Нора Робертс - Šeino Makeido sutramdymas

– Padėsiu tau. – Jis kilstelėjo jos smakrą bučiniui. – Visi tau padėsime. Tai Makeidų projektas. Tau reikia pabaigti knygą. Norėsiu gauti patį pirmą, ką tik išspausdintą jos egzempliorių. Rebekos Nait Makeid „Antietamo legendas“.

– Daktarės Makeid, – pasakė ji ir sukikeno. – Netrukus baigsiu tą knygą. – Ji atsigręžė ir palietė šaltą akmenį, žymintį jaunojo vyro kapą. – Visa kita mes baigsime kartu. Kaip tik to iš mūsų norėjo Džonas ir Sara.

– Vis dar jaučiu juos. Name. Laukuose.

– Visada jausime. – Rebeka patenkinta prisiglaudė prie Šeino. Pakilęs vėjas žarstė sniegą. – Tačiau dabar viskas bus kitaip. Nusistovėję.

– Nusistovėję. – Jis nusišypsojo ir priglaudė skruostą jai prie pakaušio. Niekada nemanė, kad šis žodis tiks jam pačiam. Bet dabar jis jam tiko, puikiai tiko. – Myliu tave, Rebeka.

– Žinau. – Jos širdis kiekvieną kartą džiaugėsi šiais žodžiais. – Aš taip pat tave myliu.

Dabar labai tinkamas metas, pagalvojo ji. Tinkama vieta. Ji nežengė iš jo glėbio, tik atmetė galvą. Norėjo matyti jo išraišką, kai tai pasakys. Giliai įkvėpė, nes pirmąkart ištarti šie žodžiai turėjo būti labai brangūs.

– Mes turėsime kūdikį.

Jo akys ištuštėjo, o lūpos persikreipė.

– Ką?

Kaip nuostabu, pagalvojo ji, kad gali tai pakartoti.

– Turėsime kūdikį maždaug po aštuonių mėnesių. – Rebeka nusišypsojo plačiau, o akys priplūdo ašarų. Ji paėmė jo suglebusią ranką ir prispaudė sau prie pilvo. – Turėsime kūdikį, – pakartojo trečią kartą.

– Tu nėščia. – Šeinas garsiai iškvėpė, o žvilgsnis jau nebebuvo tuščias. Jis buvo kupinas nuostabos ir džiaugsmo. Ji jo akyse pamatė viską, ką norėjo pamatyti. – Mes laukiamės kūdikio. – Jo žvilgsnis nukrypo į jų abiejų rankas, dengiančias stebuklą. – Mudviejų kūdikio.

– Mudviejų kūdikio.

Rebeka sodriai nusijuokė, kai jis ėmė ją pašėlusiai sukti ratu, o iš po jos kojų saulėje pažiro sniegas.

Sustojo taip pat staiga, kaip ir pradėjo, o veide pasirodė susirūpinimas ir baimės šešėlis.

– Ar tu gerai jautiesi? Nekankina šleikštulys? Tu nepakankamai valgai. Teks pradėti valgyti. Ar tu tikra, kad viskas gerai?

– Jaučiuosi nuostabiai. Neįveikiama. – Rebeka lūpomis palietė jam lūpas. – Mylima.

– Rebeka. – Jis neatitraukė lūpų, tik švelniai pagilino bučinį ir dar tvirčiau ją priglaudė. – Esi mylima. – Jį užplūdo jausmai, kai ji padėjo galvą jam ant peties. Jo žmona. Jo vaikas. – Viskas eina ratu, – sumurmėjo vėl žvelgdamas į akmeninį paminklą. – Metų laikai keičia vienas kitą.

– Taip. Jeigu gims berniukas, norėčiau jam duoti Kamerono vardą.

– Tai atrodo teisinga. Viskas atrodo labai teisinga. – Šeinas išgirdo tolumoje lojančius savo šunis, jų greitą džiugų amsėjimą pažinus atvykėlius. – Atvažiavo šeima. – Jis dar kartą ją pabučiavo ir patraukė iš sniegu nuklotos pievos namų link. Po jo batais gurgždėjo sniegas. – Nekantrauju pasakyti jiems, kad dar vienas Makeidas yra pakeliui į šį pasaulį. Mums prireiks šampano ar ko nors panašaus. Ak, tu juk negali gerti alkoholio. Na, reikės ką nors sugalvoti. – Jis nuleido akis šypsodamasis lyg kvailys. – Štai dėl ko tu negėrei Naujųjų metų išvakarėse.

– Taip, dėl to. – Rebeka kilstelėjo antakį. Įdomu, ar jis mato, jog eina svirduliuodamas ir atrodo taip žavingai, kad jai norisi garsiai juoktis. – Šeinai, dabar gali mane pastatyti ant žemės, – tarė ji.

Jis tik stipriau ją priglaudė.

– Ne, negaliu.

– Nėra reikalo nešti mane visą kelią iki namų.

– Taip, yra toks reikalas. – Jo žvilgsnis susitiko su jos žvilgsniu. – Dabar turiu tave, Rebeka Makeid. Ir nebepaleisiu.