Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

— Polai?..

Jis sustojo.

— Taip?

— Man reikia su tavim pakalbėti.

Akimirką jis dvejojo.

— Gerai, — jis linktelėjo laisvo kabineto koridoriaus gale pusėn. — Eime ten.

Teris Hilas, nenuleisdamas akių, žiūrėjo jiems įkandin. Durys už jų užsidarė. Brangiai jis sumokėtų, kad galėtų išgirsti jų pokalbį.

Lara nežinojo, nuo ko pradėti.

— Ko tu nori, Lara?

Viskas buvo kur kas sunkiau, negu ji tikėjosi.

— Aš noriu, kad tu mane paleistumei, — truputį prikimusiu balsu pagaliau pasakė Lara.

Martino antakiai pakilo į viršų.

— Kaip aš galiu tai padaryti? Juk tu man nepriklausai, — jis akivaizdžiai tyčiojosi iš jos.

Lara pajuto, kad jai pasidarė sunku kvėpuoti.

— Ar tau neatrodo, kad tu mane jau pakankamai nubaudei?

Polas Martinas stovėjo nejudėdamas, jo veidas buvo nieko nereiškiantis, tarsi suakmenėjęs.

— Man su tavim, Polai, buvo labai gera. Be Filipo, artimesnio už tave aš niekada nieko neturėjau. Aš tau esu neatlyginamai skolinga. Ir labiausiai už viską pasaulyje aš nenorėjau tavęs įskaudinti. Patikėk manim, — žodžiai jai įstrigo gerklėje. — Aš žinau, kad tu gali mane sunaikinti. Bet nejaugi tu nori tai padaryti? Nejaugi tu būsi laimingas, jeigu mane uždarys į kalėjimą? — Lara beviltiškai stengėsi sustabdyti plūstančias ašaras. — Prašau tavęs, Polai. Grąžink man mano gyvenimą. Prašau nebelaikyti manęs savo priešu...

Juodos Martino akys tebebuvo šaltos ir abejingos.

— Maldauju, atleisk man. Aš... aš taip pavargau. Aš daugiau nebeturiu jėgų kovoti, Polai. Tu nugalėjai... — jos balsas suvirpėjo.

Į duris pasibeldė. Į kambarį įkišo galvą teismo vykdytojas.

— Prisiekusiųjų kolegija jūsų laukia, pone Martinai.

Akimirką jis įdėmiai žiūrėjo Larai į akis, paskui apsisuko ir išėjo.

„Štai ir viskas, — pagalvojo Lara. — Jau atėjo galas“.

Į kabinetą įbėgo Teris Hilas.

— Viešpatie, kaip aš norėčiau žinoti, ką jis ketina jiems pasakyti! — sušuko advokatas. — Tačiau nėra ką daryti — tik laukti.

Jie laukė. Atrodė, kad truko amžinybę. Kai Polas Martinas pagaliau išėjo iš posėdžių salės, jis atrodė išvargęs ir sugniuždytas.

„Paseno, — pagalvojo Lara. — Ir dėl to kaltina mane“.

Jis surado ją akimis, truputį padelsė ir priėjo.

— Aš niekada tau negalėsiu atleisti, Lara. Tu pavertei mane kvailiu. Bet tu buvai didžiausias turtas, kurį aš kada nors turėjau. Tad aš manau, kad tam tikra prasme esu tavo skolininkas. Gali būti rami, aš jiems nieko nepasakiau.

— O, Polai! — jos akys prisipildė ašarų. — Tiesiog nežinau, kaip tau...

— Tai mano dovana tavo gimimo dienos proga. Sveikinu tave, mažyte.

Lara žiūrėjo, kaip jis nueina, ir staiga suprato jo žodžių prasmę. Šiandien jos gimimo diena! Tiek įvykių ją užgriuvo, kad ji visiškai pamiršo tą dieną. Ir milžinišką banketą, ruošiamą jos garbei. „Kameron Plaze“ jos lauks du šimtai svečių!

— Aš tuojau pat turiu grįžti į Niujorką, — kreipėsi ji į Terį Hilą. — Kaip manote, jie leis man išvažiuoti?

— Palaukite čia, — tarstelėjo advokatas ir dingo už posėdžių salės durų. Po penkių minučių jis grįžo. — Galite važiuoti į Niujorką. Prisiekusiųjų kolegija paskelbs nuosprendį rytą, bet tai bus tik formalumas. Iki rytojus spėsite grįžti. Beje, jūsų bičiulis nemelavo. Jis iš tikrųjų jiems nieko nepasakė.

Po trisdešimties minučių Lara jau buvo pakeliui į Niujorką.

— Na, kaip jaučiatės? — paklausė jos Teris Hilas.

— Viskas gerai, — žvilgtelėjusi į jį tvirtai pasakė Lara.

Tą vakarą jos pasveikinti susirinks šimtai žinomiausių ir įtakingiausių žmonių. Ji sutiks juos aukštai iškėlusi galvą, nes ji — Lara Kameron...

