Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

Hanė išgirdo, kaip sunkus dėdulės Erlo kumštis tvojo į virtuvės stalą, tada Sofija ėmė monotoniškai virkauti:

— O kur aš ją dėsiu, Erlai?

— Man nusispjauti, dėk, kur nori! Aš nekaltas, kad tavo sesytė sumanė nusiskandinti. Tie žmonės iš Alabamos socialinio aprūpinimo departamento neturėjo teisės priversti tave ją pasiimti. Aš, velniai rautų, noriu ramiai valgyti savo priešpiečius, kad ji nešmėžuotų čia lyg koks vaiduoklis!

Sofija nuėjo į priekabos gyvenamosios dalies kampą ir raudono sandalo virveliniu padu nosimi pajudino pigiu skuduriniu bateliu apmautą Hanės kojytę.

— Nedaryk taip, Hane! Eik į lauką ir susirask Šantalę. Tu dar nematei parko. Ji tau viską aprodys.

— Noriu pas mamą, — sukuždėjo Hanė.

— Prakeikimas! Išbogink ją iš čia, Sofija!

— Na štai, girdi, ko pridirbai? — atsiduso Sofija. — Tu supykdei dėdę Erlą. — Sofija čiupo Hanę už rankos ir truktelėjo. — Kelkis! Eime, duosiu tau cukraus vatos.

Sofija ištempė mergaitę iš priekabos ir nusivedė per pušyną po kepinančia Karolinos vidurdienio saule. Hanė sekė įkandin lyg mažutis robotas. Ji visai nenorėjo cukraus vatos. Ryte Sofija privertė Hanę suvalgyti šiek tiek sausų pusryčių „Captain Crunch“ ir ją supykino.

Sofija paleido jos ranką. Hanė jau spėjo susivokti, kad teta nemėgsta liesti žmonių, ne taip kaip Hanės mama Kerolaina. Mama visada imdavo Hanę ant rankų, apkabindavo, vadindavo saldžiuoju pyragėliu, nors grįždavo pavargusi po darbo cheminėje valykloje Montgomeryje.

— Noriu pas mamą, — tyliai tarė Hanė, kai jos per žolę atėjo prie didžiulių medinių stulpų kolonados.

— Tavo mama mirė. Ji ne...

Paskutinius Sofijos žodžius užgožė klaikus spiegimas, pasigirdęs Hanei virš galvos.

Mergaitė taip pat suspigo. Sielvartai ir baimės, kaupęsi nuo tada, kai mirė mama, o ji buvo atplėšta nuo visko, kas įprasta, ūmai kliūstelėjo laukan išstumti siaubo, kurį pajuto išgirdusi šį netikėtą ir nepaprastą riksmą. Heile spiegė ir negalėjo liautis.

Ji jau miglotai numanė, kas yra amerikietiškieji kalneliai, bet važinėtis jais dar nebuvo tekę, lygiai kaip nebuvo mačiusi ir tokio dydžio kalnelių, todėl net netoptelėjo mintis šį žviegimą susieti su važinėjimusi. Heile girdėjo vien pabaisos balsą, tos pačios, kuri slapstosi spintoje, atsėlina po lova, grobia mamas iš mažų mergaičių ir nusineša baisiuose, ugnimi alsuojančiuose nasruose.

Šaižus riksmas veržėsi jai iš burnos. Visas šešias dienas, praėjusias nuo motinos mirties, Heile neįstengė atsikratyti stingulio, o dabar nesiliovė spiegti net tada, kai Sofija ėmė purtyti ją už pečių.

— Liaukis! Nustok rėkti, girdi?

Bet Hanė negalėjo liautis, ji plėšėsi iš Sofijos gniaužtų, kol pagaliau išsiveržė. Tada puolė tekina po bėgiais, klaikiai mosuodama rankomis, o maži plaučiai net dūzgė iš įtampos jai stengiantis išrėkti sielvartą ir baimę. Pribėgusi iki tos vietos, kur bėgiai nusileido taip žemai, kad po jais jau nebuvo įmanoma eiti, įsitvėrė medinio stulpo. Jausdama, kaip šerpetos sminga į delnus, ji laikėsi įsikirtusi daikto, keliančio jai neapsakomą baimę, ir naiviai vylėsi: jeigu tvirčiau įsikabins, jis nepajėgs jos praryti.

Praradusi laiko nuovoką Heile girdėjo tik savo kūkčiojimą ir švilpiančios virš galvos pabaisos riaumojimą, jautė, kaip aštrios stulpo rakštys sminga į minkštą lyg kūdikio delnų odą, ir suprato, kad jau niekada nebepamatys mamos.

— Prakeikimas, nustok pagaliau rėkti!

Kol Sofija stovėjo ir bejėgiškai stebeilijo į ją, iš už nugaros priėjo dėdė Erlas ir keikdamasis atplėšė Hanę nuo stulpo.

— Kas jai? Kas, po velnių, dabar jai darosi?

