Энн Райс - Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Eliotas niekur neužtrukdavo ilgai, nebent tik, kai ypač pavargdavo. Tuomet atsisėsdavo ant suoliuko... kartais net užsnūsdavo. Naktis buvo tyli, rami, visai nepanaši į pilnas pavojų Londono naktis.

Buvo jau antra valanda nakties, o grafas vis dar klaidžiojo. Išvaikščiojo visą senovinį miestą ir vėl pasuko link naujo rajono.

Džulija stovėjo prie turėklų, ranka prilaikydama šaliką. Ji žiūrėjo žemyn, į tamsų vandenį. Mergina stipriai sušalo, sustingo rankos. Jai buvo keista, jog net šaltis jos nebejaudina. Dabar jau niekas nesvarbu.

Ir apskritai jos čia nėra. Ji namuose, Londone. Stovi gėlėse skendinčioje oranžerijoje. Tenai ir Ramzis: jo kūnas suvyniotas į drobulę. Mergina matė, kaip jis pakėlė ranką ir nusiėmė tvarsčius nuo veido. Žydros akys pažvelgė tiesiai į ją, o tose akyse spindėjo meilė.

— Ne, viskas ne taip, — sušnabždėjo ji. Bet su kuo Džulija kalbasi? Niekas negirdėjo, ką ji pasakė. Laivas miegojo, civilizuoti britai plaukė namo iš neilgos malonios kelionės po Egiptą. Jie džiaugėsi pamatę garsias piramides, šventoves... „Sunaikink eliksyrą. Iki paskutinio lašo“.

Ji žiūrėjo žemyn, į ošiančią jūrą. Vėjas staiga pakėlė aukštyn jos plaukus bei šaliko kampus. Džulija tvirčiau įsikibo turėklų, tuo tarpu šalis išsprūdo ir nuskriejo tolyn. Jį prarijo rūkas, mergina net nematė, kaip šalis įkrito į vandenį. Vėjo švilpimas bei laivo motorų gaudesys staiga nutilo — viską užgožė rūkas.

Jos pasaulis sugriautas. Blyškių spalvų, neaiškių garsų pasaulis išnyko. Merginos ausyse skambėjo tiktai jo balsas: „Aš myliu tave, Džulija Stratford“. Girdėjo ir savo žodžius: „Jau verčiau niekada nebūčiau tavęs sutikusi! Verčiau nebūtum sutrukdęs Henriui atlikti savo darbą“.

Netikėtai mergina nusišypsojo. Ar nors kartą gyvenime ji buvo taip sušalusi? Ji pažvelgė žemyn. Džulija vilkėjo tik naktiniais marškiniais. Nieko nuostabaus. Verčiau ji būtų mirusi. Kaip tėvas. Juk Henris jau buvo įpylęs į jos kavos puodelį nuodų. Ji užsimerkė, atkišo išvargusį veidą lediniam vėjui.

„Aš myliu tave, Džulija Stratford!“ — vėl suskambėjo atmintyje Ramzio balsas. Tačiau šį kartą mergina išgirdo visai kitokį savo atsakymą: „Aš mylėsiu tave iki pat mirties“. Kokie puikūs žodžiai...

Kokia prasmė grįžti namo? Mėgdžioti gyvenimą, apsimetinėti, jog gyveni. Baigėsi nuotykiai. O normalus gyvenimas dabar atrodys tarsi tikras košmaras. Tėvo nebėra, ji nutolo nuo realaus gyvenimo, likimas ją išplėšė iš įprastinės aplinkos. Beliko tik prisiminimai apie šviesias akimirkas, kurias teko patirti. Štai jiedu palapinėje, štai mylisi... pagaliau Džulija priklauso jam.

Senatvėje ji neturės vaikų, kuriems galėtų papasakoti, kodėl taip niekada ir neištekėjo. Neatsiras tokių jaunuolių, kuriems bus malonu išgirsti apie jos nuotykius Kaire. Ji taps nuobodžia moterimi, kuri visą gyvenimą saugo baisią paslaptį ir kankinasi.

Taip, labai liūdna. Kam ilgai svarstyti? Tamsūs vandenys ją šaukia, laukia jos. Per kelias sekundes jos kūną nuneš toli, labai toli nuo laivo — ir nebus jokios galimybės išsigelbėti.

Staiga Džulijai pasirodė, jog tai bus nuostabu. Reikia tik pralįsti už turėklo ir šokti į juodas bangas. Vėjas vos pats jos nenubloškė, kol mergina lipo ant turėklų. Jis lindo po naktiniais marškiniais, pūtė iš visų pusių. Džulija plačiai išskleidė rankas ir šoko. Vėjas sustaugė dar garsiau. Štai jos kūnas jau skrieja virš vandens! Viskas baigta!

Tą pačią akimirką mergina suvokė, jog dabar niekas jos neišgelbės, nesuspės sustabdyti. Ji jau krito žemyn. Labai norėjosi ištarti tėvo vardą... Bet atmintyje tebuvo tik vienas vardas — Ramzis. Ak, kaip malonu tarti šitą vardą, kaip saldžiai jis skamba!

