Нора Робертс - Šeino Makeido sutramdymas

– Ir tu nori, kad papasakočiau savo versiją.

– Taip. Šį rytą kalbėjausi su Džeradu jo biure. Norėčiau pasakyti, kad man labai patiko tavo paveikslai. Ypač tas, kuriame pavaizduotas miškas.

– Ačiū. Jeigu norėtum pavartoti žodį „ryšys“, tai būtent miškas mus sujungė. – Savana prisimerkė. – Viešbutis turi didžiulę trauką. Regana ir Reifas labai smarkiai pakeitė pastatą, be to, ten apsigyvenus Kesei ir Devinui, išsisklaidė didelė dalis liūdesio. Daug metų tai buvo labai liūdna vieta. Regana sakė, kad tau pavyko šį tą sužinoti apie konfederatų kapralą.

– Apie Frankliną Grėjų.

– Sakei, kad Abigalė išsiaiškino jo tapatybę ir pasirūpino parvežti jo kūną namo, pas šeimą. – Galvodama apie tai Savana linkčiojo galvą. – Tai labai drąsus ir kilnus poelgis.

– Abigalė turėjo savo vaikų, taigi galėjo įsivaizduoti, ką išgyveno to berniuko motina. Suprato, ką reiškia niekada nesužinoti, kas nutiko tavo sūnui. Jankių vaikino šeima būtų niekada nieko nesužinojusi. Kitas kapralas... – Rebeka liūdnokai atsiduso. – Išsiaiškinau tik tiek, kad jis buvo sąjungininkų kareivis, kapralas. Tokią informaciją suteikė man Makeidai.

– Tai, ką Makeidai padarė dėl to berniuko, taip pat buvo drąsu ir kilnu, – pasakė Savana. – Tu nori identifikuoti jį, tiesa? Sužinoti vardą, pamatyti jo kapą, viską sudėlioti į vietas.

– Manau, kad taip. Jie žuvo labai seniai, tačiau atrodo, kad tai dar... nesibaigė. Jie kovėsi ir mirė, galima sakyti, vienas nuo kito rankos, dar beveik nematę gyvenimo. Jų mirtis paveikė daugelį žmonių. Ir, atrodo, vis dar veikia. Ar ne tai tu ir jauti miške, Savana?

Savana pakreipė galvą.

– Kokios emocijos, tavo manymu, yra stipriausios, Rebeka?

– Meilė ir neapykanta. Visa kita kyla iš jų.

– Taip. – Savana patenkinta nusišypsojo. – Na taip, inteligentai taip mano. Būtent tai jaučiau miške. Meilę, manau, meilę Džeradui ir namams. Neapykantą, o gal greičiau baimę ir smurtą, kurie sužadina neapykantą. Kodėl mus abu ten traukė ir ypač į tą vietą, kur abu vaikinai kovėsi daugiau nei prieš šimtmetį? Ryšys? – Ji kilstelėjo pečius. – Poreikis viską sudėlioti į vietas, sušvelninti, suprasti.

– O ar taip atsitiko?

Savana kilstelėjo antakį.

– Ar Džeradas tau sakė, kad pirmą kartą mes mylėjomės būtent miške?

– Ne. Nesakė.

– Tikriausiai nenorėjo trikdyti. – Savana nusišypsojo lėta, šilta, labai moteriška šypsena. – Namas buvo tuščias, viršuje stovėjo puiki lova, bet mes nuėjome į mišką. Mums tai buvo tinkama vieta, jautėme tarpusavio ryšį. Nes meilė gydo.

Rebeka pagalvojo apie Šeiną ir koks jis švelnus jai.

– Taip, meilė gydo.

– Sėdėjau ten ir girdėjau lapų šiurenimą po batais, virpantį išsigandusių berniukų kvėpavimą, karo šūksnius ir šautuvų durtuvų žvangėjimą. Jaučiau visa tai, nors dar nebuvau girdėjusi pasakojimo.

Rebeka iš susidomėjimo primerkė akis.

– Nieko nežinojai apie du kapralus, kai atvykai čia?

– Ne. Vėliau Džeradas man papasakojo, bet aš jau pati žinojau. Tiksliau – jaučiau.

– Ar tu aiškiaregė?

Dabar sukikeno Savana.

– Ne didesnė už kitus. – Irzlus klyksmas privertė ją pažvelgti į laiptus. – Maitinimo laikas, – sumurmėjo ji. – Netrukus grįšiu.

– Kūdikis, – ištarė Leila, kai jos mama pasileido laiptais. Atkrypavusi prie Rebekos ji padavė jai lėlę. – Kūdikis.

– Gražus kūdikis. – Rebeka supratingai pabučiavo lėlę, paskui mergaitę. – Beveik toks pat gražus kaip tu.

Leila nusišypsojo Makeidų šypsena, nuo kurios skruostuose atsirasdavo duobutės, paskui stipriai suspaudė lėlę ir vėl padavė Rebekai.

