai nutiko, dėl savo praeities, – per daug siekė apsaugos ir nesuvokė, kad prarasdama šeimą ji prarado daug svarbesnę grandį, nes jie buvo tas vienintelis mazgelis, siejantis ją su Laslu ir Kristianu. Vakarais, kai vairuotojas vežiodavo ją su Bėla gatvėmis arba kai dviese vaikštinėdavo prieplauka, ji svarstydavo, ar jos liemenį apkabinusi arba suėmusi delną Bėlos ranka yra pakankamai stipri, ar ji sulaikys ir neleis jai vieną dieną nuklysti paskui tas šmėklas – vien tam, kad pažiūrėtų, kur jos eina. Bet ji žinojo, kad atsiskyrusi nuo Bėlos rizikuoja subyrėti, paleisti šipuliais tai, ką vargiai tesulipdė ir kas laikėsi tik jo dėka, to įtvaro, remiančio jos griuvėsius. Bėla, be abejo, to nežinojo, tik tiek, kad galima įsimylėti moterį dėl to, jog tu niekada nepajėgsi pakeisti, ko jai trūksta, ir jausi nuolatinį troškimą ją patenkinti.

– Šįvakar valgysim čia, – tarė jis, ir atidengė Marijai akis, kai pro dūlančio pastato duris įvedė ją į šviesos ir vyno kambarius; jis ėjo atbulas, laikydamas jos rankas ir leisdamas tik trumpai dirstelėti, iš kur ji atėjo.

Šeima su palengvėjimu atsiduso, kai 1957 metų pabaigoje Juliška atsiuntė Aniko laišką, pranešdama apie Marijos mirtį, nes tai reiškė, kad melas, kurį jie kartojo Laslui tiek metų, tapo tiesa. Julišką prieš porą metų sugavo bandančią pabėgti iš šalies ir reabilitavo, kiek tai buvo įmanoma žmogui, kuris visų pirma niekada nebuvo partijos narys, ir dabar ji kartu su trimis kitomis šeimomis gyveno viename trijų miegamųjų bute Obudoje. Kartais cenzūra nepastebėdavo jos laiško pašte ir jis prasmukdavo į Vakarus.

Ji rašė, kad Marija su Bėla neišgyveno 1956-ųjų revoliucijos. Dar prieš įriedant tankams – kai beveik atrodė, kad partizanai stebuklingai privertė Maskvą kapituliuoti, – juos išvilko iš rūmų Andrašio bulvare ir įrėmė ginklus į smilkinius, – šitaip Juliška rašė laiške, ir Aniko, bent tuomet, neturėjo jokio pagrindo netikėti.

Bet tą vakarą, kai jie atėjo pas Laslą, ji stabtelėjo vestibiulyje, kol Ištvanas ir Adelė nusivilko paltus ir nusiavė batus, o tada pasakė jiems, kad Koledžo stotelėje laukdama tramvajaus pamatė Mariją, įeinančią į „Chez Queux“, įsikibusią į parankę džentelmenui, ir nusprendė ją pašaukti, kai tik jie priėjo prie durų.

– Norėjau pažiūrėti, ar tu teisi, – šnekėjo Aniko, pasisukdama į Adelę. – Turiu omeny, ar Juliška suklydo, – dabar ji šnibždėjo kimiu balsu. – Ir Marija atsisuko! Ji puikiausiai mane matė, bet paskui džentelmenas, su kuriuo ji buvo, – toks jaunas ir dailus, ir atrodė visai kaip Bėla , – ją pašaukė. O kaip ji mane nužvelgė! Tarsi būčiau neverta nė pastebėti. Lyg elgeta gatvėje. Paskui, – šnypštė ji, – durininkas atvėrė jiems duris. Abiem! Jis elgėsi su Marija taip, lyg ji būtų lygiai tokia gyva, kaip tu ar aš.

– Ji taip pat puikiai atrodo, tiesa? – paklausė Adelė.

– Ar judviem varžteliai atsisuko? – sumurmėjo Ištvanas. – Mes pas Laslą.

– Sunku dėl jos pasidžiaugti, – bumbėjo toliau Adelė, žiūrėdama į savo rankas, išvagotas ilgų metų kovos su plovimo šluotų rankenomis ir valikliu. – Valgyti šitokiose vietose.