Stiprios rankos pagavo jos kūną. Ji pakibo virš jūros. Aplinkui nieko nesimatė — viską gaubė rūkas.

— Ne, Džulija, ne!

Tai buvo Ramzis. Jis pernešė ją ant rankų per turėklus, priglaudė prie krūtinės. Karalius stovėjo ant denio, stipriai apkabinęs merginą.

— Jokio gyvenimo po mirties nebus, mieloji.

Ji pratrūko raudoti. Tirpo tarsi ledas, iš akių upeliu liejosi karštos ašaros. Prisiglaudė prie Ramzio, paslėpusi veidą ant jo krūtinės.

Džulija be paliovos kartojo jo vardą. Jautė tvirtas vyriškio rankas, saugančias ją nuo vėjo...

Kairas nubudo su saule. Atrodė, tarsi pačios gatvės gimdytų kaitrą; atgijo turgus; virš atvirų namų durų išsipūtė įvairiaspalvės dangos; iš visų pusių girdėjosi kupranugarių bei asilų bliovimas.

Eliotas jautėsi klaikiai pavargęs. Tiesiog eidamas miegojo, bet vis tiek judėjo pirmyn. Ėjo pro nedideles parduotuvėles, pro antikvarinių daiktų bei pigių netikrų egiptietiškų relikvijų pardavėjus. Kai kurie mumijų pardavėjai tvirtino, jog turi net karaliaus mumijų...

Mumijos. Jos buvo išrikiuotos prie sienos, apšviestos ryškios saulės, kai kurios žemėtos, apiplyšusiais tvarsčiais. Tačiau pro apdriskusius skarmalus buvo galima įžiūrėti jų veidus.

Eliotas stabtelėjo. Mintys, visą naktį knibždėjusios jo galvoje, ištirpo. Artimųjų, tų žmonių, kuriuos jis kadaise mylėjo, paveikslai staiga išnyko. Jis buvo turguje. Jį kepino saulė... O jis žiūrėjo į mirusius kūnus, atremtus prie baltos sienos.

Eliotas prisiminė Malenkos žodžius: „Iš mano anglo jie padarys didįjį faraoną. Įdėjo jį į bitumą ir daro mumiją, kurią parduos turistams... Mano gražuoliukas, jie iš jo padarys karalių“.

Grafas priėjo arčiau. Vaizdas buvo pasibjaurėtinas, tačiau mumijos kažkodėl jį traukė. Pirmoji pykinimo banga pakilo, kai jis ėmėsi apžiūrinėti pačią kraštinę aukštą, liesą mumiją. Antrą kartą supykino, kai prie jo priėjo storapilvis prekeivis dryžuotu apsiaustu. Jis sunėrė rankas už nugaros ir išdidžiai atkišo pilvą.

— Galiu jums pasiūlyti labai pelningą sandėrį, — pasakė prekeivis. — Šita mumija išsiskiria iš visų kitų. Matote? Įsižiūrėkite ir pamatysite, kokie tvirti jo kaulai. Jis buvo didysis karalius. Prieikite arčiau. Įsižiūrėkite į jį.

Eliotas nenoriai pakluso. Stori, tvirti tvarsčiai senesni už senovinius — puikus darbas. Ir kvapas žemės bei bitumo; bet po storu sluoksniu matosi veidas: nosis, plati kaktos juosta, gilios akiduobės, plonos lūpos. Jokių abejonių — priešais jį Henris Stratfordas!

Linksmi rytinės saulės spinduliai prasiskverbė į apvalų iliuminatorių, ryškiais blyksniais šokinėjo ant baltų paklodžių, ant lovos atlošo.

Jie sėdėjo dviese, sušildyti vyno bei meilės...

Džulija stebėjo, kaip Ramzis pila į taurę baltą skystį iš paslaptingo indo — jame blykčiojo mažytės kibirkštėlės. Po to jis ištiesė merginai taurę.

Ji paėmė ir įdėmiai pažvelgė karaliui į akis. Akimirką jai vėl pasidarė baisu: pasirodė, kad ji ne kajutėje, o ant denio, kur ją gaubia šaltis bei rūkas. O jos laukia jūra, ji šaukia, vilioja... Mergina krūptelėjo, ir šilta saulė ištirpdė ledus ant jos odos. Ramzio akyse ji išvydo baimę.

Juk jis pats paprasčiausias žmogus, toks, kaip ir visi kiti vyrai. Jis nežino, kas dar šaus į galvą Džulijai, ir nerimauja dėl jos. Mergina nusišypsojo.

Ir tylėdama išgėrė taurę ligi dugno.

— Sakau jums, tai tikrai karaliaus kūnas, — toliau įtikinėjo, pasilenkęs prie jo prekeivis. — Nebrangiai atiduosiu. Jūs man patinkate, todėl ir atiduosiu už pusę kainos. Iškart matyti, jog esate džentelmenas, ir skonį puikų turite. Be vargo galėsite šitą mumiją išsivežti iš Egipto... — Melo srautas liejosi nesustodamas... komersanto dainelė, idiotiška tiesos imitacija.