Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

Kitame kabinos kampe Šantalė miegojo kaip kūdikis, jos skruostai buvo įraudę nuo karščio, juodų plaukų sruogos plaikstėsi pro atvirą langą.

— Šantalė, pabusk!

Ši per miegus pačepsėjo lyg čiulptuko ieškantis naujagimis. Tada saldžiai pasirąžė ir jos krūtinė subangavo po baltais marškinėliais.

— Kas atsitiko?

— Tau teks vairuoti automobilį. Man reikia nors šiek tiek pamiegoti.

— Hane, juk prie vairo aš jaudinuosi. Verčiau užsukime į aikštelę, ten ir pamiegosi.

— Mes negalime stoviniuoti, antraip iki rytojaus aštuntos nieku gyvu nepasieksime Los Andželo. Jau ir taip atsilikome nuo grafiko!

— Hane, aš nenoriu vairuoti. Labai nervinsiuosi.

Hanė jau rengėsi stipriau spustelėti pusseserę, bet apsigalvojo. Kai pastarąjį kartą privertė Šantalę sėstis prie vairo, ši visu keliu taip vyvavo, kad Hanei vis tiek nepavyko nusnūsti.

Sunkvežimiukas vėl kryptelėjo geltonos skiriamosios juostos link. Hanė papurtė galvą, kad praskaidrėtų protas, tada priekyje pastebėjo ranką iškėlusį vaikiną ir paspaudė stabdžius.

— Hane, ką tu darai?

— Ne tavo reikalas.

Ji pasuko į šalikelę ir neišjungusi variklio, kad nereikėtų gaišuoti vėl mėginant jį užvesti, iššoko iš kabinos. Peržengusi kažkieno pamestą suplyšusį guminį batą nuėjo į kelkraštį. Keliautojas autostopu irgi žengė į priekį vilkdamas seną pilką turistinį krepšį.

Hanė neketino statyti Šantalės į pavojų paėmusi pavežti kokį nors iškrypėlį, todėl įrėmė į jį žvilgsnį. Iš pažiūros vaikinas buvo kiek per dvidešimt, malonaus veido, vešliais kaštoniniais plaukais, skystais ūseliais ir užmiegotomis akimis. Smakras — ne itin valingas, bet ji nusprendė, kad tai nėra svarbu: smakras veikiau atspindi jo protėvių išvaizdą, o ne jo paties būdą.

Pažvelgusi į senas kelnes ir sportinius marškinėlius ji viltingai paklausė:

— Kareivis?

— Ne-a. Tik jau ne aš.

Hanės akys susiaurėjo.

— Tai gal studentas?

— Semestrą pasimokiau Ajovos universitete, bet išgrūdo.

Ji supratingai linktelėjo.

— Kur keliauji?

— Ko gero, į Albukerką.

Vyrukas atrodė visiškai nepavojingas, bet lygiai taip atrodė ir serijiniai žudikai, apie kuriuos ji buvo skaičiusi žurnale „National Enquirer“.

— Ar yra tekę vairuoti sunkvežimį?

— O kaipgi. Traktorių taip pat. Mano seniai — fermeriai. Jų ferma netoli Dubjuko.

— Aš esu Hanė Džeinė Mun.

Jis sumirksėjo.

— Keistokas vardas.

— Tikrai? Na, man neteko jo rinktis, todėl būsiu dėkinga, jeigu savo nuomonę pasilaikysi sau.

— Sutarta. Aš esu Gordonas Delavis.

Hanė žinojo, kad turi apsispręsti, bet negalėjo leisti sau suklysti.

— Gordonai, ar tu vaikštai į bažnyčią?

— Ne-a. Jau nebevaikštau. Nors ir buvau metodistas.

Žinoma, metodistas blogiau negu baptistas, bet irgi tiks.

Įsikišusi nykštį į kišenę Hanė įsmeigė į jį akis, visa povyza rodydama, kas čia viršesnis.

— Mudvi su pussesere Šantale važiuojame į Kaliforniją, ten Šantalė turi dalyvauti televizijos šou atrankoje. Važiuojame nesustodamos ir turime ten būti rytoj aštuntą ryto, antraip prarasime paskutinį šansą nepaskęsti. Tik pamėgink ką nors iškrėsti ir aš kaipmat išspirsiu tavo pasturgalį iš šito sunkvežimio. Supratai?

Gordonas linktelėjo taip vangiai, kad Hanei kilo įtarimas, ar tik šitas vyrukas nebus toks pat nenuovokus kaip Šantalė. Nusivedė jį prie automobilio, o tada pareiškė, kad vairuos jis.

Pažvelgęs į ją iš viršaus vaikinas pasikasė krūtinę.

— Beje, o kiek tau metų?

— Greitai bus dvidešimt. Ir tik praėjusią savaitę išėjau iš kalėjimo, o sėdėjau už tai, kad peršoviau vienam tipui makaulę, todėl jeigu nenori nemalonumų, sėdėk ramiai.

