Нора Робертс: Šeino Makeido sutramdymas

Ji netramdė ašarų. Reganos akivaizdoje niekuomet nesijautė kvailai ir neturėjo slėpti jausmų. Šniurkščiodama palietė Natui skruostą, paskui pirštu perbraukė per švelnią kūdikio galvelę.

– Tik pagalvok, nemačiau tavęs vos kelerius metus, o tu jau spėjai ištekėti ir pagimdyti du vaikus. Duok man vieną palaikyti.

Visada norintis, kad jį kas paimtų, Natas ištiesė rankeles.

– Tikriausiai tu panašus į tėvelį, – džiaugsmingai pasakė Rebeka, kai Natas papūtė lūpas bučiniui.

– Į tėvelį, – sutiko Natas. – Pažaiskime kamuoliu, Šeinai! – Vaikas spyruokliavo lyg spyruoklė. – Šeinai, pavėžink mane.

– Matau, kad tau labiau patinka dėdė nei nepažįstama ponia. – Šeinas užsikėlė Natą ant pečių, kur šis galėjo cypti ir pešioti jį už plaukų.

– Taigi suradote vienas kitą. – Regana nusišypsojo Šeinui ir draugei. – Apgailestauju, kad pati negalėjau atvažiuoti tavęs, Rebeka.

– Esi labai užsiėmusi. – Rebeka atsisuko šyptelėti Šeinui. – Be to, tavo svainis puikiai susidorojo su užduotimi.

– Tikriausiai pavargai. Užeik į parduotuvę. Kaip tik ruošiuosi ją uždaryti. Šeinai, eikš ir tu, išgersi arbatos.

– Ačiū, bet man reikia važiuoti namo. Kraustykis nuo sprando, Natai.

Jis apsuko juokais plyštantį berniuką ratu.

Perpratusi sūnų Regana tvirtai suspaudė jo rankutę, kai tik Nato kojytės palietė žemę.

– Ačiū. – Ji švelniai pakštelėjo Šeinui į lūpas. – Esu skolinga tau šį bučinį. Rytoj ruošiu Rebekai sutiktuvių vakarienę. Tu taip pat atvažiuosi, tiesa?

– Nemokama vakarienė. – Jis mirktelėjo. – Žinoma, būsiu. Iki pasimatymo.

– Ačiū, kad parvežėte mane, fermeri.

Šeinas stabtelėjo prie vairuotojo durelių.

– Visada jūsų paslaugoms, Beke.

Regana kilstelėjo antakius, kai jis nuvažiavo.

– Beke?

– Čia toks juokelis. – Ji dalykiškai nužvelgė pustuštę, beveik be automobilių gatvę, senus mūrinius pastatus, prie savo namų paradinių durų stoviniuojančius žmones. – Mėginu įsivaizduoti Reganą Bišop, Jungtinių Valstijų mažo miestelio gyventoją ir parduotuvės savininkę.

– Pajutau, kad čia bus mano namai, tą pačią akimirką, kai tik išvydau šį miestelį. Eime į vidų, – vėl pakvietė ji. – Pasakysi, ką manai apie parduotuvę.

Rebeka įžengė tarsi į praėjusius laikus. Stilingi, dailūs senoviniai baldai, mielos senovinės lempos, stiklo dirbiniai ir skulptūrėlės. Ji nusišypsojo užuodusi prieskonių ir vaikiškos pudros kvapą.

– Kaip tu jautiesi tapusi mama? – paklausė apsisukusi ratu.

– Neįtikėtinai nuostabiai. Negaliu sulaukti, kol tu pamatysi Reifą. – Regana nuėjo į galinį kambarį ir paguldė kūdikį į vežimėlį, o Natą pasodino ant aukštos kėdutės ir įdavė kramsnoti sausainį. Dabar ji galėjo truputėlį atsikvėpti. – Žinoma, tu jau gali įsivaizduoti, kaip atrodo Makeidai, nes matei Šeiną.

– Ar jie visi panašūs?

– Aukšti, tamsaus gymio ir nepaprastai gražūs? Taip, visi. Be to, turi blogų berniukų reputaciją. – Ji įdėmiai pažvelgė į draugę. – Rebeka, žmonės visada taip kalba, kai būna kurį laiką vieni kitų nematę, bet vis vien noriu pasakyti. Tu nuostabiai atrodai.

Rebeka nusišypsojo ir timptelėjo trumpų kaštoninių plaukų sruogą.

– Išdrįsau nusikirpti plaukus, kai prieš keletą mėnesių buvau Europoje. Tu visuomet įkalbinėjai mane pasikeisti šukuoseną.

– Aš pati niekada nebuvau nei tokia drąsi, nei tokia išradinga. Jie tau tikrai tinka, Rebeka. Ir...

– Drabužiai? – Jos šypsena praplatėjo. – Dėl jų taip pat kalta Europa. Vienu metu buvo ištikusi stiliaus krizė. Kartą eidama kairiuoju Senos krantu pastebėjau moters atspindį vitrinoje. Ji atrodė kaip netvarkinga baidyklė. Plaukai susivėlę ir užkritę ant veido. Vilkėjo baisų rudą kostiumėlį.

