Нора Робертс - Šeino Makeido sutramdymas

– Ei, nesuprask manęs klaidingai. Ten tikrai yra vaiduoklių. Man pirmąkart pasisekė paliesti Reganą, kai pagavau ją alpstančią viešbučio koridoriuje. Jie ją išgąsdino.

– Buvo ne visai taip, – paaiškino Regana. – Maniau, Reifas krečia pokštus, bet kai suvokiau, kad jis niekuo dėtas... tiesiog per daug susijaudinau.

– Papasakok apie tai. – Susižavėjusi Rebeka palinko prie jos. – Ką tu ten matei?

– Nemačiau nieko, – atsiduso Regana. Sūnus buvo per daug susidomėjęs kubeliais, kad girdėtų apie ką kalbama. Be to, jis taip pat Makeidas. – Tiesiog pajutau, kad esu ne viena. Namas jau daug metų stovėjo negyvenamas ir apleistas. Reifas net nebuvo pradėjęs jo renovuoti. Girdėjau triukšmą, žingsnius, varstomas duris. Vienoje vietoje ant laiptų galima pajusti šaltį.

– Jautei? – paklausė Rebeka neišraiškingu balsu, kaip mokslininkė vertinanti faktus.

– Iki pat kaulų. Mane tai pribloškė. Vėliau Reifas paaiškino, kad Antietamo mūšio dieną kaip tik ant tų laiptų buvo nušautas jaunas kareivis.

– Du kapralai. – Rebeka linktelėjo pamačiusi nuostabą Reganos akyse. – Esu susipažinusi su šia vieta, jos legendomis. Du priešiškų kariuomenių kareiviai susitiko miške 1862 metų rugsėjo 17 dieną. Manoma, kad jie arba pasiklydo, arba ketino dezertyruoti. Abu buvo labai jauni. Jie kovėsi miške, smarkiai sužeidė vienas kitą. Vienas sugebėjo nueiti iki Barlou namų, dabartinio Makeidų viešbučio. Namų šeimininkė Abigalė buvo iš Pietų, ištekėjusi už jankių verslininko. Ji liepė sužeistąjį įnešti į namą, užnešti laiptais aukštyn ir ten suteikti jam pagalbą. Tačiau jos vyras išėjo ant laiptų ir nušovė kareivį.

– Tiesa, – pritarė Regana. – Name dažnai galima užuosti rožių kvapą. Abigalės rožes.

– Iš tiesų? – Rebeka mėgino suvirškinti informaciją. – Ką gi, ką gi... argi tai ne nuostabu? – Akimirką jos akys tapo svajingos, paskui žvilgsnis vėl paaštrėjo. – Man pasisekė susisiekti su vienu iš to laiko tarnų palikuoniu. Atrodo, kad Abigalė stengėsi padėti tam kareiviui. Netgi po jo mirties. Paliepė tarnams apžiūrėti jo kišenes ir šie rado keletą laiškų. Ji parašė jo tėvams ir pasirūpino, kad kareivio kūnas būtų parvežtas namo palaidoti.

– Nežinojau to, – sušnabždėjo Regana.

– Abigalė slėpė visa tai, vengdama vyro rūstybės. Vaikinas buvo vardu Grėjus. Grėjus Franklinas, kapralas, konfederatas. Jis nesulaukė devynioliktojo gimtadienio.

– Kai kurie žmonės girdi šūvį ir raudą. Kesė, Devino žmona, galėtų tau daugiau papasakoti.

– Norėsiu rytoj apžiūrėti tą namą, jei galima. Taip pat būtų įdomu pasižvalgyti po mišką ir fermą. Kitą kapralą, kurio vardas nežinomas, palaidojo Makeidai. Tikiuosi čia apie tai sužinoti daugiau. Mano aparatūra ryt po pietų jau turėtų būti atgabenta.

– Aparatūra? – paklausė Reifas.

– Jutikliai, filmavimo kameros, temperatūros matuokliai. Parapsichologija taip pat yra mokslas. Sakykite, ar niekas nepranešė apie telekinetinius reiškinius – judančius negyvus objektus? Poltergeistą?

– Ne, – Regana sudrebėjo. – Būtume apie tai girdėję.

– Na, aš niekada neprarandu vilties.

Priblokšta Regana įsispoksojo į draugę.

– Tu visada buvai tokia...

– Rimta? Aš ir esu rimta. Patikėk, labai rimtai žiūriu į visa tai.

– Gerai. – Krestelėjusi galvą Regana atsistojo. – Man reikia rimtai pagalvoti apie vakarienę.

– Padėsiu tau.

Rebekai atsistojus, Regana iš nuostabos kilstelėjo antakius.

– Nejau Europoje dar ir maistą ruošti išmokai?

– Ne, net kiaušinio nesugebėčiau išvirti.

– Prisimenu. Sakei, kad tai paveldėta.

– Ir aš prisimenu. Dabar manau, kad tai tebuvo fobija. Valgio darymas – pavojingas darbas. Aštrios kriaunos, karštis, liepsna. Tačiau galiu padengti stalą.

