Karaliui buvo neapsakomai liūdna. Jis vėl išgirdo Kleopatros žodžius: „Aš šaukiau tave paskutinėmis gyvenimo minutėmis“.
Traukinys judėjo pro šalį. Langą palietė saulės spindulys, ir jis sutvisko sidabru. Daugiau Ramzis nematė jos veido.
Lordas Ruterfordas nuvedė jį prie platformos, kur keleiviai laukė automobilių, o vairuotojai, vilkintys livrėjomis, paslaugiai atidarinėjo mašinų dureles.
— Kur važiuosite? — paklausė grafas.
Ramzis žiūrėjo į tolstantį traukinį. Paskutinis vagonas su mažytėmis geležinėmis durelėmis vis mažėjo ir mažėjo. Jau beveik nesigirdėjo ratų bildesio.
— Koks skirtumas? — atsakė jis. Po to tarsi staiga atsibudęs pažvelgė į Eliotą. Grafo veido išraiška karalių nustebino ne mažiau, negu Džulijos žvilgsnis. Priekaišto nebuvo — tik gilus liūdesys. — Ir kokią pamoką jūs gavote, milorde, iš visos šitos istorijos? — netikėtai išsprūdo iš jo lūpų klausimas.
— Reikės nemažai laiko, kad galima būtų viską įvertinti, Ramzi. O laiko aš tikriausiai jau neturiu.
Ramzis papurtė galvą.
— Po visko, ką jūs matėte, — tyliai ištarė karalius, kad jo žodžius galėtų girdėti tik Eliotas, — jūs vis dar norite pasinaudoti eliksyru? Ar atsisakysite jo, kaip Džulija.
Traukinys išnyko iš akiračio. Ištuštėjusioje stotyje buvo tylu. Girdėjosi tik padrikų pokalbių nuotrupos.
— Argi dabar tai svarbu, Ramzi? — paklausė grafas, ir karalius pirmą kartą pamatė jo veide kartėlį bei didžiulį nuovargį.
Jis paėmė Eliotą už rankos.
— Mes dar susitiksime, — ištarė karalius. — O dabar turiu eiti, antraip pavėluosiu.
— O kur jūs einate?
Ramzis neatsakė. Apsisuko ir, eidamas per stoties aikštę, pamojavo. Eliotas mandagiai jam linktelėjo ir nuskubėjo prie laukiančio automobilio.
Jis atsimerkė. Pro medines langines skverbėsi saulė, virš galvos lėtai sukosi ventiliatorius.
Eliotas paėmė nuo spintelės savo auksinį kišeninį laikrodį. Pusė keturių. Jų laivas jau išplaukė. Grafas mėgavosi atokvėpiu. Po to pagalvos, ką toliau daryti.
Jis išgirdo Volterį atidarant duris.
— Ar tie baisūs žmonės iš gubernatoriaus kontoros dar neskambino? — paklausė grafas.
— Skambino, milorde. Du kartus. Pasakiau, kad jūs miegate ir kad neketinu jūsų žadinti.
— Tu geras vaikinas, Volterį. Kad jie kur sudegtų pragare.
— Milorde?
— Nieko, nieko, Volteri.
— Dar buvo atėjęs tas egiptietis.
— Samiras?
— Atnešė Ramsėjaus įduotą kažkokį vaistų buteliuką. Jis štai tenai, milorde. Pasakė, kad jūs žinote, kokie tai vaistai.
— Ką? — Eliotas pakilo ir lėtai pažvelgė į prie lovos stovintį staliuką.
Tai buvo plokščias buteliukas, panašus į tuos, kuriuose parduodamas viskis ar degtinė, tik stiklas skaidrus. Buteliukas buvo pilnas balto kaip pienas skysčio, kuris viršuje spindėjo.
— Būkite su juo atsargus, milorde, — pasakė Volteris, atidarydamas duris. — Jei čia koks nors egiptietiškas preparatas, geriau su juo neprasidėti.
Eliotas vos nepradėjo garsiai kvatoti. Šalia buteliuko gulėjo raštelis. Išėjus Volteriui, grafas paėmė jį.
Jis buvo parašytas aiškiomis spausdintinėmis raidėmis, primenančiomis lotynišką šriftą.
„Lorde Ruterfordai, dabar viskas jūsų rankose. Tegul jūsų išmintis bei filosofija jums padės. Pasirinkite pats“.
Jis perskaitė dar kartą. Ne, tuo neįmanoma patikėti. Grafas ilgai spoksojo į raštelį, po to pažvelgė į buteliuką.
Džulija snaudė ant aukštos pagalvės. Atsimerkusi, suvokė, kad pabudo nuo savo pačios balso. Sapne ji šaukė Ramzį. Mergina lėtai pakilo ir apsivilko marškinius. Jei kas denyje ją ir pamatys su marškiniais, jos tai visai nejaudina. Atėjo vakarienės metas. Reikia apsirengti. Ji reikalinga Aleksui. Ak, jei tik dabar galėtų ramiai galvoti... Mergina priėjo prie spintos ir pradėjo ieškoti tinkamų drabužių. Kur jie dabar? Kiek valandų jau plaukia?
