Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

— Nagi, dink iš čia, aišku? — karingai pareiškė jis. — Ne tavo protui suprasti!

Šantalė pakilo nuo denio ir ėmė sagstytis palaidinę. Jos judesiai buvo neskubūs ir tingūs — kaip visada. Vaikinas uždėjo ranką jai ant peties.

Toks intymus judesys, kai jis apkabino Šantalę, tarytum ši seniausiai priklausytų jam, o ne Hanei, tik kliūstelėjo į ugnį alyvos. Šantalė drauge su tetule Sofija ir Sidabrinio ežero pramogų parko griuvėsiais priklauso jai! Atkišusi smilių lyg pistoletą Hanė bakstelėjo juo į denį šalia savęs.

— Ateik čia, Šantalė Buker! Aš nejuokauju. Tuoj pat drožk čionai!

Šantalė padelsė įrėmusi akis į savo basutes, tada nenoromis žengė žingsnį į priekį.

Koledžo studentas čiupo jai už rankos.

— Palauk minutėlę! Kas ji tokia? Ką ji čia veikia, Šantalė?

— Tai mano pusseserė Hanė, — atsakė Šantalė. — Žodžiu, ji čia viskam vadovauja.

Hanė vėl bedė pirštu į denį šalia savęs.

— Dar ir kaip vadovauju. O dabar mikliai ateik čia!

Šantalė pamėgino žengti žingsnį, bet vaikinas jos nepaleido.

Uždėjo ant peties ir kitą ranką.

— Ei, juk ji — tik mergiūkštė. Kam jos klausyti?! — Jis mostelėjo galva į krantą. — Eik iš kur atėjusi, mažę!

Hanės akys pavirto siaurais plyšeliais.

— Paklausyk manęs, studentėli! Gal verčiau susikišk savo menką gaidžiuką į dvokiančias trumpikes ir nešdinkis iš laivo, kol aš dar nesupykau!

Jis nepatikliai pakraipė galvą.

— Turbūt imsiu ir išmesiu tave už borto, snargle, kad žuvys suėstų!

— Tavimi dėta, net nemėginčiau! — Hanė grėsmingai žingtelėjo į priekį ir atkišo plokščią krūtinę. Ji negalėdavo pakęsti, kai kas nors šaipydavosi iš jos išvaizdos. — Aš tik praėjusią savaitę išėjau iš pataisos kolonijos, kur sėdėjau už tai, kad rėžtelėjau peiliu vyrukui, kur kas stambesniam už tave. Man grėsė elektros kėdė, bet išsigelbėjau, nes esu nepilnametė. Pagalvok apie tai!

— Nejaugi? Kažkodėl netikiu!

Tada prabilo Šantalė.

— Hane, juk nepapasakosi mamai?

Nekreipdama į ją dėmesio Hanė ėste ėdė vaikiną akimis.

— Ar Šantalė tau pasisakė, kiek jai metų?

— Ne tavo reikalas!

— Pasakė, kad jai aštuoniolika?

Vyrukas pažvelgė į Šantalę ir jo veide pirmą kartą šmėstelėjo sutrikimas.

— O aš puikiai žinau, kad šitai mergiūkštei viso labo penkiolika, — su pasibjaurėjimu iškošė Hanė. — Argi Pietų Karolinos universitete tavęs neperspėjo apie įstatymo įtvirtintą atsakomybę už nepilnametės išprievartavimą?

Vaikinas paleido Šantalę lyg išsigandęs, kad ši radioaktyvi.

— Šantalė, ar tai tiesa? Juk atrodai vyresnė negu penkiolikos!

Hanė neleido Šantalei nė prasižioti.

— Ji anksti subrendo.

— Klausyk, Hane... — mėgino protestuoti Šantalė.

Bet vaikinas jau susirengė nešdintis.

— Turbūt bus geriau, jeigu mes atsisveikinsime, Šantale, — tarė jis eidamas prie laiptų. — Aš nuostabiai praleidau laiką. Gal dar kada nors pasimatysime, sutarta?

— Žinoma, Krisai! Mielai.

Ji skriste užskrido laiptai. Jos išgirdo, kaip girgžtelėjo fanerinė paklotė, tada pasigirdo duslus smūgis, kai jis nušoko ant doko. Abi merginos sekė akimis, kol vyrukas dingo pušyne.

Šantalė atsidususi susmuko ant denio ir atsišliejo į kabinos sieną.

— Cigarečių turi?

Hanė ištraukė suglamžytą pakelį „Salem“, klestelėjo šalia pusseserės ir padavė jai. Iš po celofano ištraukusi dėžutę degtukų Šantalė prisidegė cigaretę ir giliai užsitraukė.

— Kodėl pasakei, kad man tik penkiolika?

— Neturėjau ūpo su juo muštis.

— Hane, bet tu visai neketinai su juo muštis! Nesieki jam net iki smakro! Puikiai žinai, kad man aštuoniolika, juk esu dviem metais už tave vyresnė.

