Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

– Ne per avariją.

– Nežinau, iš kur ištraukei, – burbtelėjo pastorius.

– Edita nugirdo juos kalbant. Kapitonas ją nužudė.

Hana išsižiojo, Fredas sutriko. Pastorius Vederbonas padėjo Bibliją.

– Visiška nesąmonė, Verite Fortrait. Tu ir Edita turėtumėt gėdytis skleisti baisius, neįrodytus gandus. Čia Dievo namai, o aš jų prižiūrėtojas. Kol taip, nepakęsiu apie geruosius Bičfildo žmones skleidžiamo melo. – Jo balsas nuaidėjo per navą atsimušdamas į sienas, tarsi būtų paties Dievo. – Ar supratai, Verite? – Jo žvalios, spindinčios akys įsiskverbė į ją ir ji nuo jų svorio susitraukė.

Ji sunkiai nurijo seilę.

– Edita girdėjo.

– Ar žinai, ką reiškia akis už akį, dantis už dantį?

– Aišku, žinau.

– Tai reiškia, Verite, ką pasėsi, tą ir pjausi. Aš būčiau labai atsargus, ką sėju, nes galiu sulaukti dešimteriopo derliaus. Mes – savo likimo kalviai. Tavim dėtas, pasėčiau šiek tiek gerumo. Jis taip pat grįžta dešimteriopai. Tai bent būtų netikėtumas, ką? Noriu išgirsti tavo kūrinį, Fredai. Pranešk, kai būsi pasiruošęs. Taigi, mažiau kalbėkime apie žmogžudystę, daugiau apie vestuves. Albos motina yra pas Dievą, dukters vestuvėse dalyvaus jos dvasia. Tuo nė minutės neabejokite. – Su tais žodžiais apsisuko, skvernai suplevėsavo ir jis dingo.

– Na, branguti, – patraukė varpo virvę šypsodamas Fredas, – suskambėk pastoriui.

Kalėdos į Bičfildo Parką atėjo ir praėjo su sniegu, o Naujieji metai prasidėjo įspūdingu šventiniu fejerverku už dvaro esančiame lauke. Ficas su Alba stebėjo, kaip blykstelėjusios šviesos sprogsta ir pabyra žėrinčiomis žvaigždėmis, nušviečiančiomis nustebusius veidus. Ficas laukė ateinančių metų optimistiškai, su džiaugsmu. Alba žiūrėjo į vaikus su petardomis ir galvojo apie Kozimą. Fejerverkai mergytei patiktų! Laikas nesumažino jos meilės, nepalengvino jos sielvarto. Ficas nepastebėjo, kad pamažu ji tolsta. Kasdien jos mintys sukosi mažiau apie jų ateitį, o daugiau apie praeitį.

Vieną žiemos savaitgalį, kai lietus barškino langų rėmus, Alba su Margo sėdo rašyti kvietimų. Margo įjungė Mocartą, užkūrė židinį, tuo metu Ficas su Henriu žaidė sieninį. Miranda su Karolina, būsimos pamergės, išvažiavo į Vinčesterį apsipirkti. Margo pastebėjo, kad pastaruoju metu Alba tapo uždara, tyli, susimąsčiusi. Tai turėjo būti laimingiausias laikas jos gyvenime, bet ji neatrodė laiminga. Kadangi jaukioje svetainės aplinkoje jos buvo vienos, Margo nusprendė atsargiai išsiaiškinti padėtį.

– Mieloji, atrodai šiek tiek nesava, – susirūpinusi pradėjo ji. Nusiėmė akinius ir paliko juos kaboti ant grandinėlės. – Juk tai ne dėl vestuvių, tiesa?

Alba į ją nežiūrėjo.

– Man viskas gerai, – pasakė ji. – Tik visko truputį per daug.

– Suprantu. Aplinkui tiek daug šurmulio, kad tikriausiai jautiesi greitai paskęsianti krūvoje reikalų.

– Taip, – sutiko Alba ir palaižiusi užklijavo voką.

– Ar judu su Ficu jau nusprendėte, kur gyvensite?

Alba atsiduso.

– Dar ne. Jis tikrai turi gyventi Londone, nes važinėti nepatogu. Bet aš noriu būti čia.

– O kaip tada bus su draugais?

– Kokiais draugais, Margo, žinai, kad aš neturiu draugų. Turėjau vaikinų, bet dabar vargu ar man dera jų turėti. O Vivė visą laiką su Pjeru Prancūzijoje. Ficas mano draugas. Noriu būti ten, kur jis. Labai gaila, kad Londone.

– Gal tik trumpam. Galbūt, kai turėsite vaikų, visiems bus patogiau persikelti į kaimą.

– Norėčiau, kad Kozima būtų pamergė, – pasakė ji ir širdį užplūdo jaudulys. – Jai tai labai patiktų.

– Ilgiesi jų, tiesa? – paklausė Margo supratusi, kad užčiuopė problemos esmę.

