Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

Nušokusi nuo ištrupėjusių betoninių laiptelių Hanė įkvėpė drėgmės pritvinkusio nakties oro. Iš lauko priekaba buvo nudažyta itin bjauria melsva it liepsnelės kiaušinis spalva, kurią mažumėlę gražino nostalgiškas senatvės apnašas. Hanės šlepetės paskendo smėlyje, į tarpupirščius prilindo žvyro. Toldama nuo namų ji patraukė nosimi orą. Birželio naktis buvo sklidina pušų, kreozoto ir tualetams naudojamos dezinfekavimo priemonės kvapų. Bet visus juos nustelbė iš toli atsklidęs sudvisęs Sidabrinio ežero kvapas.

Eidama pro darganų nupilkintas geltonosios pušies atramines kolonas Hanė tarė sau, kad šįkart tiesiog praeis pro šalį — nesustos ir nežiūrės. Vos pradedi žiūrėti, į galvą beregint ima lįsti visokios mintys, o nuo tų minčių pasijunti lyg papuolęs į kibirėlį su savaitės senumo masalu. Ji ryžtingai žingsniavo dar kokią minutę, o tada vis tiek sustojo. Atsigręžusi ištempė kaklą ir apmetė žvilgsniu visą didžiulį „Juodąjį griausmą“.

Masyvaus medinio amerikietiškųjų kalnelių atrakciono siluetas ryškėjo naktinio dangaus fone lyg kažkokio priešistorinio dinozauro skeletas. Jos žvilgsnis pakilo aukštyn kone statmena milžiniška „Juodojo griausmo“ kupra, tada nučiuožė žemyn kvapą gniaužiančiu šešiasdešimt laipsnių nuolydžiu, nuslydo kitų dviejų kalnelių šlaitais ir virpulį keliančiomis pakalnėmis, tada — paskutine spirale, šiurpulingu sūkuriu susisukančia ties pačiu Sidabrinio ežero paviršiumi. Apžvelgusi visus tris kalnelius ir mirtinąją spiralę su beprotiškais posūkiais pajuto, kaip širdį sugniaužė neviltis ir kartėlis. Nuo tos vasaros, kai „Juodasis griausmas“ nustojo dirbti, jų reikalai eina paskliundomis.

Nors Sidabrinio ežero pramogų parkas, palyginti su „Bušo sodais“ arba „Šešiomis vėliavomis“ Džordžijos valstijoje, buvo mažutis ir senoviškas, jis turėjo įžymybę, kokia negalėjo pasigirti kiti. Jame buvo paskutiniai visuose Pietuose didžiuliai mediniai amerikietiškieji kalneliai, tokius kai kurie entuziastai buvo linkę laikyti nuostabesniais už legendinius „Ciklono“ kalnelius Konio saloje. Nuo tada, kai dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo įrengtas šis atrakcionas, pasivažinėti „Juoduoju griausmu“ suplaukdavo žmonės iš visų šalies kampelių. Minioms amerikietiškųjų kalnelių garbintojų kelionė prie Sidabrinio ežero buvo tarsi religinė piligrimystė.

Bent tuziną kartų pasivažinėję legendiniais mediniais kalnais jie dažniausiai aplankydavo ir kitus, paprastesnius parko atrakcionus, išleisdavo po du dolerius pasiplaukiojimui — ratiniu garlaiviu „Robertas E. Li“ nupukšėdavo iš vieno Sidabrinio ežero galo į kitą ir atgal. Tačiau „Bobis Li“3, kaip ir „Juodasis griausmas“, tapo katastrofos auka.

Beveik prieš dvejus metus, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntaisiais, per Darbo dieną, nuo paskutinio „Juodojo griausmo“ vagonėlio nulėkė ratų pakaba, vagonėlis atitrūko nuo kitų ir buvo nublokštas į šalį. Laimė, niekas nenukentėjo, bet Pietų Karolinos valstijos administracija tą pačią dieną atrakcioną uždarė ir nė vienas bankas nepanoro finansuoti brangių atnaujinimo darbų, kurių neatlikus nebuvo leista vėl įjungti amerikietiškųjų kalnelių. O be šio pagarsėjusio atrakciono Sidabrinio ežero pramogų parko laukė lėta kankinanti mirtis.

Hanė nuėjo į parko gilumą. Dešinėje musių nutupėta lemputė apšvietė apleistą autodromo aikštelę, kurioje aplamdyti automobiliukai iš stiklo pluošto kantriai laukė, kol rytoj dešimtą parkas bus atidarytas lankytojams. Ji praėjo pro mažulyčius motociklus ir gaisrines mašinas, sustingusias ant begalinių žiedinių bėgių. Dar toliau po dienos darbų ilsėjosi motociklų lenktynių atrakcionas ir karuselė. Hanė sustojo priešais „Siaubo namus“, virš kurių puikavosi šviečiantis begalvio kūno atvaizdas, o iš kaklo nuopjovos fontanu švirkštė fosforescuojantis kraujas.

