Хамфри Хантер - Vyru failai

Keista, ji manė paglostysianti mano savimeilę.

Klydo.

Mano išdidumas buvo įžeistas. Pirma, jos nuomone, aš tebuvau vertas būti jaunikiu „iš reikalo“. Antra, Ana neabejojo, kad praėjus dešimčiai metų tebesu vienišas. Malonu turėti draugę, kuri taip manimi tiki. Taigi atsakiau jai neigiamai – nenorėjau būti niekieno jaunikiu.

Po poros dienų linksminausi draugo gimtadienyje. Smagiai leidau vakarą, nieko negėriau, kol prie manęs priėjo mergina ir tarė: „Sužinojau, kad iš visos draugijos tu vienintelis neturi poros, tad pamaniau, kad reikėtų prieiti pasikalbėti, nes aš irgi vieniša.“

Mergina buvo patraukli – aukšta ir šviesiaplaukė, – tad teoriškai tai turėjo būti labai graži įžanga. Visada jaučiu pagarbą merginoms, kurios pirmos užkalbina nepažįstamą vyruką. Bet ne tąkart.

Ji mane užkalbino tik todėl, kad aš vienišas, o aš nebuvau nusiteikęs dalyvauti pokalbyje, paremtame vien tuo. Negi ji negalėjo nieko sugalvoti? Kitą dieną, kai buvau kitokios nuotaikos, apie ją būčiau galvojęs visai kitaip, bet per vakarėlį ji pasirinko visiškai netinkamus žodžius.

Kaip NESUTIKTI būsimos ponios H.

Atsimenate B., blogiausią pasaulio vyrą? Na, atsižvelgdamas į tai, kokia prasta buvo mano dvasinė būsena po tų dviejų atsitikimų, vieną vakarą nutariau su juo pasilinksminti. Nesitikėjau užmegzti jokių pažinčių (tuo metu man visai nesinorėjo kalbinti merginų), bet žinojau bent jau praskaidrinsiąs nuotaiką.

Po poros taurių B. ėmė plepėti su dviem labai figūringomis blondinėmis, kurias pavadinau Pirmąja ir Antrąja. B. buvo akivaizdžiai susidomėjęs Pirmąja, tad tikėjosi, kad aš užimsiu Antrąją. Nors man visai nesinorėjo kalbinti merginos, paklusau draugui, nes jis stengėsi dėl manęs.

Iš tiesų man nė nereikėjo užkalbinti Antrosios. Ji mūvėjo sužadėtuvių žiedą, todėl galėjome šnekučiuotis be įtampos, kylančios dviem žmonėms vienas kitą vertinant, ar jo pašnekovas tinkamas pasimatymams/dulkinimuisi/santuokai/kitkam.

B. ir Pirmajai bendrauti sekėsi puikiai, todėl mudu su Antrąja ilgai plepėjomės dviese. Pasiteiravau apie jos sužadėtinį, ji papasakojo, kaip jiedu susipažino, ir dar šį tą.

Pereisiu prie įdomumo. Tas mirksnis atėjo Antrajai tarus:

– Didžiausia mūsų bėda – tai, kad sužadėtinis savaitėms išvyksta darbo reikalais.

– Turėtų būti sunku, – pasakiau.

– Taip ir yra. Bet palengvėja pasikalbėjus telefonu. Tačiau to, ko man iš tiesų trūksta, telefonu negaunu.

O dabar – pats įdomumas...

Ji pažiūrėjo man į akis ir tarė:

– Bet tu galėtum man tai suteikti. Ar tave domintų santykiai be įsipareigojimų? Tik seksas, nieko daugiau.

Jeigu atidžiai skaitėte šią knygą, tai žinote, kad laikausi taisyklės: niekad nesusidėti su vaikinus turinčiomis merginomis. Niekad.

Jei norite žinoti, kodėl – dar sykį perskaitykite dvi skyriaus apie Baisiąją Klaidą istorijas. Jau seniai buvau nusprendęs, jog neleisiu, kad vėl atsitiktų kas nors panašaus, todėl nė nemaniau prasidėti su šia mergina. Išgirdusi tai, ji atrodė priblokšta. Matyt, iki tol jai niekas nebuvo atsakęs.

Nenuostabu, kad mudviem pasidarė nejauku. Laimė, B. ir Pirmoji nutarė kartu dingti iš klubo, todėl mudu su Antrąja patraukėme savo keliais nesukeldami jos sužadėtiniui rūpesčių. Tačiau mergina nepasidavė.

Kitą dieną susirado mane per „Facebook“ ir atsiuntė žinutę, kad jeigu apsigalvojau, pasiūlymas tebegalioja. Bet aš jo nepriėmiau.

Šiek tiek „Kas būtų, jei...?“

Kodėl aš neprasidėjau su ta mergina, aišku – nenorėjau įsivelti į dar vieną nešvarų reikalą. Mane domino tik neturinčios bagažo merginos. O sužadėtinis yra didžiulis bagažas.

