Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

— Hane...

— Aš atvyksiu į universalinę parduotuvę pirmadienį ketvirtą valandą po pietų, — iškošė Hanė ir bemaž dūrė pirštu Monikai Voring į krūtinę. — Ir jeigu viskas liks po senovei, kitą kartą pamatysite mane apsuptą bjauriausių šunsnukių, kokius yra matę Pietų Karolinos teisėjai!

Pakeliui į namus Hanės narsa ištirpo. Ji neturėjo pinigų advokatui. Ir negi kas nors iš tos universalinės priims jos grasinimus už gryną pinigą?!

Bet širdyje dvejonėms vietos nebuvo, todėl visą sekmadienį ir didžiąją dalį pirmadienio Hanė stengėsi įtikinti save, kad jos blefas pavyks. Niekas nesukelia žmonėms didesnio nerimo negu grėsmė atsidurti teisme, o netikusios reklamos „Dandi“ universalinės parduotuvės vadovybė tikrai netrokšta. Tačiau kad ir kaip Hanė drąsinosi, nuojauta, jog visos ateities svajonės grimzta į dugną šalia „Bobio Li“, vis stiprėjo.

Išaušo pirmadienis. Nors iš pradžių buvo itin karingai nusiteikusi, kol trečiame „Dandi“ universalinės parduotuvės aukšte susirado Monikos Voring kabinetą, Hanė iš baimės vos laikėsi ant kojų. Sustojusi tarpduryje permetė akimis nediduką kambarėlį, kurio didžiąją dalį užėmė metalinis stalas, užverstas švaraus popieriaus pakais. Prie kamštinės lentos, kabančios priešais vienintelį kontoros langą, buvo prismeigta eilė parduotuvės plakatų ir reklaminių skelbimų.

Hanei kostelėjus konkurso direktorė pažvelgė į ją viršum atsukto į duris stalo.

— Jūs tik pažiūrėkite, kas atėjo, — tarė ji, nusiėmė akinius juodais masyviais plastiko rėmeliais ir pakilo nuo kėdės.

Ponios Voring balse nuskambėjo pasitenkinimo gaidelės, Hanei jos visai nepatiko. Direktorė apėjo aplink stalą ir prisiartino. Šlaunimi atsirėmusi į stalo kraštą ji susinėrė ant krūtinės rankas.

— Jums visai ne devyniolika metų, Hane, — rėžė ji, turbūt nematydama reikalo eiti apylankomis. — Iš tikrųjų tai tik šešiolika, metėte vidurinę mokyklą ir esate abejotinos reputacijos. Būdama nepilnametė, jūs neturite jokių juridinių teisių atstovauti pusseserei!

Hanė tarė sau, kad aplaužyti ragus poniai Voring neturėtų būti sunkiau negu pažaboti dėdulę Erlą, kai šis išlenkdavo kelias taureles viskio per daug. Ji priėjo prie vienintelio kontoros lango ir nudavusi, kad jai į viską nusispjaut, įbedė akis į privažiuojamąjį kelią prie Pirmojo Karolinos banko, stūksančio kitoje gatvės pusėje.

— Neabejoju, ponia Voring, kad jums teko iš peties paplušėti kapstantis po mano biografiją, — tęsdama žodžius prabilo ji. — O tų kasinėjimų metu ar kartais neaptikote, kad Šantalės motina, mano teta ponia Sofija Mun Buker serga psichikos liga, kurią sukėlė sielvartas dėl vyro Erlo T. Bukerio mirties? — Ji palengva atsigręžė į konkurso direktorę. — Gal netyčia nesužinojote ir to, kad po jo mirties šeimą išlaikau aš? Ir kad ponia Buker, kuri jau prieš gerus dvidešimt metų liovėsi buvusi nepilnametė, besąlygiškai vykdys viską, ką aš pasakysiu, vadinasi, įsūdys suknistai jūsų parduotuvei patį didžiausią ieškinį, koks jai kada nors buvo pateiktas?

Hanės nuostabai ir džiaugsmui, ši prakalba gerokai sumažino Monikos Voring pasipūtimą. Užsikirsdama ji kurį laiką kažką marmaliavo, bet Hanė nė kiek neabejojo: jos žodžiai — tik tuščias garsas. Matyt, vadovybė paliepė jai bet kokia kaina išgelbėti gerą „Dandi“ vardą. Ji paprašė sekretorės atnešti Hanei kokakolos, tada atsipašė ir išlėkė į prieškambarį. O po pusvalandžio grįžo nešina keliais susegtais popieriaus lapeliais.

— „Dešo Kugano šou“ prodiuseriai maloniai sutiko trumpai žvilgtelėti į Šantalę Los Andžele trečiadienį drauge su kitomis merginomis, — oficialiai pareiškė ji. — Aš užrašiau studijos adresą, taip pat pridėjau informaciją apie šią programą, kurią jie man atsiuntė pieš kelis mėnesius. Šantalė su palydovu turi būti Los Andžele trečiadienį aštuntą valandą ryto.

— O kaip ji ten nusigaus?

