Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

Skirtingai negu Šantalė, Hanė niekada nesikraustė iš proto dėl kino žvaigždžių, bet slapčia žavėjosi Dešu Kuganu. Prisižiūrėjo jo filmų jau vaikystėje. Dabar, kai apie jį pagalvojo, nustebo suvokusi, kad praėjo nemažai laiko, kol jis vėl pasirodė ekranuose. Be to, ir filmai apie kaubojus jau nebuvo tokie populiarūs.

Hanę apėmė nuojauta, kad ateityje laukia kažkas gero. Ji ne iš tų, kurios keliaklupsčiauja prieš kino žvaigždes, bet argi nebūtų puiku, jei pasitaikytų proga susitikti su Dešu Kuganu Holivude? Tikriausiai nuostabu.

3

„Shell“ benzino kolonėlėje pro praviras tualeto duris Hanė padavė Šantalei geriausią jos vasarinę suknelę.

— Šantale, pasiskubink! Jau beveik vienuolikta. Atranka prasidėjo prieš tris valandas.

Iš jaudulio Hanė visa supluko, seni jos marškinėliai prilipo prie krūtinės. Ji automatiškai nusišluostė į šortus sudrėkusius delnus ir ėmė apžiūrinėti pro šalį važiuojančius automobilius.

— Nagi, Šantale, greičiau! — Hanė pajuto, kaip tulžis ėmė graužti skrandį. O kas, jeigu atranka jau pasibaigė? Iš pradžių greitkelyje netoli San Bernardino sugedo sunkvežimis, tada Šantalė ir Gordonas šalikelėje surengė dviejų įsimylėjėlių rietenas. Hanei pradėjo rodytis, kad čia tik slogus sapnas, kuriame ji stengiasi kažkur nusigauti, tačiau nesiseka. — Jeigu nepasiskubinsi, mes pavėluosime į atranką!

— Atrodo, man tuoj prasidės mėnesinės, — iš už durų pasigirdo Šantalės verkšlenimas.

— Esu įsitikinusi, kad ten, kur važiuojame, rasi tualetą.

— O jeigu ten nebus aparatų su tais suknistais tampaksais? Ką tada darysiu?

— Aš nueisiu ir kur nors nupirksiu tų suknistų tampaksų! Šantale, jeigu po minutės nebūsi pasirengusi...

Durys atsidarė ir ant slenksčio pasirodė Šantalė — gaivi ir žavi su balta vasarine suknele, tarytum išlipusi iš skalbimo miltelių „Tide“ reklamos.

— Nereikia taip šaukti.

— Atleisk, aš jau visai nusivariau. — Hanė čiupo pusseserę už rankos ir nusitempė prie sunkvežimio.

Gordonas darė kaip liepta — sėdėjo automobilyje neišjungęs variklio. Hanė jį nustūmė ir pati atsisėdo prie vairo. Iš stotelės į plentą išlėkė degant raudonam šviesoforo signalui. Hanei nepasitaikė būti mieste, didesniame už Čarlstoną, todėl Los Andželo triukšmas ir šurmulys ją pašiurpino, tačiau paisyti savo baimių nebuvo laiko. Praėjo dar trisdešimt minučių, kol viename Berbanko skersgatvyje surado studiją. Hanė tikėjosi išvysti ką nors didinga, bet statinys aukštomis betono sienomis veikiau buvo panašus į kalėjimą. Praėjo dar kiek laiko, kol apsaugininkas atidarė vartus ir leido jiems įvažiuoti.

Apsaugininko nurodymu Hanė nuvairavo sunkvežimį siaura gatvele žemyn, o tada pasuko į kairę link kito betoninio pastato su keliais mažais langeliais prie durų. Kai atėjo metas lipti iš automobilio, Hanė buvo kiaurai šlapia, lyg išėjusi tiesiai iš dušo. Gordono ji tikėjosi atsikratyti jau benzino kolonėlėje, bet jis atsisakė palikti Šantalę. Šeriais apžėlusiu smakru ir purvinais drabužiais jis atrodė ne itin patraukliai, todėl Hanė liepė jam pasilikti automobilyje. Kaip ir pusseserė, Gordonas jau pradėjo priprasti prie jos įsakymų ir neprieštaraudamas juos vykdė.

Vestibiulyje jas pasitikusi moteris pasakė, kad atranka tebevyksta, bet iškviesta jau paskutinė pretendentė. Hanė apmirė iš siaubo, bijodama išgirsti, kad jos pavėlavo, tačiau moteris nuvedė merginas į gana neišvaizdų laukiamąjį, apstatytą įvairiais baldais, ant kurių mėtėsi seni žurnalai ir ankstesnių lankytojų palikti tušti sodos vandens buteliukai.

Vos joms įžengus į tuščią kambarį, Šantalė iškart pradėjo zyzti:

— Hane, man baisu! Verčiau eikime iš čia. Man čia nieko nereikia.

Apimta nevilties Hanė nutempė Šantalę prie murzino veidrodžio ant sienos.

