Сьюзен Филлипс - Amerikietiškieji kalneliai

Tądien „Juoduoju griausmu“ ji važiavo gal dešimt kartų, o vėliau, visą vaikystę, važiuodavo kaskart, kai trokšdavo atgaivinti viltį, jog yra saugoma aukštesnės jėgos. Amerikietiškieji kalneliai atskleisdavo jai visus žmogaus būties baisumus ir galų gale sėkmingai išnešdavo į saugų krantą.

Gyvenimas pas Bukerius palengva įėjo į normalias vėžes. Dėdulė Erlas taip niekada jos ir nepamilo, bet susitaikė matydamas, kad Hanė jam geresnė pagalbininkė negu žmona ar duktė. Sofija buvo jai gera, kiek gali būti geras žmogus, visa galva pasinėręs į save. Hanė ir Šantalė retai išgirsdavo kokių nors jos paliepimų, išskyrus reikalavimą nors kartą per mėnesį lankyti sekmadieninę mokyklą.

Tačiau Dievą ji geriau pažino šiuose milžiniškuose kalneliuose, o ne baptistų bažnyčioje, ir tas Dievas buvo suprantamesnis. Jai, menko ūgio našlaitei, o dar ir mergaitei, narsos suteikdavo ryšys su kažkokia aukštesne jėga, su kažkuo galingu ir amžinu, pasiruošusiu ją visada ginti ir saugoti.

Netikėtas garsas arkados gilumoje sugrąžino Hanę į tikrovę. Ji papriekaištavo sau, kad pamiršo ko išėjusi. Nedaug trūksta ir taps ne geresnė už pusseserę. Žengusi į priekį ji kyštelėjo galvą į vidų.

— Ei, Bakai, ar nematei Šantalės?

Bakas Oksas išlindo iš už mechaninio biliardo, kurį mėgino sutaisyti, nes nepamiršo jos grasinimų, jeigu, girdi, bus nesutaisytos nors kelios mašinos, jis galės storą savo pasturgalį nešti atgal į Džordžiją. Alaus pribubintas pilvas plėšė purvinus kaubojiškus marškinius ir grasino ištaškyti sagas, kai Bakas visu kūnu pasisuko ir bukai išsiviepė.

— Kokios Šantalės?

Ir garsiai nusižvengė iš savo pokšto. Hanė pasigailėjo, kad negali paleisti jo pelenais šioje pat vietoje, bet dėl delsimo sumokėti atlyginimus jau ir taip buvo netekusi daugelio darbininkų, todėl žinojo negalinti duoti valios jausmams. Kita vertus, Bakas buvo ne piktybinis, tik bukas. Tiesa, turėjo įprotį damų akivaizdoje kasytis kaip tik tas vietas, kurių kasytis nederėjo.

— Bet tu ir juokdarys, Bakai! Ar Šantalė čia nepraėjo?

— Ne-a, Hane. Čia buvau tik aš pats su savimi.

— Gerai, pažiūrėsime, ar kuriam nors iš jūsų pavyks iki ryto sutvarkyti porą šitų velnio mašinų.

Metusi į jį žudantį žvilgsnį Hanė apleido arkadą ir patraukė į pagrindinės alėjos galą. „Bulių gardas“, senas medinis statinys, kur nakvodavo viengungiai darbininkai, stovėjo tarp medžių anapus giraitės, kurioje būdavo rengiamos iškylos. Dabar ten gyveno tik Bakas ir dar du vyrai. Ji pamatė pro langus besisunkiančią blankią šviesą, bet artyn nėjo, nes nepajėgė įsivaizduoti, kad Šantalei šautų galvon aplankyti Klifą arba Rastį. Šantalė ne iš tų, kurios tik sėdi ir šnekučiuojasi.

Nerimas, tolydžio didėjantis matant, kad jau vėli naktis, užgriuvo Heilę visu svoriu. Taip ilgai Šantalė niekada neužtrukdavo. Tikriausiai kas nors nutiko. Ir Hanė pabūgo savo miglotų įtarimų.

Ji apsidairė, perleido žvilgsniu apgriuvusias priekabas, pagrindinę alėją ir jojimo takus. Virš viso kraštovaizdžio stūksojo milžiniškos „Juodojo griausmo“ kalvos, dabar netekusios savo galybės nusviesti mažą išsigandusią mergytę ten, kur ši vėl pajėgtų patikėti, kad yra kažkokia amžina jėga, galinti ją apginti. Tik akimirką padvejojusi Hanė nuskubėjo žolėmis apžėlusiu betoniniu takeliu, vedančiu prie Sidabrino ežero.

Naktis buvo tyli ir šilta. Kai jai virš galvos susiskliautę senų pušų karūnos ir užstojo mėnulio šviesą, atmintyje atgimė kaliopu4 grojamos „Diksi“5 melodija.

„Ledi ir džentelmenai! Vaikai, maži ir paūgėję! Pasinerkite į praeitį, į senąsias didingas dienas, kai karaliavo medvilnė. Dėkitės prie mūsų ir leisimės į kelionę ratiniu garlaiviu „Robertas E. Li“. Jūs pamatysite nuostabųjį Sidabrinį ežerą, didžiausią visoje Pietų Karolinos Paksavačio apygardoje...“

Pušynas baigėsi prie apgriuvusio doko. Hanė sustojo ir nusipurtė. Doko gale pamėkliškai šmėkšojo gremėzdiškas „Bobio Li“ korpusas.

