Сара Морган - Žavingasis Natanielis

O atsisakyti savo svajonės Keitė nebuvo pasiruošusi.

Kai Natanielis išlipo iš baseino, merginos streso lygis buvo pasiekęs aukščiausią padalą.

– Ar čia yra interneto ryšys?

Jis pasiėmė rankšluostį ir nusišluostė veidą.

– Kodėl klausi?

– Privalau ieškotis darbo. Sakei, kad pristatysi mane kostiumų kūrėjams, bet neįsivaizduoju, kaip tą galėtum padaryti, kol esame čia. Privalau susirasti darbą.

– Pala. – Nieko nepaaiškinęs Natanielis nuėjo į vilą. Netrukus pasirodė nešinas storu elastiniu raiščiu surištų popieriaus lapų pluoštu ir mestelėjo jį Keitei ant kelių. – Perskaityk. Tai mano būsimo filmo scenarijus. Netrukus turėsiu pateikti sąmatą. Bet dar neradome kostiumų kūrėjo.

Ieškodama paslėptos prasmės Keitė stebeilijo į lapus. Gal jis jaučiasi kaltas? Ne, Natanielis Vulfas niekada nesijaučia kaltas. Tuomet kodėl? Tik todėl, kad ją užčiauptų. Kad ji turėtų ką veikti ir jam nereikėtų su ja leisti laiko.

– Netikiu, kad imtum ir atiduotum šį darbą tokiai kaip aš.

– Paruošk man keletą eskizų ir tada apie tai pasikalbėsime.

Keitė negailestingai stengėsi užgniaužti kylančią viltį.

– Nes tave graužia sąžinė ir jautiesi kaltas, jog per tave netekau darbo?

– Jau sakiau, kad dėl darbo sąžinės neturiu. – Natanielis be menkiausios savigraužos ar apgailestavimo patvirtino Keitės mintis. – Darbui renkuosi geriausią profesionalą. Man ­patiko tavo bute matyti piešiniai. Tik vienas klausimas – ar galėsi tą patį padaryti su moderniu scenarijumi? Čia – ne Šekspyras.

Mano piešiniai Natanieliui taip patiko, kad jis nori suteikti man galimybę?

– Šiame filme esi aktorius ar režisierius?

– Režisierius. Skaitydama negalvok apie aktorius, tik apie veikėjus.

– Ar tai reiškia, kad ketini atsisakyti vaidybos? – Nesileisdama įbauginama tylos, Keitė pirštais tvirčiau sugniaužė ant kelių laikomų popierių pluoštą. – Ar todėl sutikai suvaidinti Londono scenoje?

– Nejau niekada nesiliausi klausinėjusi?

– Atleisk. Nesu pratusi prie tylos. Tik stengiuosi būti mandagi.

– Juk mes ne rūmų sodo puotoje. – Lėta Natanielio tarsena suerzino Keitę ir ji pakėlė akis.

– Ne tau vienam ši situacija sunki. Galėtum elgtis draugiškiau. – Ir ne taip bauginti. Būti ne toks vyriškas. Ne toks... visoks.

Jo lūpų kampučius timptelėjusi šypsena toli gražu nebuvo draugiška. Ji dvelkė pavojumi.

– Apsivilk bikinį ir parodysiu, koks moku būti draugiškas.

Keitė žinojo, kad jis tik erzina. Juk negali šnekėti rimtai. Vyras, turintis iš ko rinktis, tik­rai nepasirinktų jos.

Keitė pagalvojo apie tobulą savo sesers figūrą ir be galo ilgas kojas. Greta Paulos ji visada jausdavosi slegiamai paprasta, o Natanielis Vulfas niekada nesidomės paprastais dalykais.

Ji dar tvirčiau sugniaužė pluoštą popierių.

– Kiek liko iki vakarienės?

Jeigu jis neketina kalbėtis, kodėl jai neperskaičius scenarijaus?

***

Pirštais ritmingai barbendamas į stalo paviršių Natanielis nekantriai laukė. Dvi trumposios žinutės  – abi nuo Džeikobo – vis dar neperskaitytos.

