Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Jos pečiai dar labiau įsitempė.

– Šitai jau girdėjau. Neprivalai kartotis.

– Mačiau kostiumų scenarijų. Tavo piešiniai įspūdingi. Esi be galo talentinga. Būtum juos išgąsdinusi. Tavo vaizduotė pernelyg laki ir originali. Jie būtų pasirinkę žmogų, kurio darbai saugesni ir labiau nuspėjami, kuris būtų pateikęs tai, kas buvo daryta jau tūkstančius ­kartų. Provincialūs, nuobodūs prodiuseriai nenori siūbuoti ramiai plaukiančios valties.

Stojo ilga ir įtampos kupina tyla.

– Manai, kad esu talentinga? Ir šitai sakai ne todėl, kad ant tavęs pykstu?

– Sakau, nes tai tiesa.

– Ak. – Keitė sutrikusi suraukė kaktą. – Na, tuomet jaučiuosi pamaloninta. Deja, tavo žavėjimasis mano darbu neapmokės sąskaitų ir nepadės kopti karjeros laiptais. Tačiau nesitikiu, kad suprasi. Gyveni pasaulyje, kuriame apstu privačių lėktuvų, apsaugos darbuotojų ir limuzinų. O aš gyvenu pasaulyje, kuriame nepaliaujamai auga skolos ir nedarbas.

Apie mano pasaulį ji nežino nieko.

– Nusiramink, drabužine. Keli skambučiai, ir turėsi darbą Holivude. Jeigu nepavyks su Alicija, paskambinsiu Rupertui Šnaideriui arba Hovardui Keningtonui.

Keitė pravėrė burną ir vėl susičiaupė.

– Pažįsti visus šiuos žmones?

– Taip, ir jie nuolat ieško naujų talentų. Tu jiems be galo patiksi.

– T... tikrai mane jiems pristatytum? Rimtai? – Ji atrodė suglumusi. – Na, ačiū. Malonu žinoti, kad visgi turi sąžinę.

– Neapdovanok manęs savybėmis, kurių neturiu. Pristatysiu tave todėl, kad esi talentinga ir kad negaliu pakęsti purkštaujančių ­moterų, ypač jeigu privalau su jomis užstrigti negyvenamoje saloje.

– Privalėjai apie tai pagalvoti, prieš priversdamas mane vykti su savimi. Tikriausiai esi girdėjęs apie tokį dalyką kaip karma. Vienaip ar kitaip už tai, ką man padarei, būsi nubaustas.

– Aš jau baudžiamas. Būsiu įkalintas saloje su moterimi, kuri neužsičiaupia. Taip vyras suvokia pragarą, patikėk manimi. – Natanielis šypsodamas atsilošė sėdynėje ir užsimerkė. Bet jį tuojau pat užgriuvo tikrovė, ir ­mintys apsiniaukė. Jis matė pirmoje eilėje sėdintį ­Džeikobą. Matė į jį žvelgiančias tamsias jo akis. Žinančias akis. Juos siejo praeitis. Šito niekas niekada nepakeis.

Natanielio šypsena išblėso, jis plačiai atmerkė akis.

O taip, jis jau baudžiamas.

– Ar tau viskas gerai? – Didelės žalios Keitės akys spinduliavo susirūpinimą. – Taip stipriai įsitvėrei sėdynės.

Natanielis atleido pirštus, ir į juos vėl plūstelėjo kraujas.

– Skrisdamas visada jaučiuosi neramiai.

– Paskutiniame filme pilotavai lėktuvą. Turi piloto licenciją.

– Taigi. – Kad nesusimautų, Natanielis pasitelkė visus profesinius įgūdžius. – Negaliu pakęsti, kai lėktuvą pilotuoja kas nors kitas. Ir dabar vietą prie pulto mieliau užimčiau pats, bet naktį ant tavo gumbuotosios sofos ne ką temiegojau, nenorėčiau sudaužyti lėktuvo į kokį nors kalną.

Įdėmus Keitės žvilgsnis bylojo, kad ji nepatikėjo nė vienu jo žodžiu, ir Natanielis turėjo sau priminti, kad ši mergina be galo pastabi. Jis privalo būti budresnis. O tai bus tik į naudą. Natanielis neatminė, kada – išskyrus praeitą vakarą scenoje – paskutinį kartą buvo praradęs budrumą.

– Toji sala... – Naujų pažinčių perspektyva Keitę, regis, šiek tiek prablaškė. – Kur ji? Ir iš kur žinai, kad ten nusigavę nebebūsime persekiojami?

– Tai atogrąžų sala netoli Pietų Amerikos pakrantės. O priežastis, dėl kurios žinau, kad nebūsiu ten persekiojamas, yra ta, kad be mūsų saloje daugiau nieko nebus.

– Daugiau nieko nebus? – su siaubu klyktelėjo Keitė. – Tikiesi, kad praleisiu ten dvi savaites neturėdama su kuo pasikalbėti?

