Хамфри Хантер - Vyru failai

Atleiskite, kad nuvyliau.

Iš tiesų nesigailiu jus nuvylęs. Už mano žodžių merginoms, trokštančioms pono Šauniojo, slypi svarbi mintis: merginos skundžiasi, kad yra spaudžiamos būti tokios, kokios negali būti. Dabar dvidešimt pirmas amžius, ir aš jų nekaltinu. Brukamas supermoters – tobulos motinos, nuostabios žmonos ir stulbinamai sėkmingos karjeristės – įvaizdis.

Bet, kaip ir ponas Šaunusis, šios moterys neegzistuoja. Kažkuri gyvenimo sfera lieka apleista. Gal vyras arba vaikai, arba, kas labiau tikėtina, pati moteris, stinganti laiko ar jėgų džiaugtis mylimais ir mylinčiais žmonėmis arba negalinti įkūnyti savo svajonių. Šiaip ar taip, peršamas supermoters įvaizdis apsunkina dvidešimt pirmo amžiaus dailiosios lyties atstovių gyvenimą.

Dar viena svarbi mintis: vyrai irgi junta tą spaudimą, tas nerealus lūkestis taikomas ir vienišiams. Vyrai, vieniši ir ne, yra bombarduojami vyriško tobulumo įvaizdžio, beveik nepasiekiamo normaliam vyrukui. Ar jis būtų modelis, reklamuojantis alų, ar Kerės Bredšou gyvenimo meilė, – tai irgi tikrovės neatitinkantys stereotipai.

Išvada: tobulų moterų ir vyrų nėra. Tad jei esate vieniša ir ieškote tokio, liaukitės. Ir jei susitikinėjate su vaikinuku, kurį laikote tobulu, apsigalvokite, nes jis toks nėra. Gal jis mielas, geras, sąžiningas, bet tikrai nėra tobulas. Aišku, pasitaiko išskirtinių, ypatingų žmonių. Tokių yra, ir galų gale jūs tokį sutiksite. Bet pono Šauniojo ir supermoters tobulumas – iliuzija.

Kol nepalaikėte manęs pesimistu, nes tvirtinu, kad tobulumas – tai mitas, pridursiu dar šį tą: apskritai tobuli žmonės neegzistuoja, bet tobuli kitų akimis – taip. Jų pranašumai ir trūkumai papildo partnerio asmenines savybes, daro jį stipresnį ir geresnį, ir būnant kartu užsimezga ypatingas ryšys. Tad ieškokite savo tobulybės.

Money, money, money, isn’t very funny...

Kai kurie žmonės tiki egzistuojant reklamų antžmogius. Dažnai jie vaizduojami turtingi, o žmogus jaučiasi labai nelaimingas, kai jo materialiniai poreikiai nesutampa su kuklia antrosios pusės banko sąskaita.

Kai mudu pirmąsyk susitikome, aš buvau ką tik pradėjęs siekti karjeros, todėl uždirbdavau nedaug. Dirbau žurnalo redakcijoje – vienoje iš tų kūrybiškumu dvelkiančių ir smagių vietų, kur žmonės dievina savo darbą ir jaučiasi nuostabiai, bet gerą atlyginimą gauna tik tada, kai daug pasiekia.

Tad nuo dvidešimties iki dvidešimt penkerių metų aš kas rytą tiesiog stryktelėdavau iš lovos, nes buvau laimingas, kad šitaip leidžiu savo dienas. Dirbu savo svajonių darbą, ir profesiniu atžvilgiu buvau laimingas. Man nepaprastai pasisekė, ir aš tai žinojau. Nedaugelis dega tokia aistra savo darbui. Tačiau aš buvau neturtingas.

Kai baigėme universitetą, mano „eks“ įsidarbino investicinio banko reklamos skyriuje. Ji buvo iš tų merginų, kurios neturi konkretaus karjeros plano, todėl tiesiog susirado darbą, užtikrinantį pakankamas pragyvenimui pajamas. Ji buvo sumani, todėl jai sekėsi. Puiku.

Bėdų kilo dėl to, kad ji tučtuojau atsidūrė tarp pasakiškai turtingų vyrukų ir merginų, kurios arba pačios siekė uždirbti didelius pinigus, arba dirbo ten, nes norėjo gauti tuos turtingus vyrukus į vyrus.

Pirmas tikros negandos ženklas pasirodė, kai aptariant atostogų planus pasakiau, kad mano ištekliai neleis vykti ten, kur vyksta jos kolegos. Ji atsakė: „Norėčiau, kad būtum bankininkas.“ Tada nesuvokiau šių žodžių svarbos. Pamaniau, išsprūdo nusivylus. Ir numojau ranka.

Bet laikui bėgant tokių ženklų radosi vis daugiau. Retkarčiais ji užsimindavo, kad bankas vis dar priima mano metų (dvidešimt šešerių ir panašaus amžiaus) žmones praktikantais, tad jei noriu karjeros pokyčių, dar nevėlu. Bet aš nenorėjau karjeros pokyčių. Aš vis dar dievinau tai, ką dariau, ir nors darbas sekėsi, dar nebuvau tiek pasiekęs, kad tapčiau gerai mokamu darbuotoju. Buvau dar jaunas ir gindamasis (ginuosi, nors praėjo ne vieni metai) pasakysiu, kad labai nedaug žmonių padaro stulbinamą karjerą iki trisdešimties.