— Nežinau, — suinkštė Sofija. — Taip nutiko, kai ji išgirdo „Juodąjį griausmą“. Matyt, jis kaip reikiant ją išgąsdino.

— Na, tai tikras prakeikimas! Mes jos nepaikinsime, velniai rautų!

Čiupęs už juosmens Erlas išvilko Hanę iš po amerikietiškųjų kalnelių. Žirgliodamas dideliais keverziškais žingsniais nusinešė pro žmones, atėjusius į parką, ir nuožulniu klojimu pasiekė stoties namelį, kur keleiviai būdavo įsodinami į „Juodąjį griausmą“.

Sąstatas stovėjo tuščias, rengėsi priimti naują norinčiųjų pasivažinėti grupę. Nekreipdamas dėmesio į eilėje laukiančiųjų protestus Erlas įstūmė Hanę pro turėklą į pirmąjį vagonėlį. Šaižus mergaitės riksmas aidėjo po medinio stogo skliautais. Ji iš paskutiniųjų grūmėsi mėgindama ištrūkti, bet dėdė tvirtai laikė plaukuota ranka.

— Erlai, ką čia išdirbinėji? — priėjęs paklausė Česteris, „Juodąjį griausmą“ prižiūrintis pagyvenęs vyras.

— Ji nori pasivažinėti.

— Erlai, ši mergaitė per maža. Pats žinai, iki šitų kalnelių jai dar augti ir augti.

— Tada prasti reikalai. Nagi, pririšk ją! Ir nemėgink spausti jokių suknistų stabdžių!

— Bet Erlai...

— Daryk, kas pasakyta, antraip būsi atleistas!

Mergaitės sąmonę pasiekė kelių eilėje stovinčių žmonių prieštaravimai, bet ūmai sąstatas pajudėjo ir ji suprato, kad yra nešama tiesiai į nasrus pabaisai, prarijusiai mamą.

— Ne! — sukliko ji. — Ne! Mama!

Ranktūris buvo per storas jos pirščiukams, bet Hanė įsikirto į jį mirtinu gniaužtu. Ir karčiai, nepaguodžiamai raudojo:

— Mama... Mama...

Visa konstrukcija sugirgždėjo ir suvaitojo, kai sąstatas ėmė šliaužti į aukštą kalvą, gerokai prisidėjusią prie legendos apie „Juodąjį griausmą“ atsiradimo. Kol traukinys palengva ropojo į viršų, vaikiškoje Hanės galvelėje šmėsčiojo vienas už kitą šiurpesni vaizdai. Ji, šešiametė, liko viena pati visatoje su šia pragaro išpera. Skaudžiai bejėgė, per silpna, per maža ir ūgiu, ir amžiumi, kad pajėgtų apsiginti, ir visame pasaulyje nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, kuris galėtų jai pagelbėti.

Iš baimės užgniaužė gerklę, mažutė širdelė mėšlungiškai tvaksėjo krūtinėje, o vagonėlis nepermaldaujamai ropštėsi į didžiulės kalvos viršūnę. Aukštesnės už aukščiausias pasaulio viršūnes. Į pačias dangaus aukštybes. Aukščiau įkaitusio dangaus, į tamsybes, kur slapstosi vien šėtonai.

Iš gerklės išsiveržė paskutinis klyksmas, kai jos vagonėlis persirito per viršūnę ir prieš akis akimirką atsivėrė siaubingas nuolydis, ir štai ji jau krinta į pačius žvėries vidurius, kur bus praryta ir sudraskyta į skutelius šią tamsiausią jos vaikiškos sielos naktį vien tam, kad...

Vėl šautų aukštyn!

Tada vėl būtų nusviesta į pragarą.

Ir vėl aukštyn!

Ji tris kartus smego į pragarą ir vėl atgimdavo, kol pagaliau buvo nuskraidinta virš ežero plynės ir įsukta į velnišką spiralę. Ją bloškė į vagono sienelę, kai mirtinas sūkurys ėmė nešti žemyn, tiesiai į vandenį, bet paskutinę akimirką, likus gal dviem pėdoms iki vandens paviršiaus, sąstatą nustojo purtyti, jis pakilo į kitą lygmenį. O tada sulėtino greitį ir sklandžiai sustojo stotelėje.

Daugiau Heile nebeverkė.

Vagonėliai sustojo. Dėdė Erlas kažkur pradingo ir Česteris, atrakciono prižiūrėtojas, buvo bešokąs traukti jos lauk. Hanė papurtė galvą, nors akys po senovei buvo sklidinos skausmo, o mažas veidelis — išblyškęs kaip kreida.

— Dar, — sukuždėjo.

Ji buvo per maža, kad pajėgtų suprantamai išreikšti jausmus, kuriuos sukėlė amerikietiškieji kalneliai. Hanė suprato tik tiek: būtinai turi dar kartą tai išgyventi — pajusti jėgą, kuri stipresnė už ją, jėgą, galinčią ne tik bausti, bet ir išgelbėti. Tarytum toji jėga kažkaip būtų leidusi jai prisiliesti prie motinos.