Pagalvojau: „Vargšelė, taip atrodo tokiame mieste.“ Ir staiga suvokiau, kad tai mano pačios atspindys.

– Per griežtai save vertini.

– Iš tiesų atrodžiau baisiai, – tvirtai pakartojo Rebeka. – Banaliai, neskoningai apsirengusi išskirtinių gabumų asmenybė. Aštraus proto, bet baisiais batais. Tuoj pat nuėjau į artimiausią grožio saloną, nepalikdama sau laiko svarstyti, ieškoti argumentų, mąstyti. Atsidaviau salono darbuotojų malonei. Kas galėjo pagalvoti, kad tinkama šukuosena taip pakeis savijautą? Kokia tuštybė. Kartojau sau tai net tada, kai išėjau iš salono prisipirkusi odos kremo už keletą šimtų dolerių. – Ji nusijuokė suvokusi, kad net prabėgus daugybei laiko, vis dar gėrisi ta akimirka. – Staiga supratau, juk nebus blogiau jei atrodysiu gerai.

– Pakartosiu. Atrodai nuostabiai. – Regana suėmė Rebeką už rankų. – Kadangi pati esi patenkinta pokyčiais, nuoširdžiai pasakysiu: nebūčiau tavęs pažinusi. Atrodai stulbinamai ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– O aš noriu pasakyti, – ji stipriai spustelėjo Reganai rankas, – kad tu, Regana, buvai mano pirma tikra draugė.

– Rebeka...

– Pati pirma, vienintelis man artimas žmogus, kuris nelaikė manęs keistuole. Jau seniai norėjau tau pasakyti, ką man tai reiškė. Ką tu man reiškei. Net ir dabar sunku tai apibūdinti.

– Tu mane vėl pravirkdysi, – vos išspaudė žodžius Regana.

– Noriu dar kai ką pasakyti. Labai nervinausi, kol vykau čia. Galvojau, kad mūsų draugystė, mūsų ryšys bus pasikeitęs, bet niekas nepasikeitė. Po šimts pypkių, – Rebeka smarkiai patraukė nosimi, – ar turi nosinaičių?

Regana pasirausė palučių krepšyje ir ištraukė kelioninį vienkartinių nosinaičių paketą. Padavė vieną Rebekai, o vieną panaudojo pati.

– Aš tokia laiminga, – pasakė verkdama.

– Aš taip pat.

Rebeka pagalvojo, kad vijokliais apaugęs senas mūrinis namas užmiestyje labai tinka Reganai ir Reifui Makeidams. Jame susipynė šiurkštus, vyriškas Reifo Makeido žavesys su moterišku Reganos grakštumu ir stilingumu.

Ji būtų atpažinusi Reife Šeino brolį net per mylią – jie buvo tokie panašūs. Visai nenustebo, kai jis pagriebė ją į glėbį ir stipriai suspaudė.

Spėjo pastebėti, kad Makeidai myli moteris.

– Regana jau dvi savaites bruzda ir jaudinasi, – tarė jis Rebekai, kai jie susėdo didelėje erdvioje svetainėje išgerti po taurę vyno.

– Nieko panašaus. Aš nebruzdėjau ir nesijaudinau.

Reifas nusišypsojo ir ištiesęs ranką nuo sofos paglostė ant ranktūrio sėdinčios žmonos plaštaką.

– Ji viską blizgino po du kartus, susiurbė visus šunų plaukus.

Jis meiliai koja palietė ant kilimėlio snaudžiantį auksinį retriverį.

– Didumą plaukų, – pataisė jį Regana.

– Jaučiuosi pamaloninta.

Rebeka pašoko, kai Natas išgriovė savo kubelius ir jie išsibarstė aplinkui.

– Šaunuolis, – švelniai pagyrė Reifas. – Jeigu ką blogai pastatai, tiesiog sugriauk ir statyk iš naujo.

– Tėveli. Ateik pažaisti.

– Svarbiausia – pamatas, – pasakė Reifas stodamasis. Jis susirangė ant grindų šalia sūnaus ir jie ėmė kilnoti kubelius. Reifo didelės rankos judėjo kartu su Nato mažomis putliomis rankutėmis. – Regana sako, kad jūs norite apsidairyti po mūsų viešbutuką.

– Tiesa. Norėčiau ten kurį laiką apsistoti, jeigu turite laisvų vietų.

– Ak, bet... norėtume, kad gyventum čia, Rebeka.

Rebeka nusišypsojo Reganai.

– Vertinu tai ir norėčiau šiek tiek laiko praleisti čia. Tačiau man būtų naudinga keletą naktų pernakvoti ir jūsų viešbutyje.

– Išvaryti iš jo vaiduoklius, – pasakė Reifas ir mirktelėjo sūnui.

– Galima ir taip sakyti, – šaltai tarė Rebeka.