Нора Робертс - Šeino Makeido sutramdymas

Jis nusekė paskui garsą į rūkyklą, bijodamas, kad teks rūpintis sužeistu gyvūnu arba jį pribaigti. Nors visą gyvenimą ūkininkavo, jį vis tiek prislėgdavo kaltė ir sielvartas, kai reikėdavo pribaigti gyvulį, kad šis nebesikankintų.

Tačiau tai buvo ne gyvūnas, o žmogus. Prakeiktas mėlyna uniforma vilkintis kareivis, jis baigė nukraujuoti Makeidų žemėje. Akimirką Džoną užplūdo pasitenkinimas. „Dvėsk čia, – pagalvojo jis. – Mirk, kaip mano sūnus mirė kažkieno kito žemėje. Gal tu jį ir nužudei.“

Be jokios užuojautos jis batu atvertė sužeistąjį ant nugaros. Sąjungininkų armijos kareivio uniforma buvo purvina, permirkusi krauju. Džonas abejingai žiūrėjo į jį.

Tada žvilgsnis užkliudė veidą. Tai buvo ne vyras. Greičiau jau berniukas. Papilkėjęs nuo skausmo, blizgančiomis akimis. Jis žvelgė tiesiai Džonui į akis.

– Tėveli? Tėveli, aš grįžau namo.

– Nesu tavo tėvelis, vaikine.

Kareivis užmerkė akis.

– Padėkit. Padėkit man. Aš mirštu...

Miegodamas Šeinas kumščiu minkė paklodę ir besivoliodamas sujaukė patalus.

3

Rebekai tai buvo viena iš labiausiai jaudinančių akimirkų jos gyvenime – ji stovėjo žiūrėdama į seną akmeninį namą. Oras buvo švelnus, virš galvos mėlynavo dangus. Tvyrojo ankstyvųjų chrizantemų kvapas, sumišęs su vėlyvųjų vasarinių rožių aromatu.

Kurį laiką ji tyrinėjo namo architektūrą. Jai teko regėti didingų Prancūzijos bažnyčių, romantiškų Italijos vilų ir įspūdingų Graikijos griuvėsių. Tačiau šis triaukštis pastatas iš vietinio akmens ir medienos, su tvarkingais kaminais ir žvilgančiais langų stiklais padarė jai tokį pat stiprų įspūdį kaip Dievo Motinos katedros bokštai, kai išvydo juos pirmą kartą. Be to, tame name vaidenosi.

Ji norėjo tai pajusti. Norėjo atsiverti neramių mirusiųjų šešėliams ir šnabždesiams. Ji tuo tikėjo. Atsidavimas mokslui išmokė ją, kad pasaulyje esama daug nepaaiškinamų dalykų. Buvo mokslininkė, todėl vos išgirdusi apie kokį nors nepaaiškinamą reiškinį tuoj pat norėdavo sužinoti, kas, kur ir kada įvyko. Kas tai matė, jautė ar girdėjo. Ir ar ji galėtų tai pamatyti, pajusti, išgirsti.

Taip buvo ir su senuoju Barlou namu, dabar Makeidų viešbučiu. Jeigu nebūtų girdėjusi istorijų apie jį, nebūtų aklai pasikliovusi Regana, dabar priešais save matytų tiesiog gražų, svetingą namą su ilgomis verandomis ir išpuoselėtu sodu. Spėliotų, kaip jis apstatytas viduje, kas matyti per langus. Gal dar pamąstytų apie buvusius namo gyventojus – kas jie buvo ir kur išvyko gyventi.

Bet ji jau žinojo visa tai. Daug laiko praleido tyrinėdama pirmųjų namo savininkų ir jų palikuonių gyvenimą.

Dabar ji buvo čia ir žengė su Regana į svetingą verandą. Širdis daužėsi krūtinėje.

– Namas tikrai nuostabus, Regana.

– Reikėjo tau jį pamatyti prieš remontą. – Draugė su pasididžiavimu nužvelgė namą ir aplinką. – Vargšas senas pastatas stovėjo apgriuvęs, išdaužytais langais, susmukusiomis verandomis. O viduje... – Ji papurtė galvą. – Nors girti savo vyrą nekuklu, Reifas tikrai turi puikią įžvalgą. Jis įsivaizdavo, kaip viskas atrodys, ir pasistengė, kad taip ir būtų.

– Jis ne vienas tuo rūpinosi.

– Ne, ne vienas. – Regana nusišypsojo siekdama rankenos. – Aš smarkiai prie to prisidėjau. – Ji atidarė duris. – Pažvelk pati.

„Pragariškai daug darbo“, – pagalvojo Rebeka. Gražios plačių lentų grindys, žvilgančios auksu saulėje. Šilkiniais tapetais išklijuotos sienos. Apgalvotai parinkti antikvariniai daiktai, tiek maži, tiek dideli, atrodė be galo natūraliai šioje aplinkoje, lyg visuomet čia būtų buvę.

Jiedvi pasuko į didžiąją svetainę, kurioje puikavosi minkštasuolis lenkta atkalte ir Adamo židinys. Ant išdrožinėtos pušinės židinio atbrailos stovėjo dvi vienodos gražios vazos, primerktos aukštų pentinių ir frezijų, o šalia – nuotraukos sidabriniuose rėmeliuose.

