Дзюнъитиро Танидзаки: Katė, vyras ir dvi moterys

Atėjus lapkričiui pastebimai atvėso prieš aušrą ir temstant, naktimis vėjai kartais pūsdavo tiesiai nuo Roko kalno, pro plyšius ir durų įtrūkimus skverbdamiesi vidun, į namą. Šinako su Lili lovoje glaudėsi dar arčiau viena kitos, stipriai prisispaudusios, drebėdamos iš šalčio. Galų gale, ilgiau nebegalėdama tverti tokios žvarbos, Šinako pasiėmė karšto vandens butelį — dideliam Lili džiaugsmui. Naktimis moteris gulėdavo jaukiame savo patale, sušildytam karšto vandens butelio ir Lili kūnelio, ir klausydavosi palaimingo katės murkimo. Prikišdavo burną prie pat katės ausies, kai ši gulėdavo susirangius į kamuoliuką jai ant krūtinės, ir šnabždėdavo: „Tu mylėjai daug stipriau negu aš, ar ne?“; arba „Dabar ir tu vieniša, ir dėl to kalta aš... Atleisk, Lili...“; arba „Bet jau nebeilgai liko laukti. Pakentėk dar truputėlį ir pamatysi — abi galėsime grįžti į Ašiją, kartu. Ir šį kartą mes visi trys puikiai sutarsime...“ Jei staiga imdavo tvenktis ašaros, paskubom truktelėjus antklodę užsiklodavo galvą, nors juodžiausioje kambario tamsoje vidury nakties jos negalėjo matyti niekas, tiktai Lili.

Kai Fukuko pranešė, kad ketina vykti į Imadzu aplankyti saviškių ir truputį po ketvirtos popiet išėjo iš namų, Šiodzas, kuris galinėje verandoje krapštinėjosi prie orchidėjų sodinukų, lyg tik to būtų laukęs, staiga pakilęs šūktelėjo virtuvės pusėn:

— Mama...

Motina skalbė ir per vandens teškenimą greičiausiai jo neišgirdo. Todėl šūktelėjo dar kartą, garsiau:

— Mama!.. Prižiūrėk už mane parduotuvę, gerai?.. Aš trumpam išeinu.

Teškenimas ir trinksėjimas staiga liovėsi, už popierinės pertvaros pasigirdo jos tvirtas balsas:

— Ką sakei?

— Aš trumpam išeinu.

— Kur?

— Čia pat.

— Ko?

— Ar būtina mane šitaip kamantinėti?

Šiodzas akimirksniu išpūtė šnerves tarsi aikštingas vaikas. Po to, geriau pagalvojęs, atsiliepė lakiau jam įprastu mažo-gero-berniuko balsu:

— Nesupyksi, jei nueisiu truputį pažaisti biliardo, kokį pusvalandį, ką, mama?

— Juk žadėjai biliardo nežaisti?

— Ak, liaukis, tik šį kartą... Jau dvi savaitės nebuvau niekur išėjęs... Išleisk... Prašau.

— Nežinau, ar derėtų tau eiti. Paklausk Fukuko, kai grįš.

— Bet kodėl ?

Motina, tupėdama prie skalbinių geldos namo gale, iš neįprastai aštraus tono suprato, kad sūnus pyksta, lengvai galėjo įsivaizduoti tą išlepinto, lūpas patempusio vaiko miną.

— Kodėl kaskart, sumanęs ką nors daryti, privalau klausti žmonos? O tu, neatsiklausus Fukuko, negali pasakyti, gerai tai ar blogai?

— Galiu, žinoma; bet ji primygtinai prašė nenuleisti nuo tavęs akių...

— Vadinas, tu jai šnipinėji!

— Nekvailiok.

Nebekreipdama į jį dėmesio, ji toliau energingai ėmėsi trinti ir skalauti.

— Tu mano motina ar Fukuko? Kurio? Hm? Kurio?

— Liaukis. Taip šūkauji, gal nori, kad kaimynai išgirstų?

— Tai palik tą skalbimą ir ateik trumpam pas mane.

— Gerai jau, gerai, laikysiu liežuvį už dantų. Eik, kur nori... Man nerūpi!

— Ne, mama, nekalbėk šitaip. Ateik čia minutėlę, gerai?

Ką jis sugalvojo ? Šiodzas staiga įpuolė virtuvės prieangin, kur ji vis dar tupėjo prie kanalizacijos vamzdžio, ir suėmęs už riešų, aplipusių muilo putomis, tikrąją ta žodžio prasme nusitempė į savąją namo pusę.

— Va. Puiki proga šį tą tau parodyti.

— Ko čia keli tokį triukšmą?

— Pažiūrėk į šitai!

Šiodzas atidarė drabužinės duris vidiniame šešių demblių kambaryje, čia jie su Fukuko buvo įsirengę svetainę, ir parodė didelę šūsnį raudonų skudurų, sugrūstų į tamsią ertmę tarp pinto lagamino ir komodos, stovinčios tolimiausiam kampe.

— Kaip manai, kas čia?

— Kas?..

