Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Pieno negeriu nuo trejų metų.

– Jame gausu kalcio ir vitamino D. Naudinga kaulams.

– O alkoholis naudingas streso lygiui reguliuoti. Kas tai? – Natanielis paėmė butelį raudonojo vyno ir perskaitė užrašą ant etiketės.

Keitė žvilgelėjo per petį, ir surišti plaukai susiūbavo.

– Nemanau, kad tave sudomintų. Jis toks bjaurus, jog juo būtų galima valyti dažus.

Natanieliui knietėjo prisipažinti, kad, būdamas tokios būsenos, išgertų net dažų valiklio.

– Negali būti toks blogas. – Nieko nelaukdamas jis ištiesė pro Keitę ranką ir iš pakabinamos spintelės paėmė dvi taures. Jos kvapą sugėrė visi jutimai, ir Natanielis tik didžiausiomis valios pastangomis sutramdė kylančią reakciją.

Keitė uždarė šaldytuvą ir atsargiai pasitraukė į šoną.

– Man nepilk.

Nesuprasdamas, kaip seksualinė įtampa gali tvinksėti tarp dviejų vienas į kitą net nežiūrinčių žmonių, Natanielis, nekreipdamas dėmesio į jos prašymą, pripildė dvi taures.

– Išgerk. Mums abiem to reikia. – Jis gurkštelėjo didelį gurkšnį ir pajutęs, kaip gomurį užlieja su vynu paprastai nesiejamas skonis, nusipurtė. – Geriau pagalvojus, gal visgi ir nereikia.

– Persigalvojau. Manau, kad reikia. – Pa­stebimai nuraudusi, Keitė pakėlė savo taurę ir atsigėrė.

– Akivaizdu, kad tavo gomurys nėra per daug išrankus.

– Išrankaus gomurio, pone Vulfai, negaliu sau leisti.

– Ką turiu padaryti, kad į mane pažiūrėtum?

Tebelaikydama rankoje taurę, Keitė stebeilijo į tašką ties jo krūtinės viduriu.

– Aš tiesiog... Man labai sunku tavo akivaizdoje elgtis normaliai. Atleisk, bet... nejaugi tau visa tai neatrodo keista?

– Kas čia keista?

– Na, čia juk aš. – Gailiai šypsodama ji nužvelgė save iki kojų pirštų. – Skylėti džinsai, ankštas butas, kuklus darbas. O tu – na, pats žinai, kas esi. Sakykime, jaučiuosi taip, tarsi prieš gaudama leidimą į tave pažvelgti, turėčiau nusipirkti bilietą. Tu man siejiesi su filmais. Tik ir laukiu, kada tau iš už nugaros iššoks koks nors blogiukas su šautuvu.

– Kalbant apie man iš už nugaros iššokančius vaikinus, ar kažkuriuo metu neketina pasirodyti koks nors pavydus sumo imtynininkas ir sumalti manęs į miltus? Veikiausiai ne, jeigu dalyvauji greituosiuose pasimatymuose.

– Gyvenu viena. Pavydžių meilužių skaičius lygus nuliui. Šiuo gyvenimo laikotarpiu tenka prisilaikyti dietos. Na, akivaizdu, kad ne dietos tikrąją to žodžio prasme. – Žodžiai liejosi tarsi krioklys. – Dietos ta prasme, kad mano gyvenime veiksmo beveik nebūna. Bet ne veiksmo tavo supratimu...

– Vadinasi, poros neturi. – Ir kodėl jis apie tai kalba? Kodėl jis taip elgiasi?

– Neturiu. Nors man tai visai nė motais, – skubiai pridūrė Keitė, akivaizdžiai sunerimusi, kad Natanielis gali pagalvoti, jog ji laido užuominas. – Gyventi vienai gera. Galiu daryti ką užsigeidusi, neprivalau derintis prie kito žmogaus. Galiu būti spontaniška. Galiu valgyti javainius vakarienei ir susiplauti nuo pusryčių likusius indus tada, kada turiu ­laiko, ir iki šiol niekas šito nežinojo, niekam šitai nerūpėjo; kita vertus... – Ji vos pastebimai nusišypsojo, – ...nuo šiol ketinu būti tvarkingesnė, nes juk niekada nežinai, kada į namus užsuks Holivudo žvaigždė. O gyvendama viena... na... darau tai, ką noriu daryti, ir einu ten, kur noriu eiti. Atleisk. Vėl per daug plepu... – Ji nutilo ir sutrikusi gūžtelėjo pečiais. – Trumpas atsakymas į tavo klausimą yra toks: taip, gyvenu viena. Bet dabar, šitai sakydama, suvokiu, jog tu esi visiškas pašalietis, o aš tave pasikviečiau į savo namus. Štai kodėl man tai atrodo keista. Jaučiu, jog nesi man svetimas, nes praleidau be galo daug laiko žiūrėdama tavo filmus. Esu mačiusi tave net nuogą, bet iš tiesų tavęs juk visai nepažįstu.

