Нора Робертс - Šeino Makeido sutramdymas

– Maniau... maniau, kad taip elgiesi su visomis moterimis. Girdėjau žmones kalbant, jog palaikai draugiškus ryšius su visomis moterimis, su kuriomis...

– Neprikaišiok man praeities! – suriko Šeinas. – Po galais, juk niekas nebėra taip, kaip buvo iki tau čia atvykstant. Tu sujaukei mano gyvenimą. Noriu, kad išeitum, išsinešdintum.

– Išeinu, – išspaudė ji ir žengė vieną atsargų žingsnį, paskui kitą, kol pasiekė duris.

– Dėl Dievo meilės, Rebeka, nepalik manęs.

Ji atsigręžė, atsirėmė į durų staktą.

– Nesuprantu tavęs.

– Nori, kad maldaučiau. – Pažeminimas buvo toks pat baisus kaip ir pyktis. – Gerai, maldauju. Neišeik. Nepalik manęs. Negalėsiu gyventi be tavęs.

Spoksodama į jį Rebeka prisidėjo ranką prie kaktos. Matė tik jo akyse verdančias emocijas. Tiek daug emocijų, kad nebuvo galima jų visų perprasti.

– Nori, kad pasilikčiau? Bet...

– Ko tau reikia tame Niujorke? – griežtai paklausė Šeinas. – Ten yra muziejų ir restoranų. Nori restorano? Nagi, apsivilk paltą ir aš tave ten nuvešiu.

– Ne, aš nesu alkana.

– Puiku. Matai? Tau visai nereikia restorano. – Šeinas elgėsi kaip beprotis. Tikras beprotis. – Turi čia kompiuterį, modemą, visus tuos savo aparatus. Gali dirbti bet kur. Vadinasi, gali dirbti ir čia.

Rebeka nebuvo pratusi, kad kas nors jauktų jai smegenis. Gindamasi nusitvėrė jo paskutinės frazės.

– Nori, kad dirbčiau čia?

– O kas blogai? Juk dirbai čia, tiesa?

– Taip, bet...

– Tavo aparatūra gali gulėti bet kur, – Šeinas iškėlė rankas, – man tai nekliudo. – Jis žaibiškai prišoko prie jos ir, pakišęs rankas po alkūnėmis, pakėlė ją nuo žemės. – Man tai nekliudo, – pakartojo. – Gali įtaisyti siųstuvą daržinėje, o palydovinę lėkštę ant stogo. Tik neišvažiuok.

Rebeka šyptelėjo. Gal žmonių santykiai nebuvo jos stiprioji vieta, bet ji ėmė kai ką suprasti.

– Tu nori, kad aš čia pasilikčiau?

– Keliomis kalbomis tu kalbi? – iš nusivylimo Šeinas ėmė ją purtyti. – Gal nesupranti angliškai? – Jis vėl pastatė ją ant žemės, o pats pradėjo vaikščioti. – Ar ką tik to nepasakiau? Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet taip yra. Negaliu tavęs prarasti, – sušnabždėjo. – Negaliu prarasti mudviejų ryšio. Niekada nieko panašaus niekam nejaučiau. Nenorėjau, kad taip atsitiktų, bet tu iš tikro viską pakeitei. Nuolat esi mano galvoje ir mintis apie tai, kad būsi kažkur, kur negalėsiu tavęs matyti ir liesti, drasko širdį. Plėšia mano sumautą širdį lauk iš krūtinės! – suriko jis ir atsisuko į ją. Jo akys sruvo krauju. – Neturi teisės sukelti tokių jausmų, o paskui lyg niekur nieko išvykti!

Ji žiojosi kalbėti, bet, pamačius jo veido išraišką, žodžiai sustingo ant lūpų.

– Myliu tave, Rebeka. O Dieve, myliu tave. Man reikia atsisėsti.

Jam linko keliai. Buvo tikras, kad tuoj ims šliaužti. Mėgindamas susiimti delnais užsidengė akis. Kad ir koks būtų pažeminimas, jis su juo susitaikys, jei tik ji pasiliks.

Šeinas pakėlė akis ir pamatė, kad ji verkia. Jo širdis nustojo tuksėti, plyšo ir jis labai nuliūdo.

– Atsiprašau, atsiprašau. Neturiu teisės taip su tavimi elgtis, taip kalbėti. Būk gera, neverk.

Ji kūkčiodama įkvėpė.

– Per visą gyvenimą nesu girdėjusi tokių žodžių. Niekas niekada man nieko panašaus nesakė. Nežinai, ką man reiškia išgirsti juos iš tavęs.

Šeinas vėl atsistojo piktindamasis kiekvienu, kas nepakankamai vertino Rebeką, savimi taip pat.

– Tik nesakyk, kad pasakiau juos per vėlai. Aš viską ištaisysiu, Rebeka, jei tik leisi.

– Bijojau prisipažinti, kaip labai tave myliu. Maniau, nenorėsi to išgirsti.

Jis luktelėjo, kol vėl galėjo kalbėti. Kol jos pasakyti žodžiai pasiekė jo sumaitotą širdį ir ją išgydė.

