Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

Lara triukšmingai numetė ragelį.

— Tiesiog savo ausimis netikiu! — piktai sušuko ji, paskui atsisuko į Tilį: — Ar yra kokia nors kompanija, kuri galėtų įvykdyti mūsų užsakymą?

Tilis patrynė ranka kaktą.

— Per tokį trumpą laiką vargu. Jeigu mes kreipsimės dar į ką nors, jiems reikės pradėti nuo nulio ir, be to, jie turi užsakymų dar ir kitų klientų.

— Lara, — netikėtai prašneko Keleris, — norėčiau jums pasakyti kelis žodžius.

Jis nusivedė ją į šoną.

— Aš labai nenorėčiau jums duoti tokio pasiūlymo, bet...

— Sakykite.

— Galimas dalykas, jūsų bičiulis Polas Martinas ten turi kokių nors ryšių. Arba galbūt jis ką nors pažįsta, kuris pažįsta dar ką nors...

— Gera mintis, Hovardai, — linktelėjo Lara. — Aš pasistengsiu išsiaiškinti.

Po dviejų valandų Lara jau sėdėjo Polo Martino kabinete.

— Tu neįsivaizduoji, koks aš esu laimingas, kad tu man paskambinai, — pasakė advokatas. — Tiek daug laiko prabėgo! Dieve, Lara, tu kaip visada žavi!

— Dėkoju, Polai.

— Ką aš galiu tau padaryti?

— Atrodo, — prašneko Lara, — aš ateinu pas tave tik tada, kai man ko nors reikia.

— Ir aš visada tau padedu, tiesa?

— Tiesa. Tu esi geras draugas, — Lara atsiduso. — O man kaip tik dabar reikia gerų draugų.

— Tad kas atsitiko? Vėl streikas?

— Ne. Šį kartą atėjau dėl „Kameron Tauerio“ statybos.

Polas paniuro.

— O aš girdėjau, kad statoma pagal grafiką.

— Statėme. Manau, jog Stivas Merčisonas užsibrėžė tikslą sužlugdyti to projekto įgyvendinimą. Jis man keršija. Netikėtai viskas pasisuka tarsi atžagariai — problemos kyla viena po kitos. Iki šios dienos mums kažkaip patiems pavykdavo įveikti visus nemalonumus. Bet dabar... Dabar atsitiko tikra bėda. Mums iškilo grėsmė laiku nebaigti objekto statybos. Mes galime netekti savo pagrindinių klientų. O aš negaliu leisti, kad taip atsitiktų. — Lara giliai atsiduso, norėdama truputį nusiraminti. — Prieš šešis mėnesius mes užsisakėme užtamsintus langų stiklus Naujojo Džersio statybinių medžiagų ir stiklo kompanijoje. Šiandien rytą jie buvo atvežti. Tačiau stiklai buvo visiškai ne tokie, kokius užsisakėme.

— Ar tu jiems paskambinai?

— Taip. Jie tvirtina, kad jiems reikės dviejų ar trijų mėnesių klaidai ištaisyti. O man reikia tų stiklų artimiausiomis savaitėmis. Mano darbininkai lieka be darbo. Jeigu aš laiku nepastatysiu to dangoraižio, aš prarasiu viską, ką turiu.

— Ne, — žiūrėdamas į ją lėtai pasakė Martinas, — neprarasi. Man reikia pagalvoti, ką daryti.

Larai iš karto nukrito nuo širdies akmuo.

— Polai, aš... — ji nemokėjo žodžiais išreikšti savo jausmų. — Ačiū tau.

Polas paėmė jos rankas ir nusišypsojo.

— Dinozauras dar nenumirė, — pasakė advokatas. — Rytoj aš tau paskambinsiu.

Kitą rytą pirmą kartą per daugelį mėnesių suskambo telefonas, kuriuo Lara kalbėdavosi su Polu Martinu. Ji tuojau pat pakėlė ragelį.

— Polai?

— Sveika, Lara. Aš pakalbėjau su kai kuo iš savo draugų. Reikalas rimtas, bet visiškai sutvarkomas. Jie žada atvežti tau stiklus kitą savaitę.

Pirmadienį Lara vėl paskambino Polui Martinui.

— Stiklų dar neatvežė, Polai, — pasakė ji.

— Taip? — jis minutėlę patylėjo. — Aš sužinosiu. — Jo balsas sušvelnėjo. — Žinai, vienintelis dalykas, kuris man patinka toje istorijoje, — tai, jog aš vėl galiu su tavim, mažyte, kalbėtis.

— Taip... taip. Aš... Polai... jeigu laiku gausiu stiklus...

— Nenusimink. Gausi.

Baigiantis savaitei taip niekas ir nepasikeitė. Į Laros kabinetą užėjo Keleris.

— Aš ką tik kalbėjau su Tiliu. Kitą penktadienį — paskutinis terminas. Gausime stiklus — viskas bus gerai. Priešingu atveju mums galas.