– Rodos, galima išgirsti šlamant sijonus su lankais, – sušnabždėjo Rebeka.

– Tokia ir buvo mintis. Visi baldai, visos spalvos – pilietinio karo epochos. Netgi vonia ir virtuvė atrodo senoviškai, nors ir įrengtos šiuolaikiškai, patogiai.

– Turėjote beprotiškai daug dirbti.

– Tikriausiai taip ir buvo, – atsakė susimąsčiusi Rebeka. – Tačiau dažniausiai tai nepriminė darbo. Turbūt taip būna, kai esi apakintas pirmosios meilės sprogimo.

– Sprogimo? – Rebeka atsigręžė šypsodamasi. – Tai gąsdina.

– Taip ir yra. Kai susidedi su Makeidu, ramu būna labai trumpai – prieš audrą ir po jos.

– Atrodo, tau tai patinka.

– Patinka. Kas būtų pagalvojęs, kad taip bus?

– Tiesą sakant, aš tave visuomet įsivaizdavau su rafinuotu, sumaniu vyru, kuris rūpindamasis savo figūra žaidžia sieninį. Džiaugiuosi, kad klydau.

– Ir aš džiaugiuosi, – nuoširdžiai pasakė Regana. – Sieninį?

– Arba polą. Galbūt įkvepiančią teniso partiją, – nusijuokė Rebeka. – Tu buvai tokia... tvarkinga ir elegantiška, Regana. – Ji kilstelėjo antakius ir parodė į tamsiai mėlynas Reganos kelnes su peilio aštrumo kantu ir švarkelį su dviem eilėmis blizgančių sagų. – Ir vis dar tokia esi.

– Neabejoju, kad tai komplimentas, – sausai tarė Regana.

– Žinoma. Vis galvodavau, kad jei tik vilkėčiau tokius drabužius kaip tavo ar mokėčiau taip susišukuoti plaukus kaip tu, nesijausčiau esanti tokia vėpla.

– Tu nebuvai vėpla.

– Man būtų pravertusios pamokos, kaip rengtis. Bet... – Ji ranka persibraukė per medvilninį megztinį. – Įgudau tai paslėpti.

– Atrodo, girdėjau balsus.

Rebeka pažvelgė į laiptus ir pamatė neaukšto ūgio liekną blondinę su kūdikiu nešynėje. Ji iškart pagalvojo, kad tai patyrusi motina. Galbūt tai suprato iš rankų – viena buvo uždėta ant žvilgančio turėklo, kita po kūdikio sėdyne.

– Spėliojau, ar tu viršuje. – Regana priėjo arčiau pažiūrėti į miegantį kūdikį. – Kese, tu ir vėl su kūdikiu keitei patalynę.

– Man patinka padaryti tai kuo anksčiau, o Elė buvo nerami. Ar čia tavo draugė?

– Rebeka Nait, genialioji mergina, – pasakė Regana su tokiu susižavėjimu, kad privertė Rebeką nusišypsoti, o ne susiraukti. – Kasandra Makeid, nepakeičiama Makeidų viešbučio administratorė.

– Džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. – Kesė atitraukė ranką nuo turėklo ir ištiesė Rebekai.

– Labai seniai norėjau čia atvažiuoti. Tikriausiai nelengva viskam vadovauti.

– Man dažniausiai nesunku. Turbūt norite apsižvalgyti.

– Mirtinai nekantrauju.

– Tuoj baigsiu tvarkytis viršuje. Paskambinkite, jei ko prireiks. Virtuvėje yra šviežios kavos ir keksiukų.

– Žinoma, kaip nebus. – Regana nusijuokė ir paglostė Elei plaukus. – Padaryk pertraukėlę ir prisėsk prie mūsų. Rebeka nori išgirsti pasakojimų.

– Na... – Kesė žvilgtelėjo aukštyn, aiškiai susirūpinusi dėl neklotų lovų.

– Labai norėčiau, kad papasakotumėte, – įsiterpė Rebeka. – Regana sakė, kad patyrėte tokių dalykų, apie kuriuos man gali būti įdomu išgirsti. Jūs matėte vaiduoklį.

– Aš... – Kesė nuraudo. Ji nedaug kam pasakojo apie savo potyrius, nes tai buvo ne tik keista, bet ir labai intymu.

– Ketinu aprašyti įvairius reiškinius, kol čia būsiu, – paaiškino Rebeka.

– Taip, Regana minėjo. – Kesė giliai įkvėpė. – Mačiau vyrą, kurį buvo įsimylėjusi Abigalė Barlou. Jis kalbėjosi su manimi.

„Įspūdinga“, – vien tik šis žodis sukosi Rebekos galvoje, kai ji ėjo per viešbutį klausydamasi, kaip Kesė ramiu, tyliu balsu pasakoja atsitikimą. Rebeka išgirdo istoriją apie sudaužytą širdį ir žmogžudystę, prarastą meilę ir sugriautus gyvenimus. Klausantis pasakojimo apie klaidžiojančias dvasias šiurpo oda. Tačiau ji nepajuto artimo ryšio su jomis. Tik susidomėjimą ir smalsumą. O juk taip tikėjosi pajusti ką kita.