— O būčiau galėjusi ir pasimušti. — Hanė paėmė cigaretes, bet padvejojusi nusprendė neprisidegti. Štai jau kelis mėnesius mokosi rūkyti, tačiau niekaip nepripranta.

— Dar tos nesąmonės apie pataisos koloniją ir papjautą vyruką. Juk tavimi niekas netiki!

— Kai kas ima ir patiki.

— Manau, tu per daug meluoji.

— Tik taip moteris gali išlikti verslo pasaulyje. Antraip būsi nugalėta.

Iš baltų šortų kyšančios nuogos gražiai nutekintos Šantalės šlaunys žybtelėjo mėnulio šviesoje, kai ši sukryžiavo kojas. Hanė įdėmiai nužvelgė basutėmis apautas pusseserės pėdas nupoliruotais nagais. Šantalę ji laikė gražiausia iš kada nors matytų merginų. Buvo sunku patikėti, kad ji — Erlo ir Sofijos Bukerių duktė, nes nė vienas iš jų netiko į grožio konkurso nugalėtojus. Šantalės galvą gaubė garbanotų tamsių plaukų debesis, akys buvo egzotiškai įkypos lyg katės, mažutė burna raudona, o figūra minkšta, moteriška. Tamsūs plaukai ir rusva oda darė ją panašią į karštą lotynų amerikietę, bet šis įspūdis buvo apgaulingas, nes temperamento Šantalė turėjo ne daugiau negu senas medžioklinis šuo karštą rugpjūčio vidurdienį. Vis dėlto Hanė ją mylėjo.

Šantalė išpūtė iš burnos srovelę cigaretės dūmų ir prancūziška maniera įtraukė į šnerves.

— Atrodo, kažin ką padaryčiau, kad tik ištekėčiau už kokio įžymaus kino aktoriaus. Tikrai, Hane. Viską atiduočiau, kad galėčiau tapti ponia Bart Reinolds.

Hanei atrodė, jog Bartas Reinoldsas gal dvidešimt metų per senas Šantalei, bet žinodama, kad pusseserės jokia galybe neperkalbės, iškart tėškė kozirį:

— Ponas Bartas Reinoldsas — vyrukas iš Pietų. O pietiečiai linkę vesti nekaltas merginas.

— Kol kas aš tarsi ir nekalta.

— Man turėtum dėkoti.

— Aš nė neketinau leisti Krisui eiti iki galo.

— Šantale, juk galėjo nepavykti paskutinę akimirką jo sustabdyti. Pati žinai, tau nelabai sekasi pasakyti žmonėms „ne“.

— Tai tu nepapasakosi mamai?

— Et, argi tai padėtų! Ji tik perjungtų kitą televizijos kanalą ir vėl užmigtų. Jau trečią kartą nučiumpu tave su šitais studentais. Jie sukasi apie tave, lyg siųstum kokį radijo signalą. O kur tas vaikinas, su kuriuo praėjusį mėnesį buvai „Siaubo namuose“? Kai jus aptikau, jo ranka jau tikrai buvo tavo kelnaitėse.

— Labai malonu, kai vaikinai tai daro. O jis iš tiesų patrauklus.

Hanė su pasibjaurėjimu purkštelėjo. Kalbėtis su Šantale — tuščias darbas. Ji buvo labai miela, tačiau nuovokumu nepasižymėjo. Ir vis tiek Hanė negalėjo tvirtinti turinti rimtą pagrindą ją peikti. Šantalė bent jau pabaigė vidurinę, o Hanė negalėjo tuo pasigirti.

Hanė metė mokyklą visai ne todėl, kad buvo kvaila, — anaiptol, ji godžiai skaitė knygas ir buvo itin greitos orientacijos. Išėjo iš mokyklos, nes turėjo svarbesnių reikalų nei trainiotis su bukomis mergiūkštėmis, plačiai skalambijančiomis, esą Hanė — lesbietė, ir vien todėl, kad jos bijojo.

Tai prisiminus ją vėl apėmė noras kur nors nušliaužti ir pasislėpti. Hanė nebuvo tokia graži kaip kitos mergaitės. Ji nevilkėjo madingų suknelių ir netraukė dėmesio kaip išskirtinė asmenybė, bet tai dar nereiškia, kad ji lesbietė. Vis dėlto šis klausimas kėlė Hanei nerimą, nes tvirto atsakymo ji nežinojo. Tačiau kišti rankų į šortus niekam neleistų — dėl šito nė kiek neabejojo.

Stojusią tylą nutraukė Šantalė:

— Ar kada nors prisimeni mamą?

— Nebe taip dažnai, — atsakė Hanė ir pakėlė nuo denio skiedrelę. — Bet jeigu jau apie tai prabilai, tau bus naudinga pagalvoti, kas nutiko mano mamai, kai buvo jaunesnė už tave. Ji leido tam vyrukui iš koledžo trainiotis aplinkui ir tai sugriovė jai gyvenimą.