— Nešvarūs Fukuko skalbiniai. Ji savo daiktus grūda čia, vieną ant kito. Ji niekada nieko neskalbia, ir purvini skarmalai tiesiog gula į krūvą, net komodos stalčių atitraukti nebeįmanoma!

— Keista... Aš pati jos drabužius atiduodu skalbyklon, taigi...

— Bet jos apatinių tu juk neatiduodi!

— Ooo. Tai čia... apatiniai?

— Būtent! Matai, kokia ji apsileidusi — o juk moteris! Tikras siaubas. Tu, aišku, irgi pastebėjai, bet jai niekada nė žodeliu nepriekaištauji. Mane seki visą laiką, o Fukuko — kas kita, kad ir ką darytų, apsimeti, kad nieko nepastebi. Argi ne taip?

— Iš kur aš galėjau žinoti, kad čia sugrūsti tie drabužiai?..

— Mama! — apstulbęs riktelėjo Šiodzas, nebegalėdamas susivaldyti. O-rin įšliaužė į drabužinę ir ėmė traukti iš ten nešvarius skalbinius. — Ką tu darai?

— Pamaniau, kad reiktų truputį aptvarkyti, mielasis.

— Liaukis! Jie purvini. Liaukis tuojau pat!

— Nekreipk dėmesio, mielasis. Palik tai man.

— Ką tai reiškia? Anyta renka nešvarius savo marčios skalbinius? Aš neprašau tavęs šito daryti, mama; aš prašau priversti susitvarkyt Fukuko!

O-rin elgėsi taip, lyg jo negirdėtų. Išsitraukusi iš blausios drabužinės gilumos penkis ar šešis raudonus angliškos medvilninės flanelės ryšulius, suėmė abiem rankom ir, nusinešus į virtuvės prieangį, sumetė į geldą.

— Ketini juos skalbti už ją?

— Dėl to nesijaudink — tai ne vyrų reikalas.

— Kodėl bent apatinių baltinių nepalieki jai pačiai išsiskalbti — gal paaiškintum, mama?

— Ak, patylėk! Aš tik sukroviau į vonelę ir užmerkiau. Kai pastebės, Fukuko pati susipras ir išsiskalbs, pamatysi.

— Tai kvaila. Ji ne iš tų, kurios „pastebi“.

Nors patikintas, jog Fukuko išsiskalbs drabužius vėliau, Šiodzas neabejojo, kad motina ketina tai padaryti už ją, ir vien pagalvojęs apie tai, dar labiau susierzino. Nepasivarginęs persirengti prastų darbinių drabužių, tarpduryje įsispyrė į sandalus mediniais padais, šoko ant savo dviračio ir išlėkė.

Jis pirma nemelavo, sakydamas, jog nori eiti žaisti biliardo; bet dabar buvo toks sudirgęs, kad to nė nebeprisiminė. Piktai tilindžiuodamas dviračio skambučiu išlėkė, neturėdamas jokio konkretaus tikslo, patraukė tiesiai, taku palei Ašijos upę, naujojo plento link. Pervažiavęs Narihiros tiltą, pasuko dviračio vairą Kobės pusėn. Dar nebuvo nė trijų, bet tolumoje, ten, kur pradingsta plentas, jau leidosi vėlyvo rudens saulė. Vakaruose per visą horizontą išsidriekė platus sodrios spalvos lankas, o saulės spinduliai krito beveik lygiagrečiai su kelio paviršiumi. Tiek žmonės, tiek mašinos buvo užlieti rausvos šviesos ir pravažiuodami mesdavo nepaprastai ilgus šešėlius. Šiodzas mynė tiesiai į saulę, todėl turėjo pakreipti galvą ir žiūrėti žemyn, kad neakintų spindintis grindinys, jis švytėjo it plienas. Buvo jau pravažiavęs viešąjį Morio turgų ir artėjo prie Šiodžio autobusų stotelės, kai netikėtai anapus bėgių prie ligoninės sienos pastebėjo Cukamotą, tatamių pynėją, įnikusį į darbą — siuvo demblį, kuris gulėjo pieš jį ant žemos pakylos. Šiodzas pasuko jo link, stengdamasis atrodyti linksmesnis, nei iš tiesų buvo.

— Labai užsiėmęs? — paklausė.

— O, sveikas gyvas, — atsiliepė Cukamotas, pakėlęs į jį akis, bet siuvinio nepadėjo. Staigiai smeigdavo adatą į tatamį ir vėl traukdavo, darbavosi taip energingai, lyg būtų nusprendęs iki saulei nusileidžiant pabaigti. — Kur susiruošėt tokią valandą?

— Ai, nieko konkretaus. Šiaip važiavau keliu...

— Norėjot apie ką nors su manim pasikalbėti?

— Ne, nieko tokio, — atsakė Šiodzas ir pats apstulbo, bet buvo per vėlu, taigi, išspaudęs dviprasmišką šypsenėlę, nuo ko ant kaktos susimetė kelios nelygios raukšlės, tarė: — Tiesiog važiavau pro šalį, tai nutariau pasisveikinti...