Сара Морган - Žavingasis Natanielis

– Liaukis į mane spoksojęs, – paliepė Keitė ir staigiu rankos mostu ištraukė iš po megztinio plaukus. – Norėčiau šiek tiek privatumo.

– Tokio privatumo, kokį parūpinai man? – negailestingai užgniauždamas savo libido pasakė Natanielis ir sukryžiavęs ant krūtinės rankas paniuręs piktai stebėjo, kaip Keitė rengiasi. – Privalau žinoti, ką jiems papasakojai. – Nuo minties, kaip tokios naujienos paveiktų gležnąją Kerę, Natanielį nusmelkė šaltas pyktis.

Aš pažadėjau ją saugoti, o dabar visi apie ją sužinos.

– Manai, kad tai aš juos iškviečiau? – Keitė apsiavė rudus sportinius batelius. – Gal iš proto išsikraustei?

– Veikiau sakyčiau esąs bjauriai nusiteikęs.

– Tai tu pastvėrei mane ! Tai tu maldavai, kad parsivežčiau tave namo ir leisčiau tau čia apsistoti nakčiai...

– Niekada gyvenime nesu maldavęs moters, – šaltai pasakė Natanielis, – o kai teatre kreipiausi į tave pagalbos, buvau įsitikinęs, kad esi miela ir paslaugi mergina. – Jis palenkė galvą ir nusišypsojo ironiška šypsena. – Kad jau pašalinome šį didžiulį nesusipratimą, atsakyk į mano klausimą: kam tiksliai skambinai ir ką tiksliai papasakojai?

– Niekam! Nieko! – Jos tonas pakilo, o akyse atsispindėjusį siaubą pakeitė pyktis. – Viskas per tave. Tai tu įstūmei mane į tokią padėtį.

– Į padėtį, suteikiančią tau galimybę pralobti parduodant mane spaudai?

– Praeitą vakarą, mėgindama jų nusikratyti, apvažiavau pusę Londono. Kam man reikėjo tai daryti, jeigu vis tiek ketinau jiems paskambinti?

– Pati man pasakyk.

– Manai, jog saugiai atsigabenau tave į savo irštvą , kad galėčiau iškviesti spaudos atstovus, tiesa? Manai, kad todėl tau padėjau?

– Jeigu ne todėl, tada kodėl?

– Atsakyti sąžiningai? Nežinau. Esu tikra, kad man buvo pasimaišęs protas. – Keitė kone spiegė. – Šią akimirką gailiuosi tau padėjusi, nes šito savo gyvenime norėjau mažiausiai. Nesu iš tų, kurios mėgsta pozuoti prieš kamerą! Ir nesuprantu, kodėl taip nori mane apjuodinti. Kodėl turėčiau tave parduoti?

– Žmonės nuolat tai daro, dažniausiai mane fotografuoja telefonu.

– Mano telefone netgi nėra fotoaparato! Be to, kad pats išsijungia ir įsijungia kada panorėjęs, jokių kitų funkcijų beveik neatlieka. – Sukišusi pirštus į plaukus Keitė klestelėjo ant lovos krašto. – Nenoriu, kad būtų išspausdinta mano nuotrauka. Nekenčiu fotografuotis.

Natanielis įkvėpė.

– Kiek mano pokalbio nugirdai? Ar ­klauseisi miegamajame?

– Ar bent nutuoki, kaip tavo žodžiai žeidžia? – Jos akys buvo tapusios ryškiais žalios spalvos ir labai labai piktos. – Už durų nesiklausau . Esu doras žmogus ir nuoširdžiai gerbiu kito asmens privatumą.

– Miegamajame sėdėjai valandų valandas. Ką veikei?

Jai užkaito skruostai.

– Sėdėjau priešais veidrodį, jausdamasi ne didesnė už dulkelę, nes mano ­svetainėje buvo Alfa vyras , o aš atrodžiau kaip pervažiuota traukiniu. – Ji susijaudinusi delnais patrynė kelius. – Nori žinoti, ką veikiau miegamajame? Tūnojau gailėdamasi, kad nesu kita – graži, ilgakojė aktorė ar manekenė su išsišovusiais dubens kaulais, kurios nešokiruoja Holivudo grietinėlės atstovo pasirodymas.

Natanielis suglumęs žiūrėjo į Keitę.

– Išsišovusiais dubens kaulais?

– Taip. Liesų moterų dubens kaulai visada išsišovę. Metų metus stengiausi, kad ir manieji tokie būtų, bet, atvirai kalbant, man pernelyg patinka maistas, kad galėčiau badauti, o vaikščioti su visą laiką urzgiančiu skrandžiu negali būti natūralu; dažniausiai manęs netrikdo faktas, kad turiu klubus ir sėdmenis, bet praeitą vakarą leidausi tavęs įbauginama ir nekenčiau savęs už tai, nes po šiuo gražiu veidu slypi pasipūtėlis, kuris mano, kad visas pasaulis sukasi apie jį...