Jis nieko neatsakė, tik numetė kuprinę už sėdynės, tada pamatė Šantalę ir sumirksėjo. Hanė užsirangė ant keleivio sėdynės, o Šantalę pasodino per vidurį. Vaikinas įjungė pavarą, automobilis riaumodamas išvažiavo į plentą. Dar akimirka — ir Hanė užmigo.

Po kelių valandų kažkas ją prižadino ir pamačiusi, kaip Gordonas Delavis ir Šantalė Buker ryja vienas kitą akimis, suprato padariusi didelę klaidą.

— Tu tikrai labai graži, — tarė Gordonas ir kai pažvelgė į Šantalę, jo įdegusi oda paraudo.

Alkūne atsirėmusi į sėdynės atlošą Šantalė palinko prie jo lyg smilga vėjuje.

— Man beprotiškai patinka vyrai su ūsais!

— Tikrai? O aš jau ketinau nusiskusti.

— Oi, nieku gyvu! Su ūsais tu — kaip iš akies trauktas ponas Bartas Reinoldsas.

Likusį kelią Hanė nesudėjo akių.

Šantalei net kvapą gniaužė iš susižavėjimo.

— Man atrodo be galo nuostabu, kad važiuoji autostopu per visą šalį vien norėdamas pažinti gyvenimą.

— Manau, reikia visko paragauti, jeigu nori tapti tikru menininku, — atsakė Gordonas. Jis persirikiavo į kairę lenkdamas seną griuveną, riaumojančią ne prasčiau už jų pikapą.

— Ligi šiol dar nesu mačiusi dailininkų.

Hanei nepatiko Šantalės balse atsiradusios švelnios, jausmingos gaidelės. Joms nereikia jokių kebeknių. Ir kodėl pusseserė būtinai turi kartis ant kaklo pirmam pasitaikiusiam vyrukui? Hanė nusprendė, kad jau pats laikas įsikišti.

— Netiesa, Šantalė. O kaipgi tas žmogus, kuris ateidavo į parką dekoruoti sienos virš įėjimo į „Siaubo namus“?

— Tai nebuvo tikras menas, — pašaipiai atkirto Šantalė. — O Gordonas — tikras dailininkas!

Hanei patiko piešinys virš „Siaubo namų“ durų, bet jos skonis tapybos srityje buvo labiau katalikiškos pakraipos negu daugumos žmonių. Kai Gordonas metė į Šantalę dar vieną aistringą žvilgsnį, Hanė nusprendė pastatyti jį į vietą.

— O kiek paveikslų tu jau nutapei, Gordonai?

— Nežinau.

— Daugiau kaip šimtą?

— Na, tiek daug nebus.

— Daugiau kaip penkiasdešimt?

— Turbūt ne.

Hanė prunkštelėjo.

— Nesuprantu, kaip galima vadinti save dailininku, kai nesi nutapęs nė penkiasdešimt paveikslų.

— Bet juk svarbiausia — kokybė, — įsiterpė Šantalė. — Ne paveikslų skaičius.

— Nuo kada esi tokia rimta tapybos žinovė? Kas jau kas, o aš puikiai žinau, kad tave traukia tik tie paveikslai, kuriuose pavaizduoti nuogi žmonės!

— Gordonai, neimk Hanės žodžių į galvą. Jai kartais užplaukia.

Hanė jau norėjo liepti jam sukti į kelkraštį ir išgrūsti šitą mamytės sūnelį iš sunkvežimio, bet supratusi, kad be jo gali pavėluoti į atranką Los Andžele, prikando liežuvį.

Jai buvo dar ankstoka pačiai sėsti prie vairo, bet grožėtis besiseilėjančia porele nebeturėjo kantrybės, todėl nusprendė dar kartą peržiūrėti dokumentus, gautus iš Monikos Voring. Ten buvo ranka surašytas maršrutas į studiją, taip pat trumpas „Dešo Kugano šou“ pristatymas. Hanė įsigilino į aprašymą.

Įvykiai, kuriuos stebint galima sprogti iš juoko, pradeda rutuliotis tada, kai buvęs rodeo jojikas Dešas Džonsas (Dešas Kuganas) veda nuostabią aukštuomenės atstovę iš Rytų pakrantės Eleonorą Čadvik (Liza Keslberi) ir paaiškėja, kad antroji santuoka — daug patrauklesnis dalykas, negu jie manė. Bet Dešą nenugalimai traukia kaimo gyvenimas, o jai mielesni prašmatnūs kokteilių vakarėliai. Viską sukomplikuoja aplinkybė, kad jo paauglė dukra Celestė (vaidmuo dar nepaskirtas) ir beveik suaugęs Eleonoros sūnus Bleikas (Erikas Dilonas) pajunta vienas kitam trauką.

Hanė susiraukė. Kam galėjo šauti galvon parašyti tokią nesąmonę: „...kuriuos stebint galima sprogti iš juoko“. „Dešo Kugano šou“ jai nepasirodė labai juokingas, bet negalėjo leisti sau jo kritikuoti, todėl nusprendė, kad ponas Kuganas nesižemins imdamasis kokio nors šlamšto.