Хамфри Хантер - Vyru failai

Pavyzdžiui, turiu draugą, kuris dievina savo žmoną, turi nuostabų vaikutį, gerą darbą ir gražų namą. Bet jis nėra toks laimingas, koks galėtų būti. Kur bėda? Draugas mano turįs uždirbti tiek pat daug kiek jo tėvas ir aprūpinti žmoną ir vaikus viskuo, ko jie užsimanys. Jo tėvas buvo labai turtingas, ir užduotis jam prilygti – mano draugui per sunki. Todėl jį graužia nerimas.

Aš užaugau be tėvo (jis mirė vėžiu, kai buvau dar labai mažas), ir savo draugui nuolat kartoju, jog žmonai, vaikams ir būsimiems anūkams svarbiausia, kad jis būtų šalia ir juos mylėtų. Tik tiek. Metams bėgant mano įsitikinimas tvirtėja, nes vis daugiau mano draugų tuokiasi ir susilaukia vaikų. O kai pats tapau krikštatėviu (dukart, Nojaus ir Oliverio), ėmiau geriau suprasti, kaip turėjo jaustis mano tėvas, žinodamas, kad paliks tris – penkerių, ketverių ir metukų – vaikus našlaičiais. Ėmiau suprasti, ką prarado jis ir ką – mes. Prisiminiau savo vyresniosios sesers Reičelės vestuves – motina, jaunesnioji sesuo Sara ir aš vedėme ją prie altoriaus, o aš pasakiau kalbą. Mirdamas tėvas prarado labai daug: kiekvieną mūsų gyvenimo dieną lydinčius sunkumus, rūpesčius, juoką, ašaras, palengvėjimą, atgaivą, pasididžiavimą – viską. Dabar Nojui jau treji, ir man tie metai prabėgo kaip akimirka. Mano tėvas praleido su Reičele penkerius metus.

Užaugę mes, vyrai, šio to pasimokome. Dabar mano ateities planai ir tikslai paprasti: noriu laimingos šeimos. Visa kita – ne taip svarbu.

Tad matote, kad vyrai ir patys save spaudžia. Norime būti geri sutuoktiniai ir tėvai. Maitintojai ir sergėtojai, dvasiškai stiprūs (nors šiais laikais mums kartais leidžiama paverkti) ir niekada nenuvilti savo šeimų. Mes negalime būti tobuli, bet daugelis stengiasi padaryti dėl būsimos šeimos viską.

Kai kuriuos tokia ateitis baugina, bet vis tiek jos laukiame. Ir aš taip jaučiuosi. Net vieniši vyrukai apie tai galvoja.

VIENIŠIUS PATARIA:

1. Tobulų vyrų nėra.

2. Ieškokite tobulai tinkančio jums.

3. Pinigai neturi didelės reikšmės, nebent gresia skurdas.

4. Vyrai galvoja apie ateitį.

5. Blogi vaikinai metams bėgant susitupi.

Dešimtas skyrius

VENKITE BLOGŲ VAIKINŲ

• Kaip netapti dar viena jo auka

• Kodėl neįmanoma sutramdyti blogo vaikino

• Kaip laikytis

• Kaip su juo elgtis

Pritrenktas. Įpykęs. Sutrikęs.

Tai tik trys žodžiai, apibūdinantys, kaip jaučiuosi girdėdamas apie merginas, negalinčias atsikratyti blogų vaikinų. Tiesiog nesuprantu, kodėl merginas nenumaldomai traukia vyrukai, kurie su jomis blogai elgiasi.

Aišku, psichologija paprasta (taip mąsto ir vyrukai, tapę kilimėliais po merginų kojomis), bet aš ne psichologas, todėl nesiimsiu nagrinėti, kaip mintija moterys. Tiesiog pasakysiu, kaip negalėjimas pasipriešinti blogiems vaikinams atrodo vyrui.

Pažįstu patrauklią, protingą merginą, porą metų praleidusią su visišku nevykėliu. Jis buvo nepatikimas, savanaudis, neturėjo jokių siekių ir proto. Buvo neišauklėtas, šiurkštus, elgėsi su ja šlykščiai (manau, yra permiegojęs ir su kitomis) ir vis tiek labai gerai apie save manė. Tiesą sakant, rodės, jog laiko save tikru lobiu. Klaidžiojo savo iliuzijų pasaulyje.

Nors jis ją nuolat žemino, ji nežinia kodėl rasdavo, kaip jį pateisinti. Kodėl, aš nežinau ir niekada nesužinosiu. Nesupratau to, kai jie buvo kartu, nesuprantu ir dabar. Atsakykime į keletą klausimų apie tą mulkį.

Ar jis buvo išvaizdus?

Ne.

Malonaus būdo?

Ne.

Linksmas?

Ne.

Įdomus?

Ne.

Ar jis patiko jos draugams?

Ne.

Ar jį mėgo jo paties draugai?

Ne.

Ar jis kuo nors praturtino jos gyvenimą?

Ne (nors gal jis buvo geras lovoje – šito neklausiau).