— Šantale!

Niekas neatsišaukė.

Nuo kablio anapus bilietų kasos nusikabinusi žibintą Hanė pasvirais liepteliais ryžtingai pakilo į „Siaubo namus“. Dieną šie liepteliai siūbuodavo, o iš garsiakalbių aidėdavo dejonės ir veriantys klyksmai, bet dabar visur buvo tylu. Perėjusi „Mirties koridorių“ ji pašvietė į septynių pėdų aukščio budelio su gobtuvu ir kruvinu kirviu rankoje figūrą.

— Šantale, ar tu čia?

Mirtina tyla. Prasibrovusi pro dirbtinius voratinklius Hanė praėjo pro „Žiurkių landos“ jungiklių bloką. Kai atsidūrė viduje, apšvietė žibintu nedidelę patalpą. Prigludusios prie gegnių ir nematomų siūlų laikomos jai virš galvos šimtas šešios gauruotos pilkos žiurkės susmeigė į ją raudonas žibančias akis.

Hanė pažvelgė į jas su pasigėrėjimu. „Žiurkių landa“ — „Siaubo namų“ puošmena, nes gyvūnai čia buvo tikri. Jų iškamšas Palisado parko vaiduoklių namams Fort Li mieste tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt antrais metais pagamino meistras iš Niujorko. Septinto dešimtmečio pabaigoje dėdė Erlas nupirko šias jau gerokai apšiurusias grožybes iš vieno žmogaus, kurio parkas netoli Forest Sičio Šiaurės Karolinoje subankrutavo.

— Šantale!

Hanė dar kartą šūktelėjo pusseserę ir nesulaukusi atsakymo išėjo iš „Siaubo namų“ pro atsargines avarines duris. Peržengusi elektros kabelius trumpindama kelią patraukė tiesiai per atrakcioną „Aptvaras“ ir pasuko į pagrindinę alėją.

Su tamsa čia mėgino grumtis tik kelios įvairiaspalvės lemputės, suvertos ant nukarusių vėliavėlių girliandų, zigzagais vinguriuojančių virš alėjos. Visi smulkieji atrakcionai ir žaidimai nakčiai buvo aptverti lentinėmis užtvaromis: stalas su pieno buteliais ir cisterna su žuvimis, žaidimai „Pakvaišęs kamuolys“, „Geležinės žnyplės“ su stiklo dėže, prikišta šukų, žaidimo kauliukų ir „Hercogo Azarto“ raktų grandinėlių. Viskas aplinkui buvo prisigėrę troškaus kukurūzų spragėsiu, picų ir apkartusio aliejaus, kuriame buvo verdamos spurgos, kvapo.

Tai buvo sparčiai nykstančios Hanės vaikystės kvapas ir mergaitė godžiai traukė jį į plaučius. Jeigu Disnėjaus žmonės paims parką į savo rankas, šis kvapas dings amžiams, o drauge ir visi smulkieji atrakcionai, „Kūdikių pasaulis“, „Siaubo namai“. Ji sukryžiavo rankas ant plokščios krūtinės ir apglėbusi save smarkiai suspaudė — tokį įprotį išsiugdė per daugelį metų, nes niekas kitas jos neapkabindavo.

Kai mirė mama, Hanei buvo šešeri, nuo tada čia — vieninteliai jos namai ir mergaitė mylėjo juos visa širdimi. Rašyti laišką Disnėjaus žmonėms jai buvo sunkiausias darbas gyvenime. Teko nuslopinti visus švelnius jausmus ir iš paskutiniųjų stengtis prasimanyti pinigų, kurių verkiant reikėjo, kad nebūtų išdraskyta šeima, kad pavyktų nepakliūti į socialinės šalpos sistemos letenas ir kur nors netoliese gražioje vietoje nusipirkti mažą namelį, gal net su dailiais baldais ir sodu. Bet dabar, stovėdama tuščioje alėjoje, Heile apgailestavo, kad dar nėra nei ganėtinai suaugusi, nei apsukri ir negali sugalvoti nieko gudriau. Užvis skaudžiausia jai buvo prarasti „Juodąjį griausmą“; jeigu amerikietiškieji kalneliai tebeveiktų, ji nieku gyvu neišsižadėtų šio parko.

Paslaptinga nakties tyla ir troškus kukurūzų spragėsiu kvapas sugrąžino prisiminimus apie mažą mergytę, kuri gūžėsi priekabos kampe pritraukusi prie smakro šašuotus keliukus ir žiūrėjo apkvaitusiomis didžiulėmis žydromis akimis. Galvoje aidu nuskambėjo piktas balsas iš praeities:

— Patrauk ją man iš akių, Sofija! Prakeikimas, net šaltis purto! Nuo vakar vakaro, kai ją čia atsitempei, ji beveik nesukrutėjo. Tik sėdi ir žiūri!