– Mama. – Ji pasisukiojo ir sucypė iš džiaugsmo, kai Savana nulipo žemyn su rankose spurdančia Miranda. – Kūdikis! Mano kūdikis!

– Eikš pasižiūrėti, – pakvietė Savana sėsdamasi. Laisvąja ranka ji nubraukė tamsius Leilos plaukus nuo veiduko, kai ši pasilenkė virš kūdikio.

– Kūdikėlis, kūdikėlis, kūdikėlis, – burkavo ji ir bučiavo šlapiais bučinukais raudoną, piktoką Mirandos veiduką.

– Kūdikis alkanas, – paaiškino Savana ir pabalino akis Rebekai. – Ji tikrai garsiai apie tai praneša.

Rebeka stebėjo, kaip Savana plepėdama su dukrelėmis įgudusiai atsisega sagas. Kūdikis kuitėsi rankele maigydamas krūtį, kol surado spenelį. Rebeka apstulbo pajutusi gryną, pirmykštį pavydą. Galva knibždėte knibždėjo klausimų. Koks jausmas, kai savo pienu maitini kūdikį? Ar žvilgsnis sušvelnėja būtent nuo intymios akimirkos?

– Gal nori pokalbį baigti vėliau?

– Ne. Galime tęsti.

– Regana atrodo kaip madona, kai maitina kūdikį, – tarė Rebeka. – Tu atrodai kitaip. – Savanai kilstelėjus antakį ji nusijuokė. – Tai joks įžeidimas. Nusipirkau taro kortas, jos padės mano tyrimui. Imperatorė yra vaisingumo, moteriškos galios korta. Tu atrodai kaip ji.

– Man tai netrukdo.

– Ką gi, – giliai įkvėpusi Rebeka vėl ėmėsi darbo.

Ji klausinėjo Savanos įvairiausių dalykų. Nuo bendrų iki specifinių ir net ezoterinių. Kai baigė, kūdikis vėl nurimęs miegojo pienuota burna.

– Ar dabar galiu paklausti aš? – Savana atsistojo paguldyti Mirandos į lopšį šalia kėdės.

– Žinoma.

– Ką tu su visu tuo darysi? Suprantu, kad rašysi knygą, bet kaip sukiši į ją viską, ką pasakiau, ką pasakėme mes visi?

– Noriu susitelkti į jūsų, trijų porų, patirtį. Ir į tai, kokią įtaką jūsų gyvenimams daro legendos. Įdomu ir romantiška, kaip praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi. Šeši žmonės sukūrė tris šeimas, – aiškino ji mojuodama rankomis. – Trys šeimos, kurios iš esmės yra viena šeima. Visų jūsų santykiai buvo paveikti to, kas čia įvyko daugybė metų iki jūsų gimimo. Taigi, kiek praeitis turi įtakos mums? Kiek vieta ir tai, kas ten įvyko, veikia tuos, kurie yra tam atviri?

– Prie viso to pridėsi savo surinktus duomenis, įrodymus ir teorijas?

– Teisingai.

– Ar tai nepakenks tavo reputacijai? – atsigręžusi paklausė Savana. – Ką visi tie institutai ir jų vadovai pasakys apie daktarės Nait domėjimąsi magija?

– Kai kurie linguos galva ir su apgailestavimu galvos, kad jauna mokslininkė išprotėjo. Kiti... kai kuriuose institutuose yra rimtai tyrinėjami antgamtiniai reiškiniai. O, – ji nusišypsojo, – kadangi tyrinėju savo malonumui, man nesvarbu, kas ką mano.

Savana vėl atsisėdo ir paėmė ant rankų Leilą.

– Kodėl nepasikalbėjai su Šeinu?

– Atsiprašau?

– Sakei, kad apklausei mus visus ir panaudosi tai knygoje. Tačiau Šeino neminėjai.

– Jam tai nepatinka. – Rebeka stengėsi įkišti diktofoną atgal į rankinę. – Jis elgiasi labai tolerantiškai, bet jam tai nepatinka. Be to, Šeinas netinka į šią lygtį. Šeši žmonės, trys poros. Ryšys.

Linktelėjusi Savana liežuviu persibraukė per dantis.

– Žinai, nesu stipri matematikė, bet matau aštuonis žmones, keturias poras.

Ji plekštelėjo Leilai per užpakalį, kai ši nusiropštė nuo jos kelių nusprendusi ieškoti kitų linksmybių.

– Ar nepastebėjai ryšio tarp Šeino, fermos ir tavęs?

– Tai nelabai tinkamas pavyzdys.

– Neabejotinai tinkamas, juk akivaizdu, kad jį įsimylėjai.

– Iš tiesų? – gana ramiai sugebėjo paklausti Rebeka. – Man atrodo, kad tu maišai tai su potraukiu, susižavėjimu ir fiziniu ryšiu. – Po velnių, ar tu tikrai nesi aiškiaregė?

„Vargšelė, – pagalvojo Savana, nes užjautė kiekvieną moterį, įsimylėjusią Makeidą. – Vargšė laimingoji.“