Tad prašom pasakyti, kodėl ji tąsėsi su tuo nevykėliu? Net jei jis buvo geriausias meilužis, vis tiek nesuprantu. Dėl to skyriaus pradžioje pavartojau žodžius „pritrenktas“ ir „sutrikęs“.

Bet, laimė, ši knyga apie vyrukus, o ne apie merginas, tad man belieka pripažinti, kad kai kurias merginas traukia prie blogų vyrukų, ir jūsų labui atsakyti į klausimus: kodėl blogi vaikinai yra blogi? Ar galima tą blogį įveikti?

Kas dedasi blogo vaikino galvoje

Prieš rašydamas šią knygą atlikau tyrimą. Būreliui kruopščiai atrinktų savo draugų uždaviau keletą klausimų (vyrai nemėgsta atvirauti, todėl dažnas klausimas jiems yra keblus). Daugelį atsakymų jau panaudojau, bet vienas buvo toks be galo atviras, kad norėjau jį pateikti kartu su klausimu. Tą atsakymą parašė mano draugas Denas C., jis ilgą laiką su merginomis elgėsi labai blogai. Klausimas buvo toks: Ar kada gailėjaisi blogai elgęsis su mergina?

Štai jo atsakymas:

„Manau, kiekvieno vyro gyvenime, dažniausiai įpusėjus trečią dešimtį, ateina laikas, kai jis nežinia kodėl pavargsta nuo visų tų santykių. Sulaukęs dvidešimt ketverių, jau buvau pamestas (nesuskaičiuojamą daugybę kartų), įsimylėjęs (daugiau nei kartą), turėjęs gerus ir blogus, ilgus ir trumpus santykius, susitikinėjęs su šventuolėmis ir kvailėmis. Tada ir pastebėjau, kad mano elgesys staiga pasikeitė. Su merginomis ėmiau elgtis vis atsainiau, tiesą sakant, vis labiau jas niekinau.

Tada turėjau įprotį tąsytis su dviem merginomis vienu metu. Deja, tai nebuvo šaunu ar vyriška. Veikiau apgailėtina ir tik retkarčiais linksma. Kartais merginos man skambindavo tuo pat metu – viena į mobilųjį, kitą į laidinį telefoną, ir aš kalbėdavausi su abiem, o vėliau girdavausi draugams, kai nueidavome į alinę pažaidę futbolą. Kaip koks nenaudėlis iš Šefildo – maniau esąs kietas, o iš tiesų elgiausi kaip paskutinis bjaurybė.

Supratau tai, bet elgiausi su merginomis vis blogiau. Klube kurią nors suviliodavau, pasimylėdavau, o auštant rytui sušnabždėdavau į ausį, ką apie ją manau. Žerdavau tikrai ne komplimentus. Apie tai pakaks.

Nusiritęs į patį duobės dugną, vieną vakarą išėjau linksmintis su draugais ir prie baro užkalbinau mielą merginą. Ji buvo dvidešimt vienų, bet panėšėjo į naivią pirmakursę: didelės rugiagėlių mėlynumo akys žvelgė į pasaulį su apsimestiniu cinizmu. Mes išgėrėme, pašokome, dar išgėrėme. Ji paragino išmaukti ir nelemtų tekilos kokteilių.

Mane nelaimė aplankė šeštą ryto, kai, norėdamas žūtbūt atsikratyti merginos, išsiropščiau iš lovos ir iškviečiau jai taksi. Šeštą valandą dvidešimt minučių, labai šaltą sekmadienio rytą Braitone, papurčiau ją, kad pabustų, ir pasakiau, jog taksi laukia kieme. Labai norėjau paskui išsivirti pusryčius, pajuokauti su draugais ir visai nepagalvojau, kaip jaučiasi taip gėdingai išvaroma mergina.

Apsirengusi ji šniurkštelėjo ir nužvelgė mane gailesčio kupinu žvilgsniu. Jos veide nebuvo matyti nė lašo pykčio, tik gailestis. Mergina – jos vardo negalėjau prisiminti – skubiai kažką užrašė ant popieriaus lapelio ir paliko prie kompiuterio. Perskaičiau, kai ji išėjo neatsisveikinusi. Arba nepasisveikinusi.

„Tikiuosi, kad prieš sutikdamas kitą merginą būsi nustojęs nekęsti savęs“, parašė jinai. Jau norėjau garsiai perskaityti raštelį kambario draugams, bet staiga susimąsčiau. Ji teisi. Iš tikrųjų pasielgiau kaip šūdžius.

Daug galvojau apie tą trumpą praregėjimą, tebemąstau iki šiol. Merginos žodžiai užgavo man skaudamą vietą, nes buvo tiesa. Aš buvau menkysta. Ir dabar kartais taip pasijuntu, bet tada man buvo dešimt kartų blogiau. Slėpiau tai be saiko gerdamas ir su merginomis elgdamasis kaip su vienkartiniais skustuvais. Staiga man tapo aišku: nekenčiau ne merginų, su kuriomis tąsiausi, iš tiesų nekenčiau savęs.