Хамфри Хантер - Vyru failai

Dabar stengiuosi elgtis gerai. Iki tobulumo kol kas be galo toli, kartais dar būnu įžeidus, šiurkštus ir nepraustaburnis. Tačiau bent jau aiškiai suvokiu, kodėl taip elgiuosi. Ir kai gatvėje pamatau, kaip vyrukas žemina merginą, iš karto suprantu, kur bėda.

Manau, prieš užmegzdamos santykius, merginos turi įsitikinti, ar vyrukas gerbia save, nes vyrukai puikiai moka slėpti neapykantą sau. Patyriau tai savo kailiu.“

Deno C. blogo elgesio šaknys

Didžiausią įspūdį man padarė Deno C. savimonė. Ne visi vyrai nori ir geba sužinoti apie save tiek daug ir taip atvirauti. Be to, Denas C. yra geras mano draugas, mėgstu jį ir gerbiu, tad sunkiai įsivaizdavau šitaip elgiantis. Kaipgi šis padorus vyrukas tapo blogu vaikinu? Dar svarbiau, kaip šis blogas vaikinas tapo padoriu vyru?

Blogiuko Deno galvoje tvyrojo sumaištis. Keliskart įskaudintas ir pažemintas merginų, jis pasidarė baikštus. Be to, nežinojo, kaip susiklostys jo karjera, šeimyninis gyvenimas irgi buvo komplikuotas. Taigi jam teko grumtis su nesaugumo jausmu ir pasitikėjimo savimi stoka. Tai apkartina gyvenimą ir kelia pavojų ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Todėl Denas C. ėmė menkai save vertinti. Jis mažai uždirbo, jam nesisekė kilti karjeros laiptais, jam nepavyko susirasti tokios merginos, kokios norėjo. Tad suskato malšinti nusivylimą alkoholiu ir atsitiktiniais santykiais. Ir laikui bėgant, pats prisipažino, tapo pačiu blogiausiu iš blogų vaikinų.

Dabar jis pasikeitęs. Stengiasi būti geras, o santykius užmegs tik su patinkančia mergina. Keleriais metais vyresnis, protingesnis ir susitupėjęs, jis tampa vyru.

Vyras kaip vynas – kuo brandesnis,

tuo geresnis

Aš irgi išgyvenau laikotarpį, kai nerimavau dėl darbo, kuris man labai patiko. Nuogąstavau veltui švaistąs laiką, nieko nepasieksiąs, nuvilsiąs visus, kuriems rūpiu, niekada neįstengsiąs aprūpinti šeimos ir galų gale tapsiąs pajuokos objektu. Tokiomis akimirkomis žmogus iš tiesų suvokia, kas yra baimė. Tai, be abejo, buvo niūriausias mano gyvenimo tarpsnis.

Nuotaikai praskaidrinti primindavau Bazo Luhrmano eilėraštį:

Nesijausk kaltas, jei nežinai, ką daryti su savo gyvenimu. Įdomiausi mano pažįstami žmonės, būdami dvidešimt dvejų, nežinojo, ką nori daryti su savo gyvenimais. Kai kurie mano pažįstami keturiasdešimtmečiai vis dar nežino.

Eilėraštis ir Entourage (neabejotinai geriausias dalykas, kada nors pasirodęs televizorių ekranuose) neleido man palūžti.

Tuo metu nenorėjau su niekuo artimai bendrauti. Turėjau draugų – vyrų ir moterų, ir nežinau, kas būtų ištikę mano artimuosius ir mane, jei ne jie. Bet mano šeima ir draugai tada buvo man svarbesni, nei kada nors galėjau tai išreikšti žodžiais (ir dabar taip yra), ir jaučiau, kad nei mano galvoje, nei gyvenime meilei nėra vietos. Turbūt nenorėjau tapti pažeidžiamesnis, nei buvau. Mano ateitis miglota, tai kam dar gildyti širdį?

Susitikinėjau su merginomis, neturėdamas rimtų ketinimų. Kaltos buvo ne jos, o mano savijauta – buvau toli gražu ne laimingas, ramus ir savimi pasitikintis žmogus, koks norėjau būti. Visuomet būdavau sąžiningas ir parodydavau neketinąs įsipareigoti, bet merginos, net ir tai žinodamos, įsijausdavo ir aš patekdavau į keblią padėtį. Elgdamasis sąžiningai, vis tiek jas skaudinau.

Tuo metu – buvau neseniai sulaukęs trisdešimtmečio – suvokiau esąs kryžkelėje, todėl tapau blogu vaikinu. Niekam nemeluodavau ir nieko neapgaudinėjau, bet buvau savanaudis ir nejautrus.

Bręsdamas pažinojau save vis geriau ir pagaliau, įkopęs į ketvirtą dešimtį, radau teisingą kelią. Ėmiau labiau pasitikėti savimi, labiau save mylėti. Daugiausia pasitenkinimo man teikė darbas. Baigus universitetą darbas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, ne vien tik priemone sumokėti už alų, nemokėjau dirbti vien dėl pinigų – darbas turėjo teikti pasitenkinimą.