– Visų ilgiuosi, bet Kozimos labiausiai. Negaliu liautis apie ją galvojusi. Pakalbėti kartkartėmis su ja telefonu neužtenka. Atsiranda atotrūkis, tada ji drovisi. Man net gerklę skauda, vos laikausi nepravirkusi, tiesiog bijau. – Ji sunkiai nurijo seilę. – Baisiai liūdna. Jai manęs reikia, o manęs nėra.

– Ar su Ficu kalbėjote apie gyvenimą Italijoje?

Alba dėl tokios absurdiškos minties net nusijuokė.

– Jis niekada negalėtų gyventi tokioje apsnūdusioje vietovėje.

Staiga pamotės veidas labai surimtėjo, ji padėjo rašiklį.

– Mieloji, jei jautiesi nepasirengusi vedyboms, jas dar galima atšaukti. – Alba pažvelgė į ją nustebusi kaip skęstantysis, kuriam numeta gelbėjimosi ratą. – Tavo tėvas ir aš nepyksime. Mes tik norime, kad būtum laiminga.

– Bet jūs viską paruošėte. Tiek vargote. Jau reikia išsiuntinėti kvietimus. Dabar negalima atšaukti!

Margo uždėjo ranką Albai ant peties. Anksčiau tai būtų buvę keista, bet dabar savaime suprantama. Motiniška.

– Miela mergaite, – švelniai tarė Margo. – Man kur kas labiau patiktų, kad tu atšauktum vestuves, negu nelaiminga sėdėtum Londone. Nėra prasmės tuoktis, jei po trejų metų ketini skirtis. Įsivaizduok, kas būtų, jei turėtumėt vaikų. Jei nori skristi į Italiją ir ten gyventi, mes visi suprasime ir tave palaikysime. Jei tavo širdis ten, mieloji, paklausyk jos.

Alba nurijo ašaras ir puolė Margo ant kaklo.

– Maniau, kad ant manęs supyksi.

– Ak, Alba, kaip tu manęs nesupranti. – Ji atstūmė podukrą ir pakėlė kabantį ant krūtinės savo auksinį medalioną. – Matai šitą? – paklausė. – Alba šluostydama ranka veidą linktelėjo. – Aš jį nešioju visą laiką. Niekada nenusiimu. Todėl, kad jame mano vaikų nuotraukos. Visų keturių. – Ji atidarė medalioną, kad Alba pažiūrėtų. Dailiuose auksiniuose rėmeliuose ten buvo nespalvotos jos, Karolinos, Mirandos ir Henrio vaikystės fotografijos. – Aš myliu tave taip, kaip myliu juos. Ar galėčiau nesuprasti?

– Verčiau pakalbėsiu su Ficu, – pagaliau šniurkščiodama ištarė Alba.

– Pakalbėk, – pritarė Margo ir tuščius kvietimus jos sudėjo atgal į dėžutę.

Pranešti tą žinią Ficui Alba bijojo. Juk jis tiek daug dėl jos padarė, tiek jos laukė. Vėl jį skaudinti buvo labai neteisinga. Tačiau lipdama laiptais į jo kambarį ji pajuto savyje kirbantį džiaugsmelį. Įsivaizdavo nušvitusį iš laimės Kozimos veidelį, džiugias Imakolatos ir Falko šypsenas. Matė juos prieplaukoje sveikinančius ją sugrįžus. Suprato, kad taip pasielgti bus geriausia. Suprato, kad Ficas negali su ja išvykti. Ką jis veiks tokiame mažame provincijos miestelyje?

Ji laukė Fico, grįžtančio po sieninio, ant jo lovos. Pritemo, dangų aptraukė sunkūs, tamsūs debesys. Medžiai buvo pliki, jų šakos nykiame fone atrodė lyg šimtai plonų pirštų. Galiausiai ant laiptų pasigirdo balsai – Ficas ir jos brolis geraširdiškai vienas iš kito šaipėsi. Ji nervinosi. Būtų taip lengva viską tęsti apsimetus, kad esi laiminga.

Ficas iš karto pastebėjo jos pernelyg rimtą veidą.

– Kas atsitiko? – paklausė jis, o jo gera nuotaika supliuško it burbulas.

Alba įkvėpė oro ir rėžė:

– Noriu grįžti į Italiją.

– Štai kaip, – pasakė jis. – Nuo kada nori? – Iš sielvarto staiga jam pasidarė sunku kvėpuoti. Atsisėdo ant lovos.

– Manau, nuo tada, kai grįžau.

– Ar kalbėjai apie tai su tėvais?

– Tik su Margo. Noriu, kad vyktum su manim.

Jis papurtė galvą ir žiūrėjo pro langą.

– Mano gyvenimas čia, Alba. – Pajuto bjaurų déjà vu .

– Bet ar negalėtum rašyti knygos? – Ji atsiklaupė jam už nugaros ir apkabino per pečius.

– Aš – agentas, ne rašytojas.

– Tu niekada nebandei. – Ji prispaudė drėgną, ašarotą skruostą prie jo skruosto.