Pamažu augęs pyktis ir susierzinimas netrukus žadėjo pasiekti kulminaciją. Praeitis jį persekiojo net kitame pasaulio krašte.

– Ar Keitė sakė, kiek ilgai užtruks?

– Pasibeldžiau į jos duris, bet ji neatsiliepė. Pamaniau, gal miega. Juk ilgai skridote. – Benas įpylė į taurę vėsaus vyno. – Norite, kad dar kartą pas ją užsukčiau?

– Pats nueisiu. – Beviltiškai trokšdamas prasiblaškyti Natanielis paliko ant stalo telefoną ir grįžęs į vilą pasuko link svečių apartamentų. Durys uždarytos. Pasibeldęs ir ­nesulaukęs jokio atsako, jas atidarė ir įėjo į vidų.

Įėjęs sustingo.

Keitė, vilkėdama krūtinę minimaliai dengiančia nėriniuota liemenėle ir dar mažiau užpakaliuko slepiančiomis kelnaitėmis su virvele – abi dalys buvo ryškiai rožinės spalvos, – gulėjo lovoje ant pilvo. Nuo ausų kabojo nukarę ryškiai rožinio nešiojamojo iPod grotuvo ausinių laideliai; smakras ilsėjosi ant rankos, o ji atrodė visiškai pasinėrusi į scenarijų. Galva linksėjo muzikos ritmu, ranka paraštėje kartkartėmis brūkštelėdavo miniatiūrinį eskizą.

Natanieliui aptemo protas. Jis pamiršo net žinutes. Tik stovėjo kaip įbestas ir žiūrėjo į kreminės spalvos užpakaliuko iškilumus. Atminė ir nėriniuotą liemenėlę, kurią Keitė vilkėjo miegodama. Jos apranga niekuo neišdavė slaptos silpnybės seksualiems apatiniams. Po nuobodžia ruda spalva ji visą laiką dėvėjo šiuos kaitinančius nėriniuotus rožinės spalvos šilko apatinius?

Apimtas deginančio geismo Natanielis pajuto, kaip sustandėja. Vakarienė, nusprendė jis, turės palaukti.

Spyriu užtrenkdamas paskui save duris, jis žengė į kambarį kaip tik tą akimirką, kai Keitė pakėlė akis.

Iš siaubo klyktelėjusi mergina staigiai išsitraukė ausines ir puolė nuo lovos, pažerdama aplink save lapus.

– Nešdinkis iš čia! – Iki raudonumo įkaitęs veidas nesiderino su seksualiais rožiniais apatiniais; stvėrusi

anksčiau vilkėtą suknelę ji prispaudė ją sau prie krūtinės, tačiau Natanielis spėjo pamatyti kur kas daugiau, nei norėjo ji.

– Tavo žiniai, pilvo raumenų įtraukti tikrai neprivalai, – lėtai nutęsė jis. – O apatiniams pritariu visu šimtu procentų.

– Nejau niekada nesibeldi ?

– Beldžiausi. Bet tu negirdėjai.

– Aš skaičiau...

– Vilkėdama apatinius?

– Man buvo karšta .

– Šiuo klausimu sutariame abu. – Natanielis nusišypsojo tikrą vyrišką pritarimą bylojančia šypsena. – Kodėl nėriniuotus apatinius slepi po nuobodžiais rudais drabužiais?

Žalios Keitės akys perspėjamai blykstelėjo. Jeigu Natanielis būtų norėjęs pasukti ­saugiu keliu, būtų tuojau pat išėjęs iš kambario, tačiau jis visą gyvenimą mieliau rinkdavosi pavojingus sprendimus, todėl ir dabar priėjo prie Keitės, išplėšė iš jos sugrubusių pirštų suknelę ir ėmė tyrinėti tobulą bei glotnų švelnių jos apvalumų grožį.

– Tavo kūnas nepakartojamas.

– Nešdinkis iš čia!

Natanielis žinojo, kad žaidimas su ugnimi nukreipia jo mintis nuo nemalonių dalykų.

– Iš visų paslapčių, kurias man atskleidei per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, šioji yra neabejotinai geriausia. – Jis parvertė Keitę