Aleksas jau buvo savo vietoje. Sėdėjo ir žiūrėjo priešais save. Nepasisveikino su Džulija, nepašoko, nepasiūlė jai kėdės. Tarsi tai būtų visai nesvarbu.
— Aš iki šiolei vis dar nieko nesuprantu, — prabilo jaunuolis. — Tikrai. Ji man visai neatrodė beprotė, dievaži.
Tai buvo tikra kančia, tačiau Džulija pasirengė klausytis...
— Žinoma, kažkas joje buvo tokio. Ji labai liūdna, keista, — tęsė Aleksas. — Tikrai žinau, jog mylėjau ją. Ir ji mane mylėjo. — Jis atsisuko į Džuliją. — Ar tu tiki?
— Tikiu.
— Ji kalbėjo keistus dalykus. Pasakė, jog neketino manęs įsimylėti, o tai atsitiko netyčia. O aš jai pasakiau, kad suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Niekada nebūčiau pagalvojęs... tai yra viskas buvo visai kitaip. Tarsi rožės, kurios buvo geltonos spalvos — bent jau tu taip galvojai visą gyvenimą — ir staiga pasidarė raudonos!
— Taip, suprantu.
— Ir paaiškėjo, kad vanduo visai ne šiltas, o karštas.
— Taip.
— Ar tu gerai į ją įsižiūrėjai? Pastebėjai, kokia ji nuostabi!?
— Neverta kankinti savęs prisiminimais. Jos nebesugrąžinsi.
— Žinojau, kad ją prarasiu. Iš pat pradžių žinojau. Tik negaliu suprasti kodėl. Ji buvo tarsi ne iš šio pasaulio, supranti? Ir tuo padu man ji buvo labiau reali, negu...
— Suprantu.
Aleksas žvelgė pirmyn — tarsi apžiūrinėtų padavėjus bei publiką ar mėgintų įsiklausyti į civilizuotų žmonių pokalbius. Čia buvo daugiausiai britai.
— Tu viską pamirši, — netikėtai pasakė Džulija. — Tai įmanoma, aš žinau.
— Taip, pamiršti, — sutiko Aleksas ir šaltai nusišypsojo. — Taip mes ir padarysime. Tu pamirši Ramsėjų, jei kokios nors aplinkybės judu išskirs. O aš pamiršiu ją. Ir mudu apsimesime, jog niekada nepatyrėme tikros meilės — nei tu, nei aš. Tarsi tu niekada nepažinojai Ramsėjaus, o aš — jos...
Mergina apstulbusi nenuleido nuo jo akių.
— Ir apsimesime, kad gyvename, — sušnabždėjo ji. — Kokius baisius dalykus tu kalbi!
Aleksas net neišgirdo jos žodžių. Jis paėmė šakutę ir pradėjo valgyti. O gal tik kimšo į skrandį maistą, apsimesdamas, kad valgo. Džulija krūptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į savo lėkštę.
Gatvėje jau sutemo. Pro uždaras langines skverbėsi tamsiai mėlyna šviesa. Vėl atėjo Volteris. Norėjo paklausti, ar milordas nenori vakarieniauti. Eliotas atsakė, jog nori pabūti vienas.
Jis sėdėjo su pižama, šlepetėmis, žiūrėdamas į ant stalo gulintį plokščią buteliuką. Tas blykčiojo tamsoje. Šalia tebegulėjo ir raštelis.
Pagaliau Eliotas atsikėlė, ketindamas persirengti. Užtruko keletą minučių, nes kiekvienas judesys kėlė sąnarių skausmus. Pagaliau grafas apsivilko vilnonį kostiumą; dieną su juo buvo karšta, o naktį bus kaip tik.
Pasiramsčiuodamas lazdele, jis priėjo prie staliuko, paėmė buteliuką ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę. Indelis vos tilpo kišenėje ir savo svoriu pardėjo spausti krūtinės ląstą.
Grafas išėjo į gatvę. Žengęs vos keletą žingsnių nuo viešbučio, iškart pajuto stiprėjantį kairės kojos skausmą. Bet vis judėjo toliau, dėliodamas lazdelę iš vienos rankos į kitą, ieškodamas patogesnio atramos taško. Kartais sustodavo, atgaudavo kvapą ir vėl eidavo pirmyn.
Po valandos grafas atsidūrė senajame Kaire ir be jokio tikslo vaikštinėjo mažomis gatvelėmis. Jis neieškojo Malenkos namų — tiesiog vaikštinėjo. Iki vidurnakčio kairioji jo koja visai nutirpo, bet Eliotui ne tas rūpėjo.
Jis įdėmiai žvelgė į visus kelyje pasitaikančius daiktus. Sienos, durys, sutiktų žmonių veidai... Sustojo priešais kabaretą ir klausėsi muzikos. Beveik kiekvienoje naktinėje užeigoje šoko merginos. Kažkas grojo fleita...
Читать дальше