Энн Райс - Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Kai damų kambario durys prasivėrė, Džuliją nuleido galvą ir užsidengė nosine veidą, mėgindama giliai kvėpuoti ir nusiraminti.

Baisu, jei kas nors ją tokią pamatys. Merginai norėjosi pabėgti atgal į viešbutį ir pabūti vienai. Bet kodėl čia įėjusi moteris atsisėdo taip arti jos? Džuliją nusisuko. Reikia suimti save į rankas. Kaip nors iškęsti šią naktį. Dėl Elioto. Nors jai jau atrodė, kad grafas taip pat nelabai žino, ką daro. Šlapia nuo ašarų nosine Džuliją nusišluostė akis.

Jos žvilgsnis sustojo ties veidrodžiu. Nejaugi ji kraustosi iš proto? Greta sėdėjusi moteris įdėmiai žvelgė į ją didžiulėmis žydromis akimis. Ji buvo tik už kelių colių nuo Džulijos, tokia keista, palaidais garbanotais plaukais, dengiančiais pečius bei nugarą.

Mergina pasisuko veidu į nepažįstamąją. Išsigandusi atšlijo ir atsirėmė ranka į veidrodį.

— O Viešpatie!

Ją taip purtė, kad rankos tirtėjo.

— Taip, tu visai miela, — žemu balsu taisyklinga anglų kalba pasakė moteris. — Bet savo stebuklingojo eliksyro jis tau nedavė. Tu esi mirtinga.

— Kas jūs? — vis dar neatgavo kvapo Džuliją. Bet ji jau tą žinojo...

— Ar tu jį kitaip vadini? — paklausė nepažįstamoji gražuolė, pasilenkusi visai prie pat merginos. Jos ilgi tankūs plaukai uždengė šviesą. — Kodėl jis mane prikėlė? Kodėl jis tau nedavė eliksyro?

— Palikite mane ramybėje! — sušnabždėjo Džuliją. Ji visa drebėjo. Pamėgino atsistoti, bet moteris įspraudė ją į kampą tarp sienos ir veidrodžio. Mergina vos nepradėjo šaukti iš baimės.

— Kol kas tu gyva, — šnabždėjo moteris, — tokia jauna, švelni tarsi gėlė, kurią taip lengva nuskinti...

Atrodė, jog Džuliją įlys į sieną. Jeigu ji pastums šitą moterį, ar pavyks išsilaikyti ant kojų? Ji tokia stipri — kažin ar pavyks nuo jos pasprukti. Ir ji vėl pajuto beprarandanti sąmonę. Lygiai taip, kaip pamačiusi iš sarkofago kylantį Ramzį.

— Baisu, tiesa? — toliau kalbėjo moteris. — Jis leido numirti žmogui, kurį aš mylėjau. O dabar aš privalau sulaužyti šitą gėlytę. Nieko nepadarysi. Džuliją Stratford gyva, o Antonijus seniai miręs. Juk tai neteisinga.

— Viešpatie, padėk man! — sudejavo Džuliją. — Padėk mums abiems. Leisk man išeiti. Meldžiu.

Moters ranka sugriebė ją už kaklo. Skausmas buvo nepakenčiamas, Džuliją duso... atsitrenkė galva į veidrodį. Ji buvo beprarandanti sąmonę.

— Kodėl turėčiau tavęs nenužudyti? Na, pasakyk! — kuždėjo į Džulijos ausį kimus balsas.

— Ramzi! — suriko dusdama Džuliją. — Ramzi!

Atsidarė durys, ir į damų kambarį įėjo dvi moterys. Jos sustingo vietoje. Kleopatra pašoko ir puolė prie išėjimo. Grubiai nustūmusi nuo kelio vieną moterų, sutviskėjusi sidabrinės spalvos prabangia suknele, mostelėjusi juodais garbanotais plaukais, ji dingo koridoriuje.

Džuliją raudodama sudribo ant grindų.

Subėgo žmonės, girdėjosi žingsniai, triukšmas. Pagyvenusi, apskrito veido moteriškė padėjo merginai atsikelti. Jos rankos buvo putlios ir šiltos.

— Man reikia rasti Ramzį, — pasakė Džuliją. Ji pamėgino prasiveržti prie durų. Kita moteris prilaikė ją, vėl pasodino į kėdę.

— Atneškite jai vandens!

— Ne, greičiau išleiskite mane iš čia!

Pagaliau Džuliją priėjo prie durų ir prasibrovė pro būrį smalsuolių. Ramzis skubėjo prie jos. Mergina puolė į jo glėbį.

— Ji buvo čia, — sušnabždėjo Džuliją jam į ausį. — Kalbėjosi su manimi. Lietė mane. — Džuliją parodė į savo kaklą — iki šiol skaudėjo. — Kai įėjo moterys, ji pabėgo.

— Kas jums atsitiko, mis?

— Mis Stratford, kas čia atsitiko?

— Dėkoju, dabar jau viskas gerai.

Ramzis apkabino merginą ir nuvedė toliau nuo visų.