Galų gale suvokiau, kas jai darosi. Supratau, kad ji ėmė nekęsti mano darbo ir kuklaus atlyginimo. Ji nesuvokė, kodėl taip dievinu savo darbą arba kodėl būčiau laimingas skirdamas jam savo gyvenimą. Jai rūpėjo tik mano algos lapelis.

Atsimenu, kartą garsiame žurnale išspausdinau didelį straipsnį – tai buvo nemenkas laimėjimas ir mano karjeros viršūnė. Papasakojau jai apie tai, o ji pirmiausia paklausė, kiek man sumokėjo. Kai pasakiau, nusišaipė: „Būta čia kuo didžiuotis.“ Man tai buvo krūva pinigų, o bankininkui tokia suma turbūt atrodė visai nereikšminga. Be to, kol parašiau tą straipsnį, aš nuėjau kryžiaus kelius.

Tada nušvito akys, nes, jai ištarus tuos žodžius, pakili mano nuotaika subliūško kaip pradurtas balionas. Kodėl ji privertė mane taip pasijusti? Nors aš buvau laimingas dirbdamas savo darbą ir man jis sekėsi, nors visada turėjau ką apie jį papasakoti jai ir jos draugams, ji nesidžiaugė, nes tenorėjo, kad aš būčiau turtingas. Pagaliau suvokiau, kad pinigai jai svarbesni už mano jausmus ir siekius.

Galų gale man visa tai įgriso. Ji ėmė labai dažnai klausinėti, kiek dar laiko žadu neuždirbti šešiaženklių sumų. Jaučiau, kad ji manęs nesupranta, nesupranta, kuria linkme kreipiu savo gyvenimą, o blogiausia – jai nusispjaut į mano norus. Jai buvo svarbu tik turėti turtingą vyrą, kuris ją aprūpintų ir kuriuo galėtų pasipuikuoti prieš kitus.

Jaučiausi nevisavertis profesiniu atžvilgiu ir labai nelaimingas. Jaučiausi vienišas, nevertinamas, mano norų buvo nepaisoma. Tad galų gale išsiskyriau su ja. Palikau be jokio gailesčio.

Dabar mano karjera klostosi taip, kaip ir tikėjausi. Vis dar dievinu savo darbą, visos įdėtos pastangos atsipirko. Man netikėtai pasisekė – reikiamu laiku sutikau reikiamą užsakovą ir pelniau gerą vardą bei atlygį.

Ar norėčiau susisiekti su savo „eks“ ir pasakyti, kaip puikiai man sekasi ir koks esu laimingas? Taip, šiek tiek. Bet to nedarysiu, nes tikrasis atlygis – tai, kad dabar esu su mergina, praturtinančia mano gyvenimą. Dėl jos padaryčiau viską. Ji supranta, ką ištvėriau, kad tapčiau tuo, kas esu. Visa širdimi tikiu, kad ji mylės mane taip pat stipriai, jei rytoj mano karjera žlugs.

Štai tokios meilės visuomet troškau.

Epilogas

Mano „eks“ norėjo pono Šauniojo iš Sekso ir miesto . Gavo poną Kietuolį iš Londono žurnalo. Nors jis geras, protingas ir ambicingas, atrodė per prastas jai, todėl buvo pavytas. Tikiuosi, ji to pasigailėjo.

Kaip visa tai susiję su svajonių vyru

Aišku, merginos nori patogaus gyvenimo. Mes irgi nenorime skursti. Bet mums nepatinka, jei su mumis elgiamasi kaip su turinčia pimpalą čekių knygute. Mes verti daugiau.

Nemažai merginų teigia, kad jų svajonių vyras turi būti turtingas, tarsi laimės paieškos baigiasi pinigais (žinau, ne visos tokios, bet materialisčių daug). Tokioms merginoms pasakysiu štai ką: puikiai suprantu, koks jums svarbus finansinis saugumas, kaip jums reikia patogaus gyvenimo ir viso kito, bet neleiskite pinigams nustelbti visko: vyro gerumo, humoro jausmo ir vaizduotės.

Be to, ar tikrai norite būti nupirkta? Jei vyrukas jaučia turįs padaryti jums įspūdį švaistydamasis pinigais, vargu ar tai geras būdas pradėti santykius. Negi tikri jausmai remiasi pinigais? Ar verčiamas šitaip elgtis vyrukas gerbs jus ir save?

Spaudimas vyrams

Kalbėsiu aiškiai – ne tik moterys daro vyrams spaudimą. Mes ir patys save spaudžiame. Nesu tikras, ar dėl to kaltas mūsų varžymosi instinktas, ar ego. Bet kai kurie vyrai nepaliaujamai siekia įsigyti materialaus turto, nors tai neatneša laimės jo artimiesiems, kuriems jis rūpi labiausiai.