Lara atsistojo „Kameron Plazo“ viešbučio Didžiosios salės viduryje ir apsidairė. „Tai mano kūdikis. Aš pastačiau iškilusius į dangų monumentus, kurie pakeitė visos Amerikos tūkstančių žmonių gyvenimą. Ir dabar visa tai turi atitekti kažkokiems bedvasiams bankininkams!“ Lara aiškiai išgirdo tėvo balsą: „Tai likimas... Amžiais man nesiseka...“ Ji prisiminė Gleis Bėjų ir mažą bendrabutį, tapusį jos namais, ir savo pirmąją dieną mokykloje. „Na, o kas žino žodį, prasidedantį raide „K“? Prisiminė bendrabučio nuomininkus. Bilą Rodžersą... „Pirmoji taisyklė, susijusi su nekilnojamuoju turtu, — tai SP. Įsimink tai“. Ir Čarlzą Koeną... „Aš, matote, valgau tik košerinį maistą, o Gleis Bėjuje, manau, tokio nėra...“

„Jeigu aš galėčiau gauti tą sklypą... ar jūs išsinuomotumėte jį penkeriems metams?“

„Ne, Lara. Aš išsinuomočiau dešimčiai metų...“

Ir Hovardą Kelerį: „Jūsų požiūris į visa tai visiškai neteisingas...“

„Hovardai... aš noriu, kad jūs pereitumėte dirbti pas mane...“

O paskui sėkmė. Neįtikėtina, puiki, svaiginanti sėkmė. Ir Filipas. Jos Lochinvaras. Vyras, kurį ji dievino. Ji neteko jo... Ir tai buvo visų didžiausia jos netektis.

— Lara! — pašaukė kažkoks balsas.

Ji atsisuko ir pamatė Džerį Taunsendą.

— Karlosas man pasakė, kad jūs čia esate.

Jis priėjo arčiau.

— Man labai gaila, kad taip išėjo su jūsų gimimo diena.

— Kas... kas išėjo?

Jis nustebęs įsistebeilijo į Larą.

— Argi Hovardas jums nieko nesakė?

— O ką jis turėjo sakyti?

— Matote, dėl viso to spaudos sukelto triukšmo mes gavome labai daug atsisakymų dalyvauti pobūvyje, na, ir nusprendėme, kad bus geriau, jeigu apskritai nebekelsime pokylio. Aš prašiau Hovardo jums pasakyti.

„Atvirai sakant, man ėmė šlubuoti atmintis“.

— Na, ir gerai, — švelniai pasakė Lara. Ji atsisveikinimo žvilgsniu apžvelgė puikų salės papuošimą. — Manau, aš dar turiu penkiolika minučių.

— Ką, atleiskite?

— Ne, nieko.

Ji pasuko durų link.

— Lara, — kreipėsi į ją Taunsendas, — pakilkime į kontorą. Ten dar reikia šį bei tą baigti.

— Eime.

„Tikriausiai aš čia daugiau niekada nebegrįšiu“, — pagalvojo Lara.

Kildamas liftu į kompanijos kontorą, Džeris pasakė:

— Aš girdėjau apie Kelerį. Sunku patikėti, kad jis kaltas dėl to, kas įvyko.

Lara mąsliai palingavo galvą.

— Ne, Džeri. Dėl visko kalta aš. Niekada už tai sau nedovanosiu.

— Betgi jūs čia niekuo dėta.

Lara staiga pasijuto labai vieniša.

— Džeri, jeigu jūs dar nevakarieniavote...

— Atleiskite, Lara. Šiandien aš esu užsiėmęs.

— A...a, taip. Suprantu.

Lifto durys atsidarė ir jie išlipo.

— Popieriai, kuriuos turite pasirašyti, yra konferencijų salėje, — pasakė Džeris.

— Puiku.

Konferencijų salės durys buvo uždarytos. Taunsendas sustojo, leisdamas Larai pačiai atidaryti duris, ir kai tik ji atidarė jas, keturios dešimtys balsų darniai užtraukė: „Su gimimo diena sveikiname, su gimimo diena sveikiname...“

Apstulbusi Lara sustingo vietoje. Priešais ją stovėjo žmonės, su kuriais ji daugelį metų dirbo, — architektai, inžinieriai, statybininkai. Dar čia buvo Čarlzas Koenas ir profesorius Mejeris. Ir Horacijus Gutmanas, ir Kėtė, ir Džerio Taunsendo tėvas. Bet Lara matė tik Filipą. Jis ėjo jos pasitikti, tiesdamas jai rankas, ir Lara staiga pajuto, kad jai sunku kvėpuoti.

— Lara...

Ji atsidūrė jo glėbyje nesėkmingai bandydama sulaikyti plūstančias ašaras. „Aš namuose, — šmėstelėjo jai galvoje. — Tai mano šeima“. Ją apėmė viską išgydantis nusiraminimo jausmas. Ir ji pajuto nuo brangaus jai žmogaus sklindančią šilumą. „Tik tai verta branginti, — pagalvojo ji. — Visa kita neturi reikšmės“.