— Aš mačiau tik moterį. Su ja buvo aukšta juodaplaukė moteris.

Ramzis atvedė Džuliją į fojė prie ložės. Čia buvo ramu.

Pro ašaras ji pamatė pasilenkusius prie jos Eliotą ir Samirą. Išgirdo šlykščią muziką, sklindančią iš už portjeros. Samiras įpylė į bokalą šampano. Kokia nesąmonė — šampanas!

— Ji kažkur čia, žiūrovų salėje. Dieve, ji primena nuostabų demoną! Dievaitė! Ramzi, ji mane pažįsta, žino mano vardą. Ji žadėjo atkeršyti už Antonijų. Ramzi, ji mane pažįsta!

Jo veidą iškreipė pyktis. Staiga Ramzis puolė prie durų. Džuliją pamėgino jį sustabdyti ir parvertė bokalą su šampanu.

— Ne, neišeik, nepalik manęs! Ji vos manęs nenužudė Ramzi! Ji gyvas žmogus, jaučia taip pat, kaip ir kiti žmonės. O Ramzi, ką tu padarei! Ką aš padariau!

Žiūrovų salėje nuskambėjo skambutis. Žmonės pasuko prie praėjimo. Aleksas tikriausiai jos ieško, jis gali susitikti su saviškiais.

Kleopatros galva ūžė, ji niekaip negalėjo atsitokėti.

Stovėjo pačiame aukščiausiame metaliniame balkone. Dešinėje pusėje pro duris skverbėsi šviesa, viduje girdėjosi triukšmas. Miestas priminė ryškių žibintų, žemų stogų, šviečiančių pastatų bei bokštų sankaupą. Nilo iš čia nesimatė. Bet tai nesvarbu. Oras buvo vėsus, kupinas gaivaus žalumos aromato.

Staiga Kleopatra išgirdo balsą:

— Jūsų didenybe, aš visur jūsų ieškojau.

— Apkabink mane, Aleksai, — sušnabždėjo moteris. — Apkabink tvirtai. — Ji giliai atsikvėpė, pajutusi, kaip prie kūno prisilietė švelnios jaunuolio rankos. Jis atsargiai nuvedė moterį prie metalinių laiptų, vedančių į kitą balkoną, ir pasodino ant laiptelio.

— Tau negera, — pasakė jis. — Reikia atnešti ko nors atsigerti.

— Ne, niekur neik, — vos girdimai ištarė ji. Apimta nebylios nevilties, Kleopatra žvelgė į miesto žiburius. Šią akimirką jai norėjosi, kad šiuolaikinis miestas prasmegtų skradžiai, dingtų, išnyktų... Jai tai būtų vienintelė išeitis. Jai ir šitam nekaltam, mielam, nieko nenutuokiančiam jaunuoliui, kuris glamonėjo ir bučiavo ją.

— Ką aš darau? — lotyniškai sumurmėjo karalienė. — Ką jaučiu? Tai sielvartas ar pyktis? Kas mane taip kankina?

Pati to nenorėdama, ji skaudino jaunuolį. Ar jis suprato jos ištartus žodžius?

— Atverk man širdį, mieloji, — įžvalgiai pasakė Aleksas. — Aš myliu tave. Pasakyk, kas tau neduoda ramybės. Nenoriu, kad sielvartautum. Galbūt galėsiu kuo nors tau padėti.

— Tikiu tavimi, jaunasis lorde, — atsakė ji. — Aš taip pat tave myliu.

Ko ji norėjo? Nejaugi kerštas užgesins ją draskantį įniršį? O gal ji su viskuo susitaikys, pasiims jaunąjį lordą Aleksą ir paspruks nuo savo mokytojo, nuo žmogaus, kuris ją sukūrė? Akimirką jai pasirodė, jog skausmas praris viską — mintis, viltį, valią. Po to atėjo supratimas. Ir vėl nušvito šilta saulė.

Šitaip aistringai mylėti ir šitaip kraupiai nekęsti? Gal tai ir yra tikrasis gyvenimas? Dabar ji vėl gyvena, vadinasi, vėl džiaugiasi ir kenčia...

Paskutinis veiksmas artėjo prie pabaigos. Eliotas nuobodžiaudamas žvelgė į prabangią sceną, į kapavietėje besikankinančius meilužius ir giedančią maldą princesę Amnerisą.

Ačiū Dievui, greitai baigsis! Šiuo metu net puikiausias Verdžio kūrinys atrodė visiška nesąmonė. O dėl puotos, tai jiems reikia tenai tik pasirodyti ir iškart nuvesti Džuliją į jos kambarį.

Vargšelė buvo visiškai palūžusi. Visa virpėjo ir sėdėjo fojė, prisiglaudusi prie Ramzio. Ji niekaip nenorėjo paleisti mylimojo. Todėl pertraukų metu koridoriais šmirinėjo Eliotas su Samiru, vis dar tikėdamiesi surasti tą baisią moterį. Juk Eliotas ją būtų atpažinęs. O Samiras dairėsi sidabro spalvos suknelės bei palaidų ilgų plaukų.