Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

— Aš tau sakiau, kad dėl tavęs kraustausi iš proto?

Lara jam pažiūrėjo į akis ir dar kartą nusišypsojo.

— Dar kartą pasakyk.

— Aš dėl tavęs kraustausi iš proto.

Ji stipriai prisiglaudė prie Filipo. „Tik to aš noriu ir tik to man reikia“.

— Brangusis, kai aš truputį aptvarkysiu savo darbus, važiuokime kur nors. Dviese. Tik tu ir aš.

— Sutarėme.

„Kada nors, — pagalvojo Lara, — aš turėsiu jam papasakoti, kaip pasielgiau su Mariana. Tai buvo niekšiška, aš žinau. Bet jeigu aš būčiau jo netekusi, būčiau numirusi“.

Kitą dieną vėl paskambino Tilis.

— Ar jūs atsisakėte pirkti marmurą grindims?

— Kodėl aš turėjau atsisakyti? — lėtai pasakė Lara.

— Nežinau. Bet kas taip padarė? Marmurą turėjo atvežti šiandien. Kai aš jiems paskambinau, jie pasakė, kad jūsų nurodymu prieš du mėnesius užsakymas buvo anuliuotas.

Lara klausėsi Tilio virpėdama iš pykčio.

— Suprantama. Ir kiek dabar atsiliekame nuo grafiko?

— Dar tiksliai nežinau.

— Pasakykite jiems, kad marmurą reikia atvežti kuo greičiau.

Į kabinetą įėjo Hovardas Keleris.

— Man atrodo, kad jau bankai ima nervintis, Lara. Nežinau, ar ilgai aš galėsiu su jais kovoti.

— Iki tol, kol baigsime statyti „Kameron Tauerį“. Mes jau beveik pasiekėme tikslą, Hovardai. Liko tik trys mėnesiai.

— Aš jau jiems sakiau, — atsiduso Keleris. — Gerai, pasakysiu dar kartą.

Iš vidaus telefono pasigirdo Ketės balsas:

— Ponas Tilis skambina.

Lara pažvelgė į Kelerį.

— Neišeikite, — ji paėmė ragelį. — Klausau?

— Dar viena problema, panele Kameron.

— Klausau.

— Sugedę liftai. Neatitinka programos, visi signalai sumaišyti. Jūs spaudžiate mygtuką „žemyn“ — liftas kyla aukštyn. Spaudžiate aštuonioliktą aukštą — liftas leidžiasi į rūsį. Tokio dalyko dar nebuvo.

— Jūs manote, kad visa tai specialiai padaryta?

— Sunku pasakyti. Galbūt, o galbūt tiesiog nerūpestingumas.

— Kiek laiko reikės remontuoti?

— Nemanau, kad ilgai. Specialistai jau dirba.

— Atvažiuokite, — pasakė Lara ir padėjo ragelį.

— Ar viskas gerai? — paklausė Keleris.

— Hovardai, — praleidusi jo klausimą pro ausis, prabilo Lara, — ar jūs pastaruoju laiku ką nors girdėjote apie Stivą Merčisoną?

Jis suglumęs įsmeigė į ją akis.

— Ne. Oką?

— Nieko. Paprasčiausiai pasidomėjau.

Bankininkų konsorciumas, finansuojantis „Kameron enterpraiziz“, turėjo pagrindą nerimauti. Tačiau sunkumų patyrė ne tik „Kameron enterpraiziz“. Rimtų problemų turėjo ir kiti klientai. Statybinių kompanijų akcijų kritimas virto tikra nelaime, sudavusia stiprų smūgį korporacijoms — tų vertingų popierių turėtojoms. Kalbėtis su Hovardu Kelerių atvažiavo šeši bankininkai; atmosfera buvo slegianti.

— Mes turime atidėtų vekselių beveik šimtui milijonų dolerių, — savo kolegų vardu pareiškė vienas bankininkų. — Manau, kad mes jau daugiau nebegalime palaikyti „Kameron enterpraiziz“.

— Jūs pamirštate du dalykus, džentelmenai, — priminė jiems Keleris. — Pirmiausia, mes kasdien tikimės, kad bus atnaujinta licencija Rine. Tik pelno iš lošimo namų visiškai pakaks apmokėti deficitui. Ir, antra, „Kameron Taueris“ statomas griežtai pagal grafiką. Po devyniasdešimties dienų jis bus pastatytas. Šio pastato septyniasdešimt procentų ploto jau išnuomota ir aš patikinu jus, kad iki jo atidarymo dienos ten neliks neužimtų vietų. Jūsų pinigams, džentelmenai, negali grėsti joks pavojus. Jūs turite reikalų su kerinčia Laros Kameron jėga.

Susirinkusieji susižvalgė.

— Ko gero, — prakalbo vienas jų, — bus geriau, jeigu mes patys aptarsime susidariusią padėtį ir dar kartą su jumis susitiksime.

