Энн Райс: Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Kažkur tolumoje stūksojo piramidės, o už jų — dykuma. Kaip jai ten pasislėpti? Kur pabėgti?

— Ar jis neatsiliko? — suriko Kleopatra.

— Ne, bet jis nieko pikto tau nepadarys! Išklausyk manęs!

— Ne! — suriko ji. — Net nebandyk manęs sulaikyti!

Aleksas pamėgino ja apkabinti, tačiau ji atstūmė jaunuolį. Automobilis truktelėjo, nuvažiavo nuo grindinio ir nuriedėjo per suplūktą smėlį. Toli dykumoje mirgėjo žiburiai.

Kažkur dešinėje, tamsoje sumirkčiojo akinantys traukinio žibintai. Jie artėjo. Po to pasigirdo tas pats kraupus lokomotyvo signalas. O dievai, kur jis?

Ją apėmė siaubas. Jau girdėjosi ratų dundėjimas.

— Kur jis? — suriko Kleopatra.

— Stok! Reikia čia sustoti ir palaukti. Nespėsime prašokti!

Į mažytį priekinį veidrodėlį, apakindamas moterį, pliūptelėjo šviesos pluoštas. Kleopatra akimirką atitraukė rankas, po to vėl griebė už vairo. Ir pamatė tikrą košmarą: milžinišką staugiančią pabaisą, kurios ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Tiesiai į juos kaukdamas lėkė juodas garvežys.

— Stabdyk! — suklykė Aleksas.

Mašina truktelėjo, pašoko iš vietos ir sustingo. Garvežys pralėkė per pėdą nuo jų, milžiniški dundantys ratai sukosi tiesiai prieš jų akis.

— Mes stovime ant bėgių, greičiau važiuok iš čia! — šaukė Aleksas.

Vėl pasigirdo kurtinantis švilpimas, nustelbęs ratų dundėjimą. Dar vienas siaubūnas, tik jau iš kairės pusės, lėkė tiesiai į juos. Kleopatra pamatė jo apvalią geltoną akį, šviesos spindulys pervėrė ją.

Jie pasivijo, šitie neregėti baisūs demonai ją pasivijo! Kaip nuo jų pasislėpti? O tuo tarpu Ramzis už nugaros šaukė jos vardą. Moteris pajuto, jog Aleksas griebė ją už rankos ir tempia nuo sėdynės. Šlykštus traukinys užlėkė tiesiai ant jų, trenkėsi į automobilį. Kleopatra sucypė.

Galinga jėga jos kūną išmetė iš mašinos. Ji pasijuto lekianti virš dykumos, tarsi išmesta į orą lėlė.

Apačioje prasilenkinėjo dvi didžiulės pabaisos. Aplinkui driekėsi bekraštė dykuma. Blykstelėjo oranžinė šviesa, jai pasidarė neapsakomai karšta. Pasigirdo keistas traškantis garsas. Tokio Kleopatra anksčiau nebuvo girdėjusi.

Smūgis nušveitė Ramzi toliau. Apsvaigintas, jis krito ant smėlio. Trumpą akimirką prieš jo akis šmėstelėjo iš automobilio išmestas skriejantis kūnas. Po to mašina sprogo ir išnyko oranžinės liepsnos stulpe. Dar vienas sprogimas... Sudrebėjo žemė, liepsna pakilo dar aukščiau. Kurį laiką apskritai nieko nesimatė.

Kai jis pakilo, į šiaurę judantis milžiniškas garvežys pradėjo stabdyti. Jis cypė, trūkčiojo, gergždėjo, vis dar judėdamas pirmyn ir stumdamas nuo bėgių liepsnojantį automobilį. Traukinys, važiuojantis į pietus, taip pat kaukė, staugė, dundėjo. Garsas buvo nepakenčiamas.

Ramzis nubėgo prie degančios mašinos. Ji buvo panaši į juodą suanglėjusį skeletą.

Jokių gyvybės požymių, jokio judėjimo. Kleopatros niekur nesimatė. Ramzis jau ketino pulti į ugnį, tačiau Samiras jį sugriebė už rankos. Po to pasigirdo Džulijos riksmas.

Ramzis nustebęs atsisuko, pažvelgė į juos visus. Aleksas Savarelas mėgino atsikelti. Pajuodavę jo drabužiai dar smilko. Šalia jo stovėjo tėvas, nuo jo rankos buvo nukarusi apdegusi rankovė. Buvo akivaizdu, kad jaunuolis išgyvens.

Bet jinai?.. Kur ta moteris?! Ramzis apstulbęs žiūrėjo į du galingus traukinius, vienas iš kurių pagaliau vis dėlto sustojo, o kitas didino greitį. Ar kada nors pasaulis žinojo tokią galybę? O koks sprogimas! Tarsi būtų išsiveržęs ugnikalnis!

— Kleopatra! — suriko karalius. Po to susvirduliavo ir pajuto, jog lėtai krinta ant žemės. Džulija jį sulaikė.