– Keite...

– Nesiklausiau tavo pokalbio, bet ateityje, jeigu jautiesi toks nesaugus, netvarkyk reikalų telefonu, kai pašonėje yra auditorija, neįsivelk į vienalaikius santykius su dviem moterimis ir neįtrauk į savo reikalus niekuo dėtų pašaliečių.

Mėgindamas nekreipti dėmesio į nepaliaujamą tvinksėjimą galvoje, Natanielis pirštais suėmė tarpuakį ir prisiekė sau niekada ­nebegerti pigaus vyno.

– Nesu užmezgęs vienalaikių santykių su dviem moterimis. – Jis kalbėjo pabrėždamas kiekvieną žodį. – Paklausyk...

– Ne, tai tu paklausyk! Nori žinoti, kodėl tau vakar padėjau? Todėl, kad atrodei apimtas visiškos nevilties. Pirmą kartą tave mačiau ne atsainų ir sarkastišką. Ne vaidinantį . – Visa virpėdama Keitė patrynė delnais rankas. – Negaliu pakęsti, kad spauda tave taip medžioja. Jie tyko tavęs prie teatro nuo pat atvykimo dienos. Jie seka kiekvieną tavo kvėptelėjimą, o tai, mano manymu, nėra sąžininga. Štai kodėl tau padėjau. O kai tave čia atsivežiau, pradėjai elgtis taip, tarsi nieko blogo nenutiko, tarsi aš viską išsigalvojau, kad pradėčiau manyti išsikrausčiusi iš proto. – Žodžiams liejantis nevaržomu srautu, Natanieliui tik valios pastangomis pavyko užgniaužti poreikį parversti ją ant viengulės lovos ir visą tą iki raudonumo įkaitusią aistrą paversti aistringomis glamonėmis.

– Jeigu ne tu perspėjai žiniasklaidą, tuomet kas?

– Iš kur man žinoti? Aš juk netgi su niekuo nesikalbėjau... – Keitė netikėtai nutilo; jos ­veide pirmiausia įsispaudė siaubo, o paskui kaltės išraiška. – O ne...

Natanielis suspaudė lūpas.

– Vadinasi, kažkam visgi paskambinai?

– Ne. – Jos akys nervingai nukrypo į Natanielį. – Bet kai kas skambino man.

– O tu negalėjai neišplepėti. Esi mergina, o merginos nemoka laikyti liežuvio už dantų. Toks jau tas moteriškas solidarumas. Vyrai kartu geria alų. Moterys dalijasi paslaptimis.

– Ne! Aš nieko jai nepasakojau. – Jos akys iš nusivylimo išsiplėtė. – Kai buvau miegamajame, skambino Klerė. Mes turėjome eiti į greituosius pasimatymus, todėl jai buvo įdomu, kur esu. Dėl tavo dingimo visas teatras buvo apverstas aukštyn kojomis. Ji klausė, ar tu pas mane, bet aš tai paneigiau.

Natanielis atsiduso.

– Nesi melagė iš prigimties, tiesa? Turėtum išklausyti keletą vaidybos pamokų.

– Klerė nieko nebūtų išplepėjusi, – gindama draugę užginčijo Keitė. – Nė už ką.

– Ne, bet kažkas visgi išplepėjo.

– Taip, bet... – Keitė nutilo ir suraukė antakius. – Glosterio kunigaikštienė.

– Turbūt ne taip išgirdau?

– Klerė minėjo, kad Glosterio ­kunigaikštienė negali atsidžiaugti tavo pasišalinimu. Kai Klerė skambino, ji buvo netoliese, labai tikėtina, kad ji ir nugirdo mūsų pokalbį. Be to, tu ne itin jai patinki. – Trindamasi kaktą Keitė atgailaudama sudejavo. – Atleisk. Visgi tai mano kaltė. Neturėjau tavęs čia vežtis. Buvau visai pametusi galvą, jeigu maniau, kad niekas tavęs čia neras.

– Ne, tai aš kaltas. – Reikėjo elgtis išmintingiau . Jeigu būtų mąstęs galva, nebūtų nieko įtraukęs. Bet jis juk nemąstė apskritai. Vos išvydo pirmoje eilėje sėdintį Džeikobą, kaip paklaikęs puolė nuo scenos. – Kaip ir sakai, pats priverčiau tave man padėti.

– Bet aš apskritai neturėjau atsiliepti. Turėjau įtikinamiau atsakyti į klausimą, kai Klerė manęs paklausė, ar nežinanti, kur galėtum būti. Kita vertus, jie vis tiek būtų supratę. – Jos akys žvelgė niūriai ir atrodė pavargusios. – Vakar vakarą nebuvo tik tavęs ir manęs. Aktoriai tą veikiausiai iš karto pastebėjo. O spaudos atstovai matė mus drauge. Jie, matyt, nesunkiai išsiaiškino, kas aš tokia ir kur gyvenu.