Bet, mintimis sugrįžęs į praeitį, paklausiu savęs, kaip viskas būtų susiklostę, jei tą merginą būčiau sutikęs anksčiau, kai dar mėgau užsiimti visokiom nesąmonėm. Ar būčiau taip lengvai jai atsakęs? Karštai merginai, siūlančiai man neįpareigojantį seksą?

Gal ir ne. Jeigu tiksliau – tikriausiai ne. O kas tada? Ar mudu su ja būtume gyvenę ilgai ir laimingai? O gal jos sužadėtinis būtų mane pričiupęs ir surūdijusiomis replėmis nulupęs rankų nagus? Nė neįsivaizduoju. Bet aš visai tikras – kad ir kaip visa tai būtų pasibaigę, nemalonumų nebūčiau išvengęs.

Džiaugiuosi atsisakęs jos pasiūlymo.

Išvados

Taip jau susiklostė (vyrukai ir merginos, prieš sutikdami savo princą ar princesę, pabučiuoja keletą varlių), kad esama kur kas daugiau istorijų apie nenusisekusius santykius negu apie amžiną meilę. Nesvarbu, ar romanas užsimezga tarp dviejų vaikystės draugų, ar tarp poros, kuri pirmąkart susitiko sausakimšoje prakaitu pradvisusioje šokių salėje pirmą valandą nakties, išgėrus per daug degtinės ir „Red Bull“.

Apskritai santykių pradžia nesvarbi. Svarbi pabaiga: santykiai arba susiklostys, arba ne.

Todėl niekam nepatarčiau megzti intymių ryšių su draugu. Nebent manytute, kad jie gali išsirutulioti į rimtus santykius. Pradėti trumpalaikį romaną su draugu, žinant, jog tai tebus nuotykis – bloga mintis. Vienas iš jūsų galų gale ims tikėtis šio to daugiau. Kai kas gali mėginti šitaip išsklaidyti vienatvę ar nuobodulį, pasinaudoti galimybe lengvai gauti sekso (tai dažniausiai masina vyrus, nebent jie slapta įsimylėję merginą daugelį metų). Jei manote, kad pabaiga gali būti tokia, greit pasitraukite. Kuo ilgiau tęsis jūsų santykiai, tuo atsainiau vyrukas su jumis elgsis ir tuo smarkiau įskaudinta liksite ryšiui nutrūkus. O jei romaną suvokiate kaip galimybę gauti sekso, liaukitės naudotis savo draugu. Tai neteisinga.

Bet jei romanas su draugu pereina į aukštesnę pakopą, atsiveria puikios galimybės. Jei manote, kad tai gali įvykti, rizikuokite.

Apibendrinus du iš keturių scenarijų baigėsi ne taip jau nelaimingai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kai iškėliau naivoką teiginį skyriaus pradžioje, buvau visiškai teisus: kartais draugystė išsirutulioja į rimtesnius santykius, kartais ne.

Jei pridėsite mano istoriją apie Baisiąją Klaidą antrame skyriuje, tuomet didesnė tikimybė, kad nieko neišeis. Bet, kaip jau paaiškinau, tai gali atsitikti su bet kokiais santykiais.

Baigiamasis žodis

Kai rašiau apie vyrų ir moterų santykius, skaitytojai atsiųsdavo elektroninių laiškų prašydami patarimų. Vieną savaitę pasisiūliau būti santykių konsultantu ir įsitikinti, kaip viskas atrodo tikrovėje. Dešimtys žmonių užduodavo įvairiausių klausimų (vienas vargšas vyrukas manęs net klausė, kokiais teisėtais būdais galima sulaikyti atskirai gyvenančius žmoną ir vaikus, kad šie neišvažiuotų į kitą pasaulio galą be jo). Dauguma klausimų – apie 80 procentų – skambėjo taip: „Gerbiamas Hamfri, man patinka žmogus, bet nežinau, ar aš jam patinku. Ką turiu daryti?“

Remdamasis knygoje papasakotomis istorijomis ir savo patirtimi, atsakysiu taip: prisipažinkite, ką jaučiate (nebent tas žmogus turi šeimą).

Nebijokite rizikuoti. Aišku, jums gali ir nepasisekti. Jei vyrukas, dėl kurio slapčia dūsavote, jus atstums, liksite sudaužyta širdimi. Bet ar ne geriau šitai negu nežinomybė? Verčiau išbandyti viską, kas įmanoma, ir nudegti nei sėdėti rankas sudėjus.

Taip, po velnių, geriau.

Būkite drąsi ir siekite, ko trokštate, nes jei pavyks ir su draugu gyvensite ilgai ir laimingai, tai bus velniškai puikus prizas. Juk dėl to verta rizikuoti?

Jei ir nepasiseks, būsite bent jau pabandžiusi. Nebūkite iš tų, kurie nieko nedaro, nes bijo nesėkmės.