— Puiku. Aš taip ir pasakysiu panelei Kameron.

Keleris papasakojo Larai apie susitikimą.

— Aš manau, kad jie ir toliau su mumis bendradarbiaus, — pasakė jis. — O kol kas, kad išsilaikytume, mums vis dėlto reikės parduoti kai ką iš mūsų turto.

— Parduokite.

Lara ateidavo į kontorą anksti rytą ir grįždavo į namus vėlai vakare, beviltiškai kovodama, kad išgelbėtų savo imperiją. Laiko vyrui jai beveik nebelikdavo. Tačiau ji nenorėjo, kad Filipas žinotų apie užgriuvusius nemalonumus. „Filipui savo problemų pakanka, — samprotavo Lara. — Nereikia jam užkarti dar ir manųjų“.

Pirmadienį, šeštą valandą ryto, pasigirdo Tilio skambutis.

— Manau, panele Kameron, kad būtų geriau, jeigu atvažiuotumėte.

Lara iš karto pajuto kažką negera.

— Kas dar?

— Aš norėčiau, kad jūs pamatytumėte savo akimis.

— Važiuoju.

Lara paskambino Keleriui.

— Hovardai, „Kameron Tauerio“ statybose iškilo naujų problemų. Aš pakeliui jus paimsiu.

Po pusvalandžio jie jau važiavo į statybos aikštelę.

— O Tilis bent pasakė, kas ten atsitiko? — klausinėjo Keleris. — Ne, bet atsitiktinumais aš jau nebetikiu. Jūs buvote teisus: Stivas Merčisonas labai norėjo gauti tą sklypą, o aš jam sutrukdžiau.

Atvykę į statybų aikštelę, jie pamatė daugybę jau sukrautų tiesiog ant žemės užtamsintų langų stiklų pakuočių ir keletą dar iškraunamų sunkvežimių su tokiomis pat pakuotėmis. Prie Laros ir Kelerio pribėgo Tilis.

— Gerai, kad jūs atvažiavote.

— Kas atsitiko?

— Tai ne tie stiklai, kuriuos užsakėme. Jie ne taip užtamsinti ir ne tokio didumo.

Lara ir Keleris susižvalgė.

— O ar negalima jų čia pat apipjaustyti iki reikiamo didumo? — paklausė Keleris.

— Ne, visiškai neįmanoma. — Tilis papurtė galvą. — Čia gi pasidarys visas kalnas silikato!

— Kur mes užsakėme tuos stiklus? — paklausė Lara.

— Naujojo Džersio statybinių medžiagų ir stiklo kompanijoje. — Aš tuojau jiems paskambinsiu, — ryžtingai pasakė Lara. — Kada mūsų paskutinis terminas?

Tilis pagalvojo.

— Jeigu stiklus atveš ne vėliau kaip per dvi savaites, mes dar galėsime nesužlugdyti grafiko. Žinoma, reikės pasitempti, bet apskritai realu.

Lara atsisuko į Kelerį.

— Eime.

Otas Karis buvo Naujojo Džersio statybinių medžiagų ir stiklo kompanijos valdytojas. Prie telefono jis priėjo beveik tuojau pat.

— Taip, panele Kameron? Man atrodo, jums iškilo problemų?

— Ne, — atsikirto Lara. — Tai jūsų problema. Jūs mums atvežėte ne tuos stiklus. Jeigu per dvi savaites negausiu to, ką užsakiau, jus paleisiu elgeta! Jūsų kompanija trukdo įgyvendinti trijų milijonų projektą.

— Nesuprantu... Prašom nedėti ragelio, — kokias penkias minutes Karis kažką aiškinosi. Pagaliau jis vėl prakalbo. — Labai atsiprašau, panele Kameron. Užsakymas buvo neteisingai užrašytas. Tai, kas atsitiko...

— Man nusispjauti į tai, kas atsitiko, — nutraukė jį Lara. — Viskas, ko aš noriu, — kad jūs įvykdytumėte mano užsakymą.

— Būsiu laimingas, galėdamas tai padaryti.

Lara pajuto palengvėjimą.

— Ir kada mes gausime jūsų stiklus?

— Po dviejų ar trijų mėnesių.

— Po dviejų ar trijų mėnesių?! Apie tai negali būti nė kalbos! Jų mums reikia šiandien!

— Aš būčiau laimingas, galėdamas jums padėti, panele Kameron, — pasakė Karis, — bet, labai gaila, esame užversti kitais užsakymais.

— Jūs nesupratote, — neatstojo Lara. — Tai yra nepaprastai skubu ir...

— Aš viską labai gerai suprantu. Ir pažadu, kad mes dėsim visas pastangas. Po dviejų ar trijų mėnesių stiklai bus jums atvežti. Man labai gaila, bet greičiau...