– Kiek žinau, saloje gyvena dviejų rūšių papūgos. Jeigu pasirinksi teisingą taktiką, gal kažkuri ims ir prabils.

– Gali sau manytis turįs humoro jausmą, bet aš iš tų, kuriems draugija patinka. Jeigu būsi vienintelis salos gyventojas... – Ji prisimerkė. – Paprasčiausiai privalėsiu kalbėtis su tavimi.

– Galėsi kalbėti, kiek tinkama. Tik nesitikėk, kad atsakysiu. – Natanielis žvelgė į ją pro tamsių ir tankių blakstienų užuolaidą. – Kita vertus, jeigu reikia draugijos, esu tikras, kad ­galime bendrauti nesikalbėdami.

***

Jis toks arogantiškas, toks valdingas , – atsidususi pagalvojo Keitė. – Ir beprotiškai seksualus .

Kaip jis gali atrodyti seksualus net miegodamas? Ant kaktos krintančios juodų plaukų sruogos Natanieliui teikė pavojingumo ir valiūkiškumo įspūdį. Ryškiai juodi antakiai ir patamsėjęs žandikaulis buvo be galo vyriški, o lūpos...

Keitės širdis pradėjo beprotiškai daužytis, ir ji skubiai nusuko akis į šalį.

Ne, ne, ne.

Su savimi ji šitaip tikrai nepasielgs. Daugiau nebe. Daugiau jokių fantazijų apie nepasiekiamus vaikinus. Dabar ji žinojo, kas esanti; savame kailyje jai buvo gerai. Penkios bergždžio flirto su karšta kino žvaigžde minutės nieko nepakeis.

Iš nuovargio sunkiai benulaikydama vokus, bet negalėdama ir atsipalaiduoti, kad užmigtų, Keitė žvelgė pro langą į apačioje atogrąžų salomis nusagstytą vandenyną.

Žiūrint į vandenį, nuovargis malšo. Vandenynas buvo nusėtas smaragdinio žalumo salomis, kurių kiekvieną rėmino balto smėlio juostos ir koralų rifai. Skaidrus žalsvai melsvas vanduo teliūškavo nuošaliose įlankėlėse. Rojus , – galvojo ji, – bet kitoks .

Ji pašnairavo į greta miegantį Natanielį.

Jis yra kitoks.

Kokias paslaptis slepia Natanielis Vulfas? Kas tos Anabela ir Kerė? Kodėl jam taip svarbu pasislėpti negyvenamoje saloje?

Klausimai sukosi Keitės galvoje tol, kol visiškas išsekimas užspaudė akis ir ji užmigo. Prabudusi pamatė, kad Natanielis žiūri pro langą.

Kelias sekundes jo akyse atsispindėjo ­kančia ir sielvartas, paskui, supratęs, kad Keitė pabudo, jis vėl nutaisė abejingą veido išraišką.

Kas vyksta jo gyvenime? Ką jis slepia?

– Ar jau atvykome?

– Esame Rio de Žaneire. Iš čia sraigtasparniu kaipmat atsidursime Vulfų saloje.

– Toji sala... – Keitė išsitraukė iš po sėdynės rankinę. – Sakei, kad ji priklauso tavo broliui.

– Jis – viešbučių tinklo savininkas. O tokiais momentais kaip šis privati sala be galo paranki.

– Vulfas. – Keitė akimirką žvelgė į Natanielį, stebėdamasi, kaip nesuprato anksčiau. – Sebastianas Vulfas – tavo brolis?

– Teisingai.

– Žinoma, juk esu apie jį girdėjusi. Tik nepagalvojau... Apie savo šeimą nieko nepasakoji.

– Ir neketinu pasakoti.

– Artimai nebendraujate?

Jo lūpų kamputis virptelėjo.

– Tau, matyt, patinka gyventi apsuptai pavojų.

– Jeigu jau ketiname dvi savaites praleisti drauge, bent keletą dalykų apie vienas kitą privalome žinoti.

Tos seksualios įkypos akys vos pastebimai juokėsi.

– Privalai žinoti, kad kryžminės apklausos daro mane pavojingu.

– O aš darausi pavojinga, kai neturiu su kuo pasikalbėti. Aš tavęs neapklausinėju. Aš tik klausiu apie tavo šeimą. Nesuprantu, kas čia blogo. Tik stengiuosi būti mandagi.

– Nusistatykime kelias pagrindines taisyk­les, gerai? – Ant akių nusileidusios tankios ir tamsios blakstienos paslėpė Natanielio nuotaiką. – Neklausinėk manęs asmeninių dalykų, ir aš nieko asmeniško neklausinėsiu tavęs. Kodėl apskritai artimiausias dvi savaites negalėtume laikytis nekalbėjimo taisyklės? Man puikiausiai tiktų, jeigu mūsų santykiai išliktų tik fiziški. Galime bendrauti kūno kalba.