Ketvirtadienį vis dar neatvežė stiklų.

Lara atvažiavo į „Kameron Tauerio“ statybas. Darbininkų niekur nesimatė. Milžiniškas dangoraižis didingai dunksojo prie debesų, mesdamas savo milžinišką šešėlį ant artimiausių statinių. Jos monumentas. „Aš neleisiu jam sugriūti“, — piktai pagalvojo Lara.

Ji vėl paskambino Polui Martinui.

— Atleiskite, — pasakė jo sekretorė. — Polo Martino dabar nėra. Ką jam pasakyti?

— Prašom paprašyti, kad jis man paskambintų, — pasakė Lara ir atsisuko į Kelerį: — Mane kankina nuojauta, kurią norėčiau patikrinti. Sužinokite, ar kartais Stivas Merčisonas nėra stiklo fabriko savininkas.

Po trisdešimties minučių Keleris grįžo į Laros kabinetą. Jis buvo išbalęs.

— Na? Sužinojote, kam priklauso stiklo fabrikas?

— Taip, — lėtai pasakė Keleris. — Jis užregistruotas Delavare. Savininkas — „Etna enterpraiziz“.

— „Etna enterpraiziz“?

— Būtent. Jie įsigijo jį prieš metus. „Etna enterpraiziz“ — tai Polas Martinas.

TRISDEŠIMT TREČIASIS SKYRIUS

Blogas garsas apie „Kameron enterpraiziz“ toliau tebesklido. Laikraščių reporteriai, kurie dar visiškai neseniai buvo Larą apibėrę kupinais susižavėjimo epitetais, dabar, tarsi susitarę, ją ėmė kritikuoti.

Į Hovardo Kelerio kabinetą užsuko Džeris Taunsendas.

— Man nepatinka visa tai, — pareiškė jis.

— Kas būtent?

— Ką, jūs neskaitote laikraščių?

— Skaitau. Jie tarsi nuo grandinės nutrūko.

— Žinote, Hovardai, man labai kelia nerimą tas gimtadienis. Išsiuntinėjau kvietimus, bet dėl spaudos sukelto triukšmo gaunu tik atsisakymus. Tie velnio išperos bijo susitepti. Panašu, Hovardai, kad bus fiasko.

— Na, ir ką jūs siūlote?

— Apskritai atšaukti šventimą. Aš sugalvosiu, kaip tai paaiškinti.

— Manau, jog esate teisus, — prabilo Keleris. — Aš labai nenorėčiau, kad Lara patektų į tokią nemalonią padėtį.

— Gerai, tada aš išsiųsiu visiems kviestiesiems laiškus su atsiprašymu ir pobūvio atšaukimu. O jūs apie tai pasakysite Larai, gerai?

— Sutarėme.

Larai paskambino Džeris Hilas.

— Aš ką tik gavau šaukimą, — pranešė jis. — Porytdienai jus kviečia į Riną duoti parodymus prisiekusiųjų kolegijai. Aš važiuosiu su jumis.

Įtariamojo Džeso Šou tardymo stenograma. Tardo detektyvas Selas Mančinis.

M.: Laba diena, pone Šou. Aš esu leitenantas Mančinis. Ar jūs žinote, kad mūsų pokalbis įrašomas?

Š.: Žinau.

M.: Ir jūs atsisakėte teisės pasinaudoti savo advokato paslaugomis?

Š.: Man nereikia advokato. Viskas, ką aš padariau, — tai radau laikrodį. Dievu prisiekiu! O mane čia atitempė kaip kokį nors pasiutusį šunį.

M.: Pone Šou, ar jūs žinote, kas yra Filipas Adleris?

Š.: Ne. O kodėl aš turėčiau žinoti?

M.: Ar jums sumokėjo už tai, kad jį užpultumėte?

S.: Aš sakiau — aš jokio supratimo neturiu, kas jis yra.

M.: Čikagoje policija jūsų bute rado penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Iš kur gavote tiek pinigų?

Š.: (Neatsako).

M.: Pone Šou...

S.: Aš juos išlošiau.

M.: Kur?

Š.: Na, stadione... totalizatoriuje... suprantate...

M.: Sekasi gi jums, pone Šou.

Š.: Aha. Sekasi.

M.: Šiuo metu jūs dirbate Čikagoje. Tiesa?

Š.: Taip.

M.: Ar jūs kada nors dirbote Niujorke?

Š.: Na, kažkaip... buvo toks dalykas... dirbau.

M.: Aš turiu dokumentus, iš kurių matyti, kad per statybas Kujinse jūs buvote ekskavatoriaus operatorius, kurio kaušas užmušė Bilą Vitmaną, dirbusį ten viršininku. Ar taip buvo?

Š.: Taip. Įvyko nelaimingas atsitikimas.

M.: Kiek laiko dirbote statybose?

Š.: Neprisimenu.