Horizontą nudažė ankstyvi aušros spinduliai; iš rūko išniro saulė. Ji nebuvo panaši į diską — jau greičiau priminė didžiulę virpančią karštą maršką. Žvaigždės lėtai ištirpo.

Ramzis vis vaikščiojo bėgiais. Samiras kantriai jį stebėjo. Džulija užsnūdo ant galinės automobilio sėdynės.

Eliotas drauge su sūnumi sugrįžo į viešbutį.

Šalia liko tik ištikimasis Samiras. Jis dar kartą apžiūrėjo sudegusios mašinos griaučius. Baisus, šlykštus skeletas.

— Sere, — pasakė Samiras, — po tokio sprogimo niekas negali likti gyvas. Senovėje tokių temperatūrų niekas nežinojo.

„Žinojo, — pagalvojo karalius. — Žinojo sprogstančius kalnus, ugnikalnius“. — Praėjusią naktį jis apie tai prisiminė.

— Bet juk turėjo likti kokie nors pėdsakai, Samirai. Kas nors tokio...

Kam bandyti šito nelaimingo žmogaus kantrybę? Juk jis visada Ramziui buvo toks geras ir ištikimas. O Džulija, vargšelė Džulija! Jis privalo merginą nuvežti į saugią vietą, grįžti į viešbutį. Po avarijos ji neištarė nė žodžio. Tik stovėjo šalia, suspaudusi Ramzio ranką, sustingusi, be žado.

— Sere, ačiū Dievui, kad viskas būtent taip baigėsi, — pasakė Samiras. — Mirtis ją pasišaukė. Ir dabar karalienė nurimo.

— Tu taip manai? — sušnabždėjo Ramzis. — Ir kam aš ją išgąsdinau? Kodėl vijausi? Mudu susipykome, kaip visada. Stengėmės kiek galėdami smarkiau vienas kitam įgelti. Staiga laikas sustojo; mes atsidūrėme už jo ribų ir pradėjome karą vienas prieš kitą.

Jis nutilo, neturėjo jėgų tęsti toliau.

— Sere, jums reikia pailsėti. Net ir nemirtingiesiems reikalingas poilsis.

10 skyrius

Jie stovėjo visi drauge geležinkelio stotyje. Ramziui šios minutės buvo ypač sunkios. Jis jau nebeturėjo jokių argumentų jokių žodžių, galinčių įtikinti Džuliją. O pažvelgęs į jos akis, karalius matė tiktai gilią nuoskaudą.

Aleksas virto visai kitu žmogumi... tik su Alekso veidu. Jis abejingai išklausė jam papasakotą pusiau tiesą apie tą moterį, su kuria Ramsėjus buvo seniai pažįstamas, apie tai, kad ji beprotė ir labai pavojinga. Po to tarsi atsijungė, nieko nenorėdamas klausyti nei girdėti.

Jiedu su Džulija staiga suaugo — šitas naivus jaunuolis ir jauna moteris. Džulijos veidas pablyško, pasidarė nuobodesnis. Aleksas, stovėjęs greta merginos, buvo tylus, nekalbus.

— Jie mane čia laikys kokias dvi ar tris dienas. Ne ilgiau, — kalbėjo sūnui Eliotas. — Po savaitės greičiausiai jau būsiu namuose. Pasirūpink Džulija. Jei pradėsi ja rūpintis...

— Žinau, tėve, man pačiam tai bus tik į gerą.

Ir jaunuolis nusišypsojo ledine šypsena.

Traukinio palydovas davė ženklą. Traukinys buvo pasiruošęs išvykti. Ramzis negalėjo ir nenorėjo į jį žiūrėti — nei kaip jis juda, nei kaip dunda jo ratai. Jam norėjosi dingti iš čia, nors žinojo, kad stovės iki paskutinės akimirkos.

— Ir tu nepakeisi savo sprendimo? — sušnabždėjo karalius. Džulija žvelgė kažkur pro šalį.

— Aš visada tave mylėsiu, — sušnabždėjo mergina.

Ramzis turėjo pasilenkti, kad galėtų išgirsti jos žodžius. Merginos lūpos prisilietė prie jo.

— Mylėsiu tave iki pat mirties. Bet savo sprendimo nepakeisiu.

Aleksas paėmė jį už rankos.

— Iki pasimatymo, Ramsėjau. Tikiuosi, pasimatysime Anglijoje.

Atsisveikinimo ritualas artėjo prie pabaigos; Ramzis atsisuko, ketindamas pabučiuoti Džuliją, bet mergina jau stovėjo ant metalinio vagono laiptelio. Jų akys susitiko. Nebuvo priekaištų, smerkimo; mergina niekaip negalėjo savęs nugalėti.

Pagaliau traukinys sušvilpė, sudundėjo, šlykščiais garsais sudrebindamas orą. Vagonų grandinė su mažais langeliais, netolygiais judesiais truktelėjo pirmyn. Per langą Ramzis pamatė Džuliją. Prikišusi delną prie stiklo, mergina žiūrėjo į jį. Jis pamėgino suprasti jos akių išraišką. Galbūt ji apgailestauja, gailisi, priėmusi tokį sprendimą?