„Robertas E. Li“ nuskendo per žiemos audrą, praėjus keliems mėnesiams nuo „Juodojo griausmo“ avarijos. Dabar jo dugnas slūgsojo penkiolikos pėdų gylyje, užterštame Sidabrinio ežero dumble. Visas apatinis denis drauge su varomuoju ratu, kadaise kėlusiu putotas bangas laivagalyje, slėpėsi po vandeniu. Ežero paviršiuje kyšojo tik viršutinis denis ir locmano kabina. „Bobis Li“ buvo nugrimzdęs doko gale — niekam nereikalingas, pusiau paniręs po vandeniu laivas vaiduokliškoje mėnulio šviesoje.

Hanė vėl nusipurtė ir susinėrė rankas ant krūtinės. Mėnulio šviesa apkėtė savo skaidriais pirštais visą mirštančio ežero plynę; merginos šnerves suvirpino nemalonus pūvančių augalų, padvėsusių žuvų ir sutrūnijusios medienos kvapas. Nors iš vaikiško amžiaus jau buvo išaugusi, naktimis būti netoli „Bobio Li“ po senovei nemėgo. Parietusi kojų pirštus, kad einant nepliaukšėtų šlepetės, Hanė palengva nukiūtino išilgai doko. Kai kurių valčių korpusai buvo pramušti ir per skyles galėjai matyti užsistovėjusį ežero vandenį. Hanė žengė dar žingsnį, sustojo ir pravėrė burną ketindama pašaukti pusseserę. Bet per nugarą nusliuogė šiurpas, užgniaužė gerklę ir ji nepajėgė išspausti nė garso. Jau gailėjosi neužėjusi į „Bulių gardą“ ir nepaprašiusi Klifo ar Rasčio eiti drauge.

Hanę supykdė jos pačios bailumas. Jai buvo nelengva tvarkytis su savo darbuotojais. Vyrams dažniausiai nepatinka, kai jiems komanduoja moterys, juoba šešiolikametės mergiotės.

Jeigu kuris nors kada sužinotų, kad ji išsigando senos suskilusios geldos, kaipmat liautųsi klausęs.

Jai už nugaros nuo medžio atsiplėšė pelėda ir nuplasnojo prie ežero. Hanė mėšlungiškai atsiduso. Ir tada išgirdo tolimą aimaną.

Ji nebuvo linkusi į prietarus, tačiau bauginanti negyvo laivo, neaiškiai dunksančio doko gale, didybė nenorom žadino mintis apie vaiduoklius, ir vieną akimirką Hanė net patikėjo, kad ten, galimas dalykas, vaitoja vampyras arba sukubas, o gal ir zombis. Bet iš už vos įžiūrimo debesies išplaukė mėnulis ir merginai sugrįžo sveikas protas bei pasitikėjimas savimi. Ji jau tiksliai žinojo, koks čia garsas, — su zombiais jis tikrai nebuvo susijęs.

Garsiai šlepsėdama šlepetėmis, laviruodama tarp sutrešusių valčių ir aplenkdama riogsančias lynų krūvas Hanė nudūmė į doką. Laivas buvo nuskendęs penkios pėdos nuo doko galo, virš vandens priešais merginą sušmėžavo viršutinio denio relingas, primenantis švarplėtą šypseną. Ji pribėgo prie gabalo storos faneros, atstojančios laikiną trapą, ir puolė į viršų. Fanera lyg tramplinas sulingavo nuo jos svorio.

Pėdas nusmelkė skausmas, kai po šuolio Hanė kietai nusileido viršutiniame denyje. Stengdamasi neprarasti pusiausvyros nusitvėrė elingo nuolaužos, paskui nudūmė prie laiptų, besileidžiančių į juodą vandenį. Net tamsoje Hanei pavyko įžiūrėti palei laiptų, smingančių į ežero gelmę, pakopas baltu pilvu į viršų plūduriuojančią nugaišusią žuvį. Peržergusi per apsilaupiusį medinį elingą ji dunksančiais virš vandens laiptais užsirangė į locmano kabiną.

Netoli nuo kabinos durų gulėjo vyras ir moteris. Pernelyg užsiėmę vienas kitu, Hanės jie net nepamatė.

— Paleisk ją, šunsnuki! — pasiekusi viršutinį laiptelį suriko Hanė.

Kūnai atšlijo vienas nuo kito. Pro išdaužtą kabinos langą išlėkė šikšnosparnis.

— Hane! — šūktelėjo Šantalė. Jos palaidinė buvo atsagstyta, speneliai lyg sidabriniai doleriai blykčiojo mėnulio šviesoje.

Vaikinas kaip spyruoklė pašoko ant kojų ir paskubomis užsitraukė šortų užtrauktuką; vilkėjo jis Pietų Karolinos universiteto marškinėlius su užrašu „Kapotynių gaidžiai“ ant krūtinės. Vieną akimirką jis atrodė apstulbęs ir sutrikęs, kol įžiūrėjo pasišiaušusius plaukus, geibią figūrėlę ir priešišką niūrų žvilgsnį, dėl kurio Hanė veikiau atrodė panaši į suirzusį dvylikametį berniūkštį negu į merginą.