Энн Райс: Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Jai buvo neramu. Jei pasiliks šioje salėje, ji žus. Tačiau Kleopatra nejudėjo iš vietos, mėšlungiškai įsikibusi Alekso rankos. Jaunuolis nieko nesuprasdamas žiūrėjo tai į ją, tai į savo tėvą.

— Nieko nesuprantu. Judu tikrai buvote susitikę?

Staiga Ramzis žengė pirmyn. Jis grubiai sugriebė Kleopatrą už rankos ir nutempė toliau nuo Alekso.

— Man reikia su tavimi pasikalbėti, — pasakė ji, žvelgdamas į moterį iš viršaus. — Dabar. Akis į akį.

— Ramsėjau, dėl Dievo, ką tu darai?

Visi žvalgėsi į juos.

— Aleksai, pasilik čia, — pasakė Eliotas.

Ramzis nutempė Kleopatrą toliau.

— Paleisk mane, — sušnabždėjo ji.

Tarsi pro rūką Kleopatra pastebėjo, kaip Džulija Stratford apstulbusi puolė prie egiptiečio, o grafas Ruterfordas mėgino sulaikyti sūnų.

Karalienė įnirtingai pasimuistė ir išsiveržė iš geležinių Ramzio gniaužtų. Žmonės, mėginę apsimesti, kad į juos nežiūri, nustebę aiktelėjo. Nors muzika tebeskambėjo, balsai aplinkui nutilo.

— Mudu pasikalbėsime tuomet, kai aš to panorėsiu, mano dievinamas mokytojau! Tu vėl lendi į mano gyvenimą? Vėl, kaip ir praeityje, nori atimti iš manęs malonumą.

Pribėgo Aleksas. Kleopatra apsivijo jį rankomis, tačiau Ramzis vėl perėjo į puolimą.

— Velniai rautų, Ramsėjau, kas čia vyksta? — protestavo Aleksas.

— Sakau, kad mudu turime pabendrauti prie keturių akių, — pasakė Ramzis Kleopatrai, nekreipdamas jokio dėmesio į jos meilužį.

Jos įniršis aplenkė žodžius, o žodžiai — mintis:

— Manai, jog gali priversti mane daryti, ką tu nori! Atkeršysiu tau už tai, ką su manimi padarei! Tai bus žiaurus kerštas!

Ramzis vėl atplėšė ją nuo Alekso, kurį čia pat griebė į glėbį jo tėvas. Atsisukusi, Kleopatra pastebėjo, kaip Aleksas dingo minioje. Ramzis įsuko ją tarp šokančių porų ir nepaleido, nepaisydamas įnirtingo moters pasipriešinimo. Viena ranka laikydamas už riešo, kitą uždėjo ant talijos.

Šalia jų šokėjų poros ritmingai judėjo. Ramzis ėmė sukti Kleopatrą.

— Dink iš čia! — sušnypštė karalienė. — Manai, kad aš ta pati beprotė, kurią pamatei senojo Kairo lūšnelėje? Manai, esu tavo vergė?

— Ne, aš matau, jog tu pasikeitei. — Jis prabilo lotyniškai. — Kas gi tu esi iš tikrųjų?

— Tavo magija sugrąžino man protą bei atmintį. Bet mano patirtos kančios liko manyje, ir dabar nekenčiu tavęs labiau nei bet kada.

Ramzis apstulbo. Jis ir pats ne mažiau kentėjo. Gal būtų geriau, jeigu Kleopatra jo pasigailėtų?

— Tu visada buvai nepakartojamai žavus, kai skęsdavai kančiose! — krito ant Ramzio galvos jos žodžių kruša. — Ir kai teisdavai kitus! Bet nesu nei tavo vergė, nei tavo nuosavybė! Prikėlei mane gyventi, todėl noriu gyventi laisvai.

— Tai tu, — sušnabždėjo Ramzis. — Tai tikra karalienė Kleopatra, kuri buvo ir impulsyvi, ir išmintinga. Kuri mylėjo nesvarstydama. Kuri visada žinojo, kaip pakerėti ir valdyti.

— Taip, tai tiesa. Aš ta karalienė, kuri maldavo tavęs išgelbėti vieną mirtingą vyrą. Bet tu atsisakei padėti. Tu egoistas, piktas, niekingas žmogus.

— Ne, juk pati žinai, kad tai netiesa. — Tas pats žavesys, sugebėjimas įtikinti, tas pats įsiūtis, nevaldoma valia... — Tai buvo klaida. Baisi klaida.

— O aš? Ar aš irgi buvau klaida?

Ji mėgino išsilaisvinti, bet niekaip negalėjo. Ramzis vėl privertė ją paklusti muzikos ritmui ir suko ratu. Kleopatrą lietė šokančių damų sijonai, juos akivaizdžiai stebėjo...

— Praėjusią naktį tu pasakei, jog mirdama šaukeisi manęs. Gyvačių nuodai tave suparalyžiavo. Ar tu sakei tiesą?

Ji vėl pamėgino išsiveržti iš vyriškio glėbio.

— Nieko manęs neklausinėk!