— Na, čia jau jūsų reikalas, — šaltai atrėmė Monika ir padavė Hanei atneštus dokumentus. — Į konkurso rengėjų pareigas kelionės organizavimas neįeina. Man atrodo, jūs negalite nepripažinti, kad reikalams pakrypus tokia linkme, mes jau ir taip padarėme viską, ką galėjome. Malonėkite perduoti Šantalei, kad linkime jai sėkmės.

Hanė paėmė dokumentus taip, lyg darytų poniai Voring didžiausią malonę, ir išplaukė iš kontoros. Bet vos atsidūrė vestibiulyje, visa jos narsa išgaravo. Ji neturi nė dešimtadalio sumos, kurios reikia lėktuvo bilietams. Tai kaip nugabenti Šantalę į Los Andželą?

Žengusi ant eskalatoriaus ji pamėgino pasisemti drąsos iš „Juodojo griausmo“ pamokų. Viltis miršta paskutinė.

— Hane Džene Mun, atrodo, būsi galutinai kuoktelėjusi, — pareiškė Šantalė. — Tas sunkvežimis nenuvažiuos net iki valstijos sienos, ką jau kalbėti apie Kaliforniją!

Aplamdytas senas pikapas, stovintis netoli Sofijos priekabos, buvo vienintelė parke likusi transporto priemonė. Kadaise raudonas kėbulas buvo tiek kartų lopytas pilku glaistu, kad pirmykštės spalvos bemaž neliko. Ši užmačia Hanei taip pat kėlė nerimą, bet ji užsipuolė Šantalę:

— Šitaip nusiteikusi tu kaip gyva niekada niekur nenuvažiuosi. Į iššūkius, kuriuos kelia automobilis, tavo nuostata turi būti teigiama. Be to, Bakas ką tik įdėjo naują variklį. Dabar sukrauk į galą lagaminus, o aš pamėginsiu dar kartelį pasikalbėti su Sofija.

— Paklausyk, Hane, aš visai nenoriu važiuoti į Kaliforniją!

Graudžių gaidelių pusseserės balse Hanė apsimetė neišgirdusi.

— Kad ir kaip liūdna, važiuoti teks. Ropškis į mašiną ir lauk manęs!

Sofija gulėjo ant kušetės ir laukė, kol prasidės pirmadienio vakarinis televizijos šou. Atsiklaupusi ant kelių Hanė palietė tetos ranką ir švelniai perbraukė per sutinusius sąnarius. Ji žinojo: Sofija nemėgsta būti liečiama, bet kartais negalėdavo susiturėti.

— Sofija, jūs turite apsigalvoti ir važiuoti drauge su mumis. Nenoriu palikti jūsų čia vienos. Be to, kai tie televizininkai pasiūlys Šantalei vaidmenį seriale „Dešo Kugano šou“, jie norės pasikalbėti su jos motina.

Sofijos akys ir toliau liko įsmeigtos į mirguliuojantį ekraną.

— Žinai, Hane, esu pernelyg pavargusi kur nors važiuoti. Be to, šią savaitę Cinamonas ir Šeida susituoks.

Hanė vos pajėgė sutramdyti apmaudą.

— Sofija, juk čia tikras gyvenimas, ne muilo opera! Mes turime planuoti ateitį. Dabar parkas yra banko nuosavybė, nesitikėkite, kad jums pavyks ilgai čia gyventi!

Pagaliau Sofija nukreipė žvilgsnį į Hanę ir jos vokai nukarusiomis klostėmis užgriuvo ant akių. Hanė iš įpročio pamėgino surasti tetos veide nors šešėlį prieraišumo, bet, kaip visada, neišvydo nieko, tik abejingumą ir nuovargį.

— Banko tarnautojai neminėjo, kad turėčiau išsikraustyti, todėl verčiau pasiliksiu čia.

Hanė griebėsi paskutinio argumento.

— Sofija, jūs reikalinga mums! Juk žinote, kokia yra Šantalė. O jeigu koks vyrukas pradės prie jos kabinėtis?

— Tu pastatysi jį į vietą, — pavargusiu balsu tarė Sofija. — Tu viskuo pasirūpinsi. Juk visada taip darai.

Auštant antradienio rytui Hanė buvo galutinai nusivariusi. Akys išsausėjo kaip Oklahomos prerijos, besitęsiančios abipus kelio į begalybę, o galva nejučia sviro ant vairo. Pyptelėjo klaksonas ir akys atsimerkė. Įsikibusi į vairą ji vos spėjo išlyginti automobilį, kol šis neperkirto dvigubos geltonos juostos.

Kelyje jos jau nuo pirmadienio vakaro, bet dar nepasiekė net Oklahoma Sičio. Netoli Birmingamo pametė duslintuvą, o išvažiuojant iš Šrivporto trūko vandens aušinimo žarnelė; maža to, teko dukart lopyti tą pačią padangą. Hanė tikėjo sėkme, tačiau juodai dienai atidėti pinigai greitai tirpo, be to, jautė — jeigu nepamiegos, toliau važiuoti nebeįstengs.