Нора Робертс - Šeino Makeido sutramdymas

Kai jie priėjo prie pikapo, ji nužvelgė jį, paskui nukreipė akis į Šeiną. Šyptelėjo ir pasižiūrėjo pro akinių viršų.

– Noriu pasakyti vieną dalyką, Šeinai...

Jis susiraukė jai nutilus.

– Kokį?

– Niekas manęs nevadina Beke.

Tai pasakiusi ji patogiai įsitaisė ant sėdynės ir pasidėjo krepšį ant grindų.

Rebekai patiko važiuoti. Jis vairavo gerai, automobilis riedėjo lygiai. Rebeka džiaugėsi, kad jį šiek tiek suerzino. Nelengva nors truputį sumenkinti savimeilę tokių vyrų kaip Šeinas Makeidas, kurie ne tik gerai atrodo, pasitiki savimi, bet ir trykšta seksualumu.

Nemažą gyvenimo dalį ji praleido menkinama įvairių socialinių sluoksnių. Tik prieš kelis mėnesius pasijuto lygi su kitais. Dabar jos projektas buvo ji pati ir jai puikiai sekėsi save tobulinti.

Rebeka įvertino Šeino gebėjimą palaikyti lengvą pokalbį, net ir susierzinus. Netrukus iš greitkelio jie pasuko į vingiuotą šalutinį kelią. Kraštovaizdis buvo nuostabus. Jie važiavo pro kalvas ir namus, pro ganyklas ir medžius, kurie buvo išlaikę sodrią vasarinę žalumą, nors jau vėlyvas ūkanotas rugpjūtis. Kur ne kur ganėsi vienišas arklys ar karvė.

Jis mandagiai pritildė radiją ir per garsiakalbius sklido tik ritmingas dundesys.

Automobilio salonas atrodė tvarkingai, tik kur ne kur buvo galima pastebėti auksaspalvį šuns plauką, jautėsi šunų kvapas. Prie metalinio prietaisų skydo magnetu pritvirtinti kabėjo keli rašteliai, peleninėje gulėjo sauja monetų, šiaip jau salonas buvo sutvarkytas.

Galbūt kaip tik dėl to ji pamatė moterišką auskarą, kyšantį iš po grindų kilimėlio. Pasilenkė ir pakėlė jį.

– Jūsų?

Jis žvilgtelėjo, pastebėjo aukso žvilgesį ir prisiminė, kad Franė Speider buvo su tokiais auskarais, kai jie pastarąjį kartą... važiavo kartu.

– Draugės. – Šeinas ištiesė ranką. Paėmęs auskarą įmetė tarp monetų.

– Ji norės jį atgauti, – nerūpestingai tarstelėjo Rebeka. – Jis iš keturiolikos karatų aukso. Taigi... jūs esate keturi broliai, tiesa?

– Taip. O jūs turite brolių ar seserų?

– Ne. Taigi jūs tvarkote šeimos fermos reikalus?

– Taip jau atsitiko. Džeradas yra teisininkas, Reifas verčiasi statybomis, o Devinas šerifas.

– O jūs fermeris, – pabaigė ji. – Ką auginate?

– Laikome karves, paršelius. Auginame javus, – daugiausia pašarams, bet turime ir puikių javų, kaip antai „Sidabrinė karalienė“, – žolę šienui, mėlynžiedę liucerną. – Jis matė, kaip įdėmiai ji viską stebi didelėmis akimis, ir pridūrė: – Nuėmėme puikų bulvių derlių.

– Iš tiesų? – Ji ėmė nesąmoningai barbenti pirštais į kelį iš garsiakalbių sklindančios muzikos ritmu. – Ar ne per daug darbo vienam vyrui?

– Broliai padeda, kai reikia, retkarčiais pasisamdau studentų. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Pagelbsti ir pora sūnėnų. Jiems dabar po vienuolika metų. Kartais pasiseka juos įtikinti, kad šerti gyvulius visai malonu.

– O ar tai iš tiesų malonu?

– Man patinka. – Šį kartą Šeinas pažvelgė į ją. – Ar jums kada nors teko būti fermoje?

– Ne, neteko. Aš miestietė.

– Tada Antietamas jus nustebins, – sumurmėjo jis. – Tai nėra miestas.

– Regana man jau sakė. Be to, esu skaičiusi apie šią vietovę. Turėjo būti įdomu augti ten, kur vyko pilietinio karo mūšis.

– Reifas tuo domėjosi labiau nei aš. Žemei vis vien – istorinė ji ar ne. Svarbu, kad yra dirbama.

– Vadinasi, jūs nesidomite istorija?

– Ne itin. – Automobilis nudardėjo per Potomako upės tiltą, jungiantį Virdžinijos ir Merilando valstijas. – Aš žinau istoriją, – pridūrė jis. – Neįmanoma jos nežinoti čia gyvenant. Tačiau tam daug dėmesio neskiriu.

– O vaiduokliams?