— Pažvelk į save, Šantale Buker! Pusė Holivudo žvaigždžių nėra tokios gražios kaip tu! Nagi, atlošk pečius, smakrą aukštyn! Kas žino, gal pro šitas duris tuoj įeis Bartas Reinoldsas!

— Bet aš negaliu susiimti, Hane. Klaikiai bijau! Be to, kai sutikau Gordoną Delavį, apie Bartą Reinoldsą beveik nebegalvoju.

— Su tuo Gordonu esi pažįstama mažiau nei dvidešimt keturias valandas, o Bartą myli jau dveji metai! Argi galima taip greitai jo atsisakyti! Baigta, daugiau nenoriu girdėti nė žodžio, Šantale! Mūsų ateitis priklauso nuo šios vienintelės dienos!

Joms už nugarų atsidarė durys ir pasigirdo vyriškas balsas:

— Pasakykite jai, kad aš noriu pamatyti Rosą, gerai?

Hanė iš įpročio nusiteikė susikauti su bet kuo, kas mėgintų užginčyti jų teisę čia būti. Ji sukando dantis ir atsigręžė.

O tada širdis nupuolė kažkur žemyn.

Kai jis įžengė į kambarį, Hanei pasirodė, kad ant jos užlėkė sunkiasvoris furgonas, kuriam stačioje nuokalnėje sugedo stabdžiai. Ji kaip gyva nebuvo mačiusi gražesnio jaunuolio — atrodė kiek daugiau nei dvidešimties metų, aukštas ir lieknas, tamsiai kaštoniniais plaukais, netvarkingai krintančiais ant kaktos. Ryškių apybraižų nosis ir smakras — nurudinti įdegio, kaip ir dera vyriškiui. Akys po tankiais antakiais tokios pat ryškios turkio spalvos kaip karuselės arkliukų balnai parke, atrodė, jos geba pažvelgti į slapčiausius moters sielos kampelius. Kai Hanė pamatė tas iki pat sielos gelmių veriančias turkio spalvos akis, tą pačią akimirką pajuto, kaip joje bunda ligi tol nepažinta būtybė.

Ūmai ji prisiminė visus savo trūkumus, kurie negailestingai iškilo prieš akis: strazdanotą berniukišką veidą, pasišiaušusius plaukus ir burną, visai tokią pat kaip žuvies prielipos. Šortai ištepti karbiuratoriaus tepalu, marškinėlius buvo apsipylusi apelsinų sultimis, o senoms žydroms guminėms šlepetėms trūko vienos gumelės. Hanę baisingai trikdė nupiepęs jos kūnas ir mažutė krūtinė, buvo įsitikinusi, kad neturi nė vieno tikrai moteriško bruoželio, kuris galėtų nusverti kliaudas.

Nepažįstamasis ramiai nužvelgė Hanę ir Šantalę, susitikimas su dviem amą praradusiomis merginomis jam, regis, visai nepasirodė keistas. Hanė pamėgino išspausti bent jau „sveiki“, bet nepavyko. Ji tikėjosi, kad pokalbį pradės Šantalė — su vaikinais jai niekada nestigo drąsos, bet pusseserė pasislėpė jai už nugaros. Kai Šantalė pagaliau prabilo, jos žodžiai buvo skirti ne nuostabiam nepažįstamajam, o Hanei.

— Čia Džeradas Fairhavenas, — sukuždėjo ji ir dar labiau užlindo Hanei už nugaros.

Įdomu, iš kur Šantalė jį pažįsta?

— S-sveiki, pone Fairhavenai, — pagaliau įsidrąsino Hanė. Šiuos žodžius ji išspaudė drebančiu mažos mergaitės balseliu, tikrai nepanašiu į šaižų riksmą, kuriuo tramdydavo parko darbuotojus.

Vyriškio akys tyrinėjo tas Šantalės kūno dalis, kurių nepavyko paslėpti už menkučio Hanės kūnelio. Jis nesišypsojo — siauros ryškiai apibrėžtos lūpos nė nevirptelėjo, bet Hanės viduje viskas apsivertė aukštyn kojomis.

— Aš esu Erikas Dilonas. Džeradas Fairhavenas — mano vaidmuo filme „Likimas“.

Hanė miglotai prisiminė, kad „Likimas“ — viena mėgstamiausių Sofijos muilo operų. Erikas taip žiūrėjo į Šantalę, kad Hanė pajuto kone fizinį skausmą. O ko ji tikėjosi? Nejaugi vylėsi būti pastebėta, kai šalia stovi Šantalė?

Vyrai — vienintelė sritis, kur Šantalė jautėsi it žuvis vandenyje, ir Hanė niekaip nepajėgė suprasti, kodėl pusseserė vis dar slepiasi jai už nugaros, neišeina į priekį ir neužmezga pokalbio. Ilgiau nepajėgdama apsikęsti, kad atrodo ne tik bjauri, bet ir kvaila, Hanė sunkiai atsiduso.