– Tai neblogai.

Vėlai vakare, įsikūrusi jai skirtame kambaryje, Rebeka įsitaisė ant didelės minkštos palangės su knyga ir puodeliu Reganos užplikytos arbatos. Iš apačios atsklido prislopintas irzlus kūdikio verksmas, paskui ji išgirdo koridoriumi tolstančius žingsnius. Netrukus vėl įsivyravo ramybė, nes Regana tikriausiai maitino kūdikį. Rebeka sunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip anksčiau jos pažinota Regana Bišop tapo mama. Koledže Regana buvo gabi, energinga, viskuo besidominti. Žinoma, ji traukė vyrų dėmesį, šyptelėjusi prisiminė Rebeka. Taip atrodančios moterys visuomet patiks stipriajai lyčiai. Regana buvo ne tik graži, bet ir mokėjo bendrauti, todėl buvo mėgstama tiek vyrų, tiek moterų.

Rebeką, neskoningai besirengiančią, rimtą, nepritampančią prie aplinkos mergaitę, pribloškė Reganos pasiūlymas draugauti. Dabar, sėdėdama ant palangės su rankas šildančiu puodeliu, Regana prisiminė, kokia ji tuomet buvo drovi. Ir tebėra, kad ir kokią storą odą būtų užsiauginusi per kelis pastaruosius mėnesius. Kai mokėsi koledže, nesugebėjo bendrauti ir jai nesisekė įsitraukti į intensyvų studentų gyvenimą. Tik Reganai pasirodė visiškai natūralu po savo sparnu priglausti jauną nepatrauklią keistuolę.

To Rebeka niekuomet nepamirš. Dairydamasi po jaukų svečių kambarį, kuriame stovėjo lova su baldakimu, o šalia jos gražios apvalios lempos, ji džiaugėsi, kad Regana susikūrė tokį puikų gyvenimą. Turi vyrą, kuris ją dievina. Tai matyti iš Reifo akių, kai jis žvelgia į žmoną.

Stiprus, gražus, žavingas vyras, du linksmi vaikučiai, sėkmingas verslas, gražūs namai. Taip, Rebeka džiaugėsi, kad Regana viskuo patenkinta.

Ji pati pastaruoju metu taip nesijautė. Akademija, aplink kurią sukosi visas jos gyvenimas, virto greičiau kalėjimu nei namais. Nors, tiesą sakant, tai buvo jos vieninteliai namai. Bet ji pabėgo iš jų. Bent keletą mėnesių ketino tyrinėti įvairias savo savybes, ne tik intelektą.

Geidė jausmų, emocijų, aistrų. Norėjo rizikuoti, daryti klaidas, krėsti kvailystes, užsiimti įdomia veikla.

Galbūt tam įtakos turėjo sapnai, keisti, pasikartojantys sapnai. Šiaip ar taip, žinodama, kad jos artimiausia draugė įsikūrė Antietame, legendomis apipintoje istorinėje vietovėje, neatsispyrė pagundai čia atvykti. Tai buvo proga ne tik apsilankyti šiame krašte, atnaujinti svarbią draugystę, bet ir galimybė daugiau laiko skirti pomėgiui, kuris jau virto manija.

Sunku būtų pasakyti, kada ir kaip jai ėmė patikti tyrinėti antgamtinius reiškinius. Įsitraukė į tai pamažu, straipsnis vienur, klausimas kitur. Paskui, žinoma, prasidėjo sapnai. Ėmė sapnuoti prieš kelerius metus – matė keistas vaizdų nuotrupas, panašias į prisiminimus. Laikui bėgant sapnai ilgėjo ir ryškėjo.

Ji pradėjo juos užrašinėti. Būdama psichiatre puikiai suprato sapnų reikšmę. Vertino pasąmonės jėgą. Į visa tai ji žvelgė kaip į bet kurį kitą projektą – organizuotai, tiksliai ir objektyviai. Tačiau smalsumas vis pranokdavo objektyvumą.

Taigi dabar ji čia. Įdomu, kas – atsitiktinumas, vaizduotė ar likimas – vertė galvoti, kad atvyko būtent ten, kur ir turėjo atvykti? Kur ją traukė?

Dar spės išsiaiškinti.

O kol kas tiesiog gerai leis laiką. Čia yra Regana, gražus gamtovaizdis, be to, džiugino galimybė būti istoriniais įvykiais garsėjančiame krašte. Ji pasiners į mėgstamą veiklą, ištyrinės visas galimybes ir sustiprins pasitikėjimą savimi.

Regis, jai puikiai pasisekė su Šeinu Makeidu. Ne taip seniai būtų tik mikčiojusi ir raudusi bendraudama su tokiu vyrišku vyru. Juk prarasdavo žadą vien nuo minties, kad teks kalbėtis ne akademinėmis temomis. O dabar ne tik kalbėjosi su Šeinu, netgi sugebėjo apginti savo pozicijas. Be to, jautėsi puikiai. Juokavo su juo ir ketino ateityje paflirtuoti.