Tai visada buvo mano silpnybė, bet tuo metu, ačiū Dievui, buvau suradęs savo nišą – dariau tai, kas man iš tiesų patiko, ir pagaliau pasijutau laimingas.

Netrukus lioviausi būti blogu vaikinu.

Denas C. ir aš išmokome

mylėti save – kaip puiku!

Iš savo patirties įsitikinau, jog senas posakis, kad prieš pamildamas kitus žmogus pirmiausia turi pamilti save, yra teisingas. Miniu jį, kad suprastumėte – ir vyrukai, ir merginos turi išmokti mylėti save.

Kol žmogus to neišmoko, rimtų santykių su juo užmegzti neverta. Tai tinka ir merginoms, ir vaikinams.

Trečias blogas vaikinas – geras vyrukas

Gordonas daugybę metų buvo geras vyrukas. Rimtai draugavo su merginomis, turėjo daug draugių ir neištvirkavo. Jis buvo laimingas.

O paskui viskas pasikeitė.

Pora pažinčių nenusisekė – merginos nesąžiningai pasielgė su Gordonu. Tai pakirto jo pasitikėjimą savimi ir paskatino tapti žaidėju. (Tada Gordonas buvo dvidešimt penkerių ir siekė karjeros.) Jis ėmė miegoti su kuo pakliuvo, kur pakliuvo, megzti trumpalaikius romanus su merginomis (protingas, sumanus, jis kaipmat pakerėdavo naują auką).

Kaip Denas C. ir aš, Gordonas apsistatė kliūtimis, kad niekas negalėtų prie jo priartėti. Ir dėl šio šiek tiek „abejingo, bet žavaus vyruko“ kiekviena mergina, su kuria jis susipažindavo, imdavo eiti iš proto – atsiminkite, merginos negali atsispirti blogiems vaikinams.

Jos veltui stengėsi Gordoną pririšti, tai buvo tarsi paimti neįveikiamą tvirtovę. Bėda ta, kad Gordonas neketino atverti joms vartų.

Matote, blogas vaikinas – tai pilis labai tvirtomis, aukštomis sienomis, ir mergina ten patekti gali tik tada, jei pilies šeimininkas nusprendžia atidaryti vartus ir įsileisti. Turite be galo mažai šansų įtikinti jus įleisti. Vartai kada nors atsivers, bet tik atėjus laikui. Sprendimas atverti vartus gali būti sąmoningas arba ne, priklausomai nuo pilies šeimininko.

Bet tikrai neatversite vartų kada panorėjusi. Tai nėra asmeniška – esu tikras, kad jūs žavi, – tiesiog taip sukurti vyrai. Kai kuriais savo gyvenimo tarpsniais esame nepasiekiami. Nesvarbu, kas beldžiasi į mūsų pilies vartus. Nieko neįsileidžiame.

Išvada: dauguma blogų vaikinų iš to išauga. Bet jūsų norai čia nieko nelemia.

Kai vartai pagaliau atsiveria

Kaip ir Denas C., Gordonas yra protingas, linksmas ir auga kaip asmenybė. Kai jis pagaliau vėl atvers savo vartus, ten pakviesta mergina bus laiminga. Jis jai bus geras, nes toks yra iš prigimties.

Taigi Denas C., Gordonas ir aš tam tikru metu buvome blogi vaikinai, bet iš tiesų esame geri, ir atėjus laikui tai atsiskleis – tada, kai būsime pasiruošę ką nors įsileisti į savo pilį.

Na gerai, pakaks apie tai.

Perskaitykite paskutinę pasakojimo apie Deną C. pastraipą. Joje jis pataria merginoms vengti blogai apie save manančių vyrukų (Turiu omenyje ypač save menkinančius vyrukus. Juk visi turime silpnybių.). Tikrai protingas patarimas.

Bet kaip suprasti, kad vyrukas yra blogas? Jei nemanote, kad dėl jo elgesio reikėtų kaltinti tik amžių (jei būdamas beveik trisdešimties jis elgiasi kaip blogas vaikinas, bėda tikrai ne čia), atkreipkite dėmesį į du įspėjamuosius ženklus. Tai yra:

1. Visiškas pasitikėjimo savimi nebuvimas.

2. Per didelis pasitikėjimas savimi.

Venkite vyruko, visiškai nepasitikinčio savimi, nes jis gali būti toks kaip Denas C., o tas, kuris savimi pasitiki per daug, greičiausiai stengiasi ką nors kompensuoti, taigi apsimetinėja. Su tokiu aktoriumi jums ne pakeliui.

Labai blogi vaikinai

Ne visada paprasta pažiūrėjus į žmogų įvertinti, kiek jis pasitiki savimi. Kartais netgi neįmanoma. Tad yra kitas būdas. O vyrukai, kuriems jis taikomas, priklauso prie tų, kurių turite žūtbūt vengti.