– Jiems taip pat.

Ji šyptelėjo.

– Vadinasi, žinote apie juos?

Šeinas vėl truktelėjo pečiais.

– Negali nežinoti, bet geriau klauskite apie juos kitų šeimos narių. Jie tuo labiau domisi.

– Tačiau jūs gyvenate ir dirbate fermoje, kurioje, kaip manoma, vaidenasi.

– Taip manoma. – Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti apie tai. – Regana minėjo, kad jūs čia atvykote kažko nuveikti...

– Tyrinėti ir aprašyti antgamtinį reiškinį. – Ji nusišypsojo plačiau. – Tai mano pomėgis.

– Jums labiausiai tiktų apsigyventi Barlou name, kurį renovavo Reifas su Regana. Dabar ten įkurtas viešbutukas, kuriam vadovauja viena iš mano brolienių. Jis pilnas vaiduoklių, jeigu jūs jais tikite.

– Hmm... jis yra mano sąraše. Tikiuosi kurį laiką ten pagyventi. Regana pasakojo, kad jūs turite didelį namą. Jame taip pat norėčiau pagyventi.

Šeinas nebuvo prieš jos draugiją, bet jam nepatiko tikslas, dėl kurio norėjo pas jį gyventi.

– Regana neminėjo, kaip ilgai čia būsite.

– Tiksliai nežinau. – Ji pažvelgė pro automobilio langą. Šeinas pasirinko trumpesnį kelią per kalnus. – Priklausys nuo to, per kiek laiko atrasiu tai, ko ieškau, ir per kiek laiko viską aprašysiu.

– Ar jums nereikia į darbą?

– Pasiėmiau metinių atostogų moksliniam darbui rašyti. – Tie žodžiai jai pačiai taip nuostabiai skambėjo, kad Rebeka net užsimerkė iš pasigėrėjimo. – Turiu daugybę laiko ir tikiuosi jį puikiai praleisti. – Kai vėl atsimerkė, žvilgsnį patraukė peleninėje žvilgantis auksinis auskaras. – Nesijaudinkite, fermeri. Netrikdysiu jūsų gyvenimo. Kai atvyksiu pas jus, galėsite apgyvendinti mane kokiame nors palėpės kambarėlyje. Aš užsiimsiu savo reikalais, o jūs galėsite dirbti savo darbus.

Šeinas norėjo jai kai ką pasakyti, bet pastebėjo, kaip ji įsitempė.

– Kas nutiko?

Ji tik papurtė galvą, apimta keisto déjà vu jausmo. Matė kalvas, vietomis apaugusias žalia žole. Tolumoje į miglotą dangų kilo aukšti violetiniai kalnai. Toliau nuo kelio driekėsi kukurūzų ir javų laukai. Juodmargės karvės stovėjo taip ramiai, lyg būtų nupieštos atviruke. Lauko pakraštyje augo tamsus ir tankus miškas, o šalia jo vingiavo upeliukas.

– Viskas atrodo taip, kaip ir turėtų, – tyliai sušnabždėjo ji. – Tiksliai taip. Tobulai.

– Ačiū. Tai Makeidų žemės. – Didžiuodamasis jis pristabdė automobilį. – Šiuo metų laiku nematyti namo per medžių tankmę. Jis yra šio keliuko gale.

Rebeka pastebėjo nelygų žvyrkelį, kuris suko į kairę, o paskui ėjo palei medžius. Širdis dusliai dunksėjo krūtinėje, ji linktelėjo. Kad ir kas būtų, pagalvojo, ji vis dėlto čia sugrįžo. Ir liks čia tol, kol ras atsakymus į visus ją kankinančius klausimus.

Giliai įkvėpusi Rebeka atsigręžė į Šeiną.

– Kiek dar liko kelio iki miestelio?

– Tik kelios mylios. – Susirūpinęs jis prisimerkė. – Ar gerai jaučiatės?

– Gerai. – Ji atidarė langą, norėdama įkvėpti besibaigiančios vasaros oro. – Jaučiuosi puikiai.

2

Per parduotuvės vitriną Regana matė, kaip prie šaligatvio sustoja pikapas. Rankose laikydama po vaiką ji išlėkė gatvėn.

– Daktarė Nait.

– Ponia Makeid.

Rebeka išlindo iš automobilio ir šūktelėjo užplūdus jausmams, paskui apsipylusi ašaromis pribėgo prie draugės. Kažkur pranyko visas šaltumas. Šeinas nejučia ėmė šypsotis žiūrėdamas, kaip abi moterys plepa ir glėbesčiuojasi. Jis pats elgėsi su Rebeka santūriai, galbūt taip elgsis ir ateityje. Tačiau abi drauges akivaizdžiai siejo šilti jausmai.

– Kaip aš tavęs ilgėjausi. Kaip ilgėjausi, – kartojo Rebeka, o ašaros degino akis. – Regana, tu nuostabiai atrodai. O tavo vaikučiai labai šaunūs.