Ji ištraukė ranką, bet Ramzis vėl ją sugriebė. Dabar visi pastebėjo, kas čia vyksta. Į juos pasisuko aplinkinių galvos. Viena po kitos sustojo šokusios poros.

— Atsakyk man, — reikalavo Ramzis. — Ar tikrai šaukei mane tomis paskutinėmis minutėmis? Ar tai tiesa?

— Tu nori pateisinti savo veiksmus? — Ji privertė Ramzį sustoti. Daugiau jis negali tampyti jos paskui save. — Man buvo baisu. Jaučiau, jog mirštu, — prisipažino Kleopatra. — Tai buvo baimė. Tai ne meilė. Tikiesi, jog kada nors atleisiu tau už tai, kad leidai numirti Antonijui?

— O taip, tai tu! — švelniai pasakė Ramzis. Jie stovėjo nejudėdami. — Tai tikrai tu. Mano Kleopatra. Dviveidė, aistringa... Tai tu.

— Taip. Ir aš nemeluoju sakydama, jog nekenčiu tavęs! — suriko ji. Iš moters akių pasipylė ašaros. — Ramzi Prakeiktasis! Prakeikiu tą dieną, kai saulės spindulys apšvietė tavo kapavietę. Ir kada tavo meilutė Džulija negyva gulės prie tavo kojų, kaip kadaise gulėjo Antonijus, tada tu tikrai sužinosi, kas yra išmintis, kas yra meilė, kokią galią turi ta, kuri užkariauja ir valdo. Tavo Džulija Stratford mirtinga. Nusukti jai sprandą tas pats, kas nulaužti nendrės stiebą.

Nejaugi ji norėjo ištarti būtent šiuos žodžius? Ji ir pati nežinojo. Tik žinojo, kad ją valdo ir meilė, ir neapykanta. Ir kad šie jausmai tarsi ugnis degina sielą. Ji įniršusi atšoko nuo Ramzio, pasirengusi bėgti.

— Ne, tu jos nepaliesi. Ir Alekso taip pat! — lotyniškai sušuko karalius. — Ir nieko kito nepaliesi. Kleopatra pastūmė iš kelio kažkokią porą. Moteris suriko, vyriškis užgriuvo ant savo partnerės. Kiti šokėjai prasiskyrė, duodami jai kelią. Kleopatra atsisuko, pamatė Ramzį, žiūrintį į ją, išgirdo jo žodžius:

— Tu nespėsi to padaryti, nes vėl atsidursi karste! Tamsoje!

Ji įsimaišė į minią. Iš visur girdėjosi šūksniai. Prieš save Kleopatra pamatė atidarytas duris. Padvelkė laisve. Ir ji nukūrė kiek tik kojos neša.

— Palauk, sustok, išklausyk manęs! — šaukė Ramzis.

Prie pat durų ji dar kartą atsisuko ir pamatė Aleksą. Jis laikė Ramzį už rankos.

— Sustokite, Ramsėjau, leiskite jai išeiti!

Dabar ir kiti vyrai apsupo Ramzį.

Karalienė išbėgo ant laiptų. Aleksas šaukė ją, maldavo palaukti. Jo balse nebuvo baimės. Bet Ramzis būtinai išsiverš iš tų žmonių rankų. Niekas negalės jo sulaikyti. Jo grasinimai tebeskambėjo Kleopatros ausyse.

Laikydamasi už turėklų, ji nubėgo laiptais žemyn, kaukšėdama aukštais kulniukais.

— Jūsų didenybe! — šaukė Aleksas.

Jis puolė prie išėjimo. Tuo metu prie durų kaip tik sustojo automobilis. Tarnas atidarė dureles. Iš mašinos išlipo vyras ir moteris.

Kleopatra atsisuko: Aleksas leidosi laiptais, jam iš paskos bėgo Ramzis.

— Jūsų didenybe! Palaukite!

Ji pastūmė tarną, apibėgo aplinkui mašiną, atsisėdo prie vairo ir uždėjo koją ant pedalo. Jau mašinai pajudėjus, Aleksas atidarė dureles ir įgriuvo ant priekinės sėdynės greta Kleopatros. Moteris suktelėjo vairą, vos neįlėkė į sodą, bet sugebėjo suvaldyti automobilį ir išvažiavo į gatvę, vedančią į bulvarą.

— O Viešpatie! — suriko Aleksas, stengdamasis perrėkti vėją. — Ramsėjus įsėdo į kitą mašiną, jis mus persekioja!

Ji atliko pavojingą posūkį, vos nesusidūrusi su priekyje važiavusia mašina ir išlėkė į laisvą juostą.

— Tu mus užmuši!

Moteris palinko į priekį, jos veidą nudegino ledinis vėjas. Teko pašėlusiai sukioti vairą, aplenkiant lėtai judėjusias mašinas. Aleksas kažko jos prašė, maldavo, tačiau Kleopatros ausyse tebeskambėjo Ramzio balsas: „Tu vėl atsidursi karste! Tamsoje!“

Bėgti! Reikia kuo greičiau sprukti.

— Neleisiu, kad jis tave nuskriaustų.

Galiausiai jie išvažiavo į plentą, vedantį iš miesto. Kelias buvo laisvas. Kleopatra nė minutei neatleido greičio pedalo.