– Aš noriu tavęs. Man tavęs reikia. Tu niekur nevažiuosi.

Rebeka tik purtė galvą.

– Aš niekur ir nevažiuoju.

– Tu mane myli.

– O taip.

– Ačiū Dievui. – Apimtas džiaugsmo Šeinas puolė ją bučiuoti. – Įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio, dar oro uoste. Tu atrodei tokia ori, kad negalėjau tau atsispirti. – Staiga jis susiraukė nuo kažkokios minties. – Rebeka, vakar...

– Tai neturi reikšmės.

– Turi. Buvau su broliais Devino būstinėje. Pasigėriau ir užmigau ant sofos galiniame kambaryje. Pykau dėl to, kas čia vyksta, ir dėl to, ką jaučiu tau. Kaip kvaila. – Jis prisiglaudė kakta prie jos kaktos. – Nenumaniau, kad jei leisiu sau truputį užsimiršti, viskas bus taip gerai. Tu tiesiog turėjai čia atvykti. Ar tiki tuo?

– Taip. – Ji suėmė jo veidą delnais. Lyg žaibas perskrodė galingas jausmas. – Tarp mūsų yra ryšys.

– Galima ir taip pasakyti, bet man labiau patinka žodžiai „aš myliu tave“. Tikrai labiau patinka šie žodžiai. Kas galėjo pagalvoti, kad taip bus?

– Man jie irgi patinka labiau už viską. – Rebeka džiugiai prisiglaudė prie jo. – Nepaliksiu savo aparatūros išmėtytos po visą namą. Kadangi ketiname gyventi kartu, reikės palaikyti tvarką.

– Gyvensime kartu. – Šeinas atlenkė jos galvą ir ėmė bučiuoti kaktą, nosį, lūpas. – Klysti. Panašu, kad jau savotiškai gyvename kartu. Tu tekėsi už manęs.

– Tekėti. – Jai ėmė svaigti galva. – Už tavęs. – Nusilpo kojos. – Man reikia atsisėsti, – pasakė ji.

– Ne, nereikia. Aš tave palaikysiu. – Veidą nušvietė žaibiška Makeidų šypsena ir jis vėl ėmė bučiuoti jai veidą, ją glostyti. Kokia ji graži, po šimts pypkių, kai išjungia tą savo protą. – Tekėk už manęs, Rebeka, – sušnabždėjo jis. – Gali sutikti iš karto, nes vis vien tave įkalbėsiu.

Santuoka. Šeima. Vaikai. Šeinas. Jam nereikės įkalbinėti, ji pati to nori labiau už viską pasaulyje.

– Dabar negaliu galvoti.

– Gerai. – Tegu kol kas viskas būna taip. Jis švelniai krimsčiojo jai skruostą. – Myliu tave. Mmm... gražioji Rebeka. Myliu tave, pasakyk, kad ir tu mane myli.

Jos šlaunys suglebo.

– Aš taip pat tave myliu.

– Tekėk už manęs, Rebeka. – Jis švelniai lūpomis palietė jai lūpas, smakrą ir vėl grįžo prie lūpų. – Būk mano žmona, gimdyk man vaikus, būk su manimi. Sutik. Pasakyk: ,,Taip, tekėsiu už tavęs.“

– Taip. – Jos rankos atgavo jėgą, kai apkabino jį. – Taip, tekėsiu už tavęs, Šeinai.

Jis krimsčiojo jai ausį.

– Pasakyk: ,,Virsiu tau dieną naktį, Šeinai.“

– Aš... – Rebeka atsimerkė. Ypatingiausia jos gyvenimo akimirka baigėsi juoku. – Na, bet ir pasalūniškas bandymas, tikrai pasalūniškas, fermeri.

– Vertėjo pabandyti, Beke. – Irgi juokdamasis jis pakėlė ją ir apsuko kelis ratus. – Renkuosi du geriausius iš trijų galimų.

EPILOGAS

Saulėje žvilgant sniegui ir ledui, žemė atrodė švari ir tyra. Tuoj visi čia susirinks, pagalvojo Rebeka. Visi energingieji, triukšmingieji Makeidai. Jie atvyks į šią pievą, kur iš nesutrypto sniego kyla paprastas akmens paminklas ir meta pilką šešėlį ant baltumos.

Ji čia atėjo pirma. Su vyru. Tas žodis vertė širdį plakti džiugiai netgi praėjus trims mėnesiams po vedybų. Šeinas Kameronas Makeidas yra jos vyras. Šią dieną, pirmą metų dieną, ji turi meilę, šeimą ir ateitį. Rebeka padavė jam ranką, ant vieno piršto blizgėjo paprastas auksinis žiedas, kurio ji taip troško. Jie stovėjo susikibę.

– Tai viskas, ko jie norėjo, – tyliai pasakė Šeinas. – Jų gyvenimo, kuris baigėsi per greitai, pripažinimo. Pripažinimas suteikia ramybę, tiesa?

– Kaip tik ramybė dabar ir tvyro ore. Surasiu jo šeimos palikuonis. – Rebeka pasisuko į Šeiną ir jam nusišypsojo. – Tam reikės laiko, bet juk mes jo turime.