– Esi mačiusi mane nuogą? – Natanielio nugara nubėgo virpulys. Jis nesitikėjo, kad pokalbis pakryps tokia linkme. Dabar juk turėtų kalbėti telefonu, aiškintis savo ­asmeninę grandiozinio masto krizę, o ne flirtuoti su mergina, kurios kiekviena ląstelė pažymėta: Romantika.

– Vaidinai tame nekomerciniame filme. – Ji žiūrėjo į savo taurę. – Man rodos, mačiau jį vieną – gal du kartus... – Keitės skruostų ­spalva bylojo, kad tą filmą ji veikiausiai matė bent šimtą kartų. – Toji scena, kai neši dukrą paplūdimiu, mano universiteto laikais buvo kultinė.

Natanielis iš visų jėgų stengėsi neatsilyginti Keitei tuo pačiu pamaloninimu – įsivaizduodamas ją nuogą. Nepadėjo ir tai, jog pokalbis vyko tarp raudono šilko pagalvėlių greta minkštos viliojančios sofos. Sugriežęs dantimis jis nuvijo šalin staigiai iškilusią fantaziją, kaip paima ją čia ir dabar, tiesiai ant tos sofos.

– Maniau, kad studijavai kostiumų dizainą. Papasakok apie savo profesiją. – Papasakok ką nors. Bet ką. Bet ką, išskyrus seksą.

– Nuogas kūnas gali būti kostiumas, – vos gaudydama kvapą pasakė Keitė, – jeigu tik pridera vaidmeniui. Tenoriu pasakyti, kad keista būti tave mačius nuogą, bet iš tiesų visai nepažinoti. Galėtum būti... na, aš tiesiog tavęs nepažįstu, ir tiek.

Natanielis buvo besakąs, kad juodu galėtų susipažinti artimiau, bet laiku prikando ­liežuvį. Jo gyvenime ir taip užteko painiavos. Sieloje siautėjo visiška netvarka, ir su kiekviena diena darėsi vis blogiau.

– Praeitą mėnesį su manimi dirbai, todėl nesu tau visiškai svetimas; be to, galiu nuraminti neturįs jokių negerų įpročių, – švelniai ištęsė jis. – Nepainiok manęs su mano vaidinamais herojais. Aš – ne jie. Tavo žiniai, drabužius nuo tavęs nuplėščiau tik tokiu atveju, jeigu ir tu nuplėštum manuosius. – O kaip tik šią akimirką tokia mintis atrodo velniškai gera.

– Tiesą sakant, nė akimirkos nepagalvojau, kad galėtum norėti nuplėšti nuo manęs drabužius. Gal ir esu šiek tiek užsisvajojusi, bet haliucinacijos manęs nekamuoja. Skiriu tikrovę nuo fantazijų, nors... – stengdamasi kalbėti kaip galima nerūpestingiau tęsė ji, – ...važiuojant motoroleriu tikrai buvo ne viena akimirka, kai pamanei esąs Alfa vyras . Ar žmonės dažnai tą daro? Tapatina tave su vaidinamais herojais? Painioja fantaziją su tikrove?

– Nuolat. Blogiausia nutiko po filmo Neišgydomas ligonis , kuriame vaidinau gydytoją psichopatą. Pas mane mėnesių mėnesius plūdo žmonės su prašymais ­diagnozuoti jų bėrimus. – Apie seksą jie nebesikalbėjo, tad kodėl jo kūnas vis tvinkčiojo? Ir kodėl jis negalėjo liautis į ją žiūrėjęs? – ­Nepadėkojau tau už tai, ką šį vakarą dėl manęs padarei.

– Nėra už ką.

Natanielis buvo pratęs šalia savęs matyti keistai besielgiančius žmones – kartais jie kikendavo, kartais tiesiog puldavo į isteriją, – bet Keitė buvo pirmoji, kuri pasiryžo į jį nežiūrėti. Natanielis pajuto susierzinimą.

– Sunku kalbėti su tavo viršugalviu.

Pagaliau ji pakėlė į jį akis. Vos jų žvilgsniai susitiko, įvyko abipusis geismo sprogimas.

– Ar jautiesi geriau?

– Geriau?

– Teatre atrodei be galo susinervinęs.

– Dabar tau tikrai haliucinacijos, – atsargiai pakeitė temą Natanielis. – O gal viskas dėl vyno? Kiek taurių turėtum išgerti, kad sušoktum pilvo šokį?

Keitė nervingai susijuokė.

– Tavo haremas ir taip gerokai perpildytas.

– Jis nėra perpildytas. Tik pasakyk, jei ­norėsi, kad suvaidinčiau šeichą. Galėčiau ­persimesti tave per petį ir išprievartauti ant tos krūvos šilkinių pagalvėlių. – Būtų velniškai gerai.