Энн Райс - Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Jos niekur nebuvo. Tiesiog stebėtina! Žinoma, ji galėjo išeiti iškart po to, kai užpuolė Džuliją. Bet iš kur ji pažįsta Džuliją? Štai kur mįslė. Ir kaip ją čia surado?!

Ir kas dar labiau keista — jie taip ir nesutiko Alekso. Kažkoks likimo pokštas. Gal ir gerai, kad sūnus liko nuošalyje nuo visų šitų įvykių. Tikriausiai bus galima išsiųsti jį į Londoną be jokių paaiškinimų.

Dabar Eliotas net neabejojo, kad rytoj dieniniu traukiniu Džuliją taip pat išvyks namo. O jis pats pasiliks Kaire ir lauks, kol viskas pasibaigs. Jau buvo nuspręsta, jog Samiras išvyks drauge su Džuliją, nes Aleksas nieko nežino apie pastarųjų dienų įvykius, todėl negalės nei jos apsaugoti, nei tinkamai ja pasirūpinti.

Samiras pagyvens Džulijos namuose, kol sugrįš Ramzis. Kas bus su Eliotu, kol kas neaišku. Bet jis pasiliks. Privalo tą padaryti. O Džuliją reikia išvežti kuo toliau.

Paskutinis duetas pasiekė kulminacinį momentą. Eliotas negalėjo daugiau klausytis. Jis pasiėmė savo teatrinius žiūronus ir pradėjo dairytis po salę. Aleksai, kur tu, velniai tave rautų!? Grafas lėtai prabėgo akimis kairiąja parterio puse ir pasisuko į dešinę.

Žili plaukai, tviskantys deimantai; vyrai snaudžia; burnos už pabalusių ūsų praviros... Štai eina žavi moteris juodais palaidais plaukais. Prieina prie pirmosios ložės eilės. Ją už rankos laiko Aleksas...

Eliotas apmirė.

Padidino vaizdą. Moteris atsisėdo Aleksui iš kairės. Tik ne širdies priepuolis, Eliotai, jau pakankamai prisižiūrėjai! Aleksas pasisuko ir pabučiavo moterį į skruostą, o jos akys buvo įsmeigtos į sceną, į kapavietę, į žuvusius meilužius. Po to ji atsisuko į Aleksą. Moters akyse liūdesys, skausmas... ji padėjo galvą jam ant peties.

— Ramzi, — sušnabždėjo Eliotas. Jis suerzino kaimynus, gretimoje ložėje kažkas atsibudo. Bet Ramzis jį išgirdo, priėjo ir pritūpė šalia.

— Pažvelkite štai ten! Ji su Aleksu! — jo šnabždesys priminė dejonę. Perdavęs Ramziui žiūronus, Eliotas pažvelgė į dvi tolimas figūras. Ir pastebėjo, jog Kleopatra pakėlė prie akių binoklį. Ji žiūrėjo į juos!

Grafas išgirdo, kaip Ramzis sumykė.

Aleksas atsisuko į juos, linksmai pamojavo.

Duetas baigėsi tylia ilga gaida. Sugriaudėjo aplodismentai. Iš visų pusių girdėjosi šūksniai: „Bravo!“ Užsidegė šviesos. Žmonės kilo iš savo krėslų.

Džulija su Samiru stovėjo tarpduryje.

— Kas atsitiko? — paklausė mergina.

— Jie išeina. Aš einu paskui juos, — pasakė Ramzis.

— Ne! — suriko Džulija.

— Džulija, ji su Aleksu Savarelu. Ji suviliojo grafo Elioto sūnų! — Jis atsisuko į Eliotą su Samiru: — Likite su Džulija. Nuveskite ją į viešbutį.

Pasiekęs ložę, Ramzis suvokė pavėlavęs. Jie jau buvo išėję. Atviros visos durys. Iš jų ėjo žmonės. Ramzis puolė prie mezonino, ketindamas apžiūrėti pagrindiniais laiptais besileidžiančią minią. Dabar jis suras juos.

Pribėgęs prie pagrindinio išėjimo, pamatė Džuliją su Eliotu bei Samiru. Įsikibusi į Samiro ranką, mergina buvo panaši į vaiduoklį. Eliotas vos bepavilko kojas. Jo veidas baltas kaip drobė.

— Beviltiška, — sudejavo Ramzis. — Aš vėl juos pamečiau.

— Mūsų paskutinė galimybė — puota, — pasakė Eliotas. — Tai jos žaidimas. Aleksas nenutuokia, kas čia vyksta. Jis pasakė, jog susitiks su mumis operoje arba puotoje.

9 skyrius

Jie nuėjo paskui žmonių srautą. Išėjo iš teatro pastato ir per aikštę pasuko viešbučio link.

Kleopatra net neabejojo, jog Ramzis juos persekioja. O lordas Ruterfordas irgi būtinai ateis į puotą, vildamasis išgelbėti savo sūnų.

Ji dar nenusprendė, kaip pasielgs. Susitikimo išvengti bus nelengva. Pasakys kažkokius žodžius, o kas po to? Ji troško laisvės, bet nežinojo, kur eiti ir ką padaryti, kad galėtų būti laisva.

Toliau žudyti? Juk tai nėra išeitis. Kuo toliau, tuo labiau ji šlykštėjosi žudymu. Taip beprotiškai, taip neapgalvotai ji pasielgė. Dabar Kleopatrai buvo gaila net to žmogaus, kuris į ją šaudė. Nesvarbu, kas jis toks, juk jis žmogus.

Jai būtina suprasti, kodėl Ramzis sugrąžino ją į gyvenimą. Tada žinos, ką toliau daryti. O gal geriausia būtų nuo jo pabėgti?

Kleopatra pažvelgė į triukšmingai prie viešbučio privažiuojančius automobilius. Kodėl dabar pat nepabėgus drauge su Aleksu? Juk ji turi pakankamai laiko. Galės vėliau susirasti savo buvusį mokytoją, žmogų, kuris vadovavo jos žemiškam gyvenimui, kuris vėliau ją vėl nežinia dėl ko prikėlė.

Akimirką kažkokia baisi nuojauta nusmelkė Kleopatros širdį. Ji tvirčiau įsikibo Aleksui į parankę, o jaunuolis vėl padrąsino ją savo kerinčia šypsena. Kleopatra nieko nepasakė. Kol jiedu įėjo į laiptinę ir nusekė paskui minią plačiais laiptais, ji vis dar jautėsi sutrikusi.

Antrame aukšte buvo didžiulė šokių salė, kur kas erdvesnė už tą, kurią vakar Kleopatra matė pirmame aukšte. Kairėje pusėje prie sienos stovėjo staltiesėmis užtiesti stalai; pati salė atrodė bekraštė; kažkur grojo orkestras, tačiau pro žmonių srautą jo nesimatė. Nuo aukštų, dailiomis lentelėmis iškaltų lubų buvo nukarusios auksaspalvės užuolaidos. Kaip šitie žmonės mėgsta gipsinius ornamentus — ir durys ir langai išpuošti lipdiniais, primenančiais plaktą grietinėlę... Poros jau sukosi pagal muziką. Atrodė, tarsi nuo nukarusių milžiniškų šviestuvų lašėjo šviesa. Po visą patalpą šmirinėjo tarnai, nešiodami padėklus su balto vyno bokalais.

— Kaip mes čia juos surasime? — jaudinosi Aleksas. — O, aš taip nekantrauju supažindinti juos su tavimi!

— Tikrai? — sušnabždėjo ji. — O ką, jeigu jie nepritars tavo pasirinkimui, lorde Aleksai?

— Kokius keistus dalykus kalbi, mieloji, — naiviai nustebo jis. — Tai neįmanoma. O jei taip ir būtų, tai neturi jokios reikšmės.

— Myliu tave, lorde Aleksai. Kai pamačiau tave pirmą kartą, nemaniau, kad taip nutiks. Tik pagalvojau, kad esi jaunas, mielas, ir man bus malonu tave apkabinti. O po to pamilau.

— Puikiai suprantu, apie ką kalbi, — sušnabždėjo jaunuolis, o jo akys keistai blizgėjo. — Tu tuo stebiesi? — Atrodė, tarsi jis kažko nepasako iki galo, mėgina paaiškinti, tačiau jam stinga žodžių. Jis kažkoks liūdnas; Kleopatra iš pat pradžių pastebėjo tą liūdesį jame, ir dabar suprato, kad ji ir yra to liūdesio priežastis. Tas liūdesys — tai atsakas į tai, ką Aleksas mato jos akyse.

Kažkas pašaukė Aleksą vardu. Jo tėvas. Kleopatra nesunkiai atpažino tą balsą.

— Atmink, aš tave myliu, Aleksai, — pakartojo moteris, kažkodėl būdama įsitikinusi, jog atsisveikina su jaunuoliu. Ir šitie žodžiai jai atrodė patys tinkamiausi.

Ji atsisuko ir pamatė, kaip visi jie išeina pro atviras duris.

— Tėve, Ramsėjau! — pasakė jaunuolis. — Taip džiaugiuosi jus matydamas.

Kleopatra jautėsi tarytum sapne. Aleksas paspaudė Ramziui ranką, o tas išplėtęs akis žiūrėjo į Kleopatrą.

— Mieloji, — tarsi iš toli atsklido Alekso balsas, — leisk tau pristatyti mano tėvą ir artimus draugus. Na, jūsų didenybe... — Netikėtai jaunuolis nutilo ir tyliai sušnabždėjo: — Aš net nežinau tavo tikrojo vardo.

— Kodėl gi, žinai, mielasis, — atsakė moteris. — Pasakiau tau vardą jau pirmojo mūsų susitikimo metu. Aš Kleopatra. Mudu su tavo tėvu pažįstami, kaip, beje, ir su tavo draugu Ramsėjumi. Juk taip tu jį vadini? Ir su tavo drauge Džulija Stratford buvome susitikusios.

Karalienė pažvelgė į lordą Ruterfordą; muzika ir triukšmas ją apkurtino.

— Leiskite padėkoti jums, lorde Ruterfordai, kad buvote man toks geras. Net nežinau, ką be jūsų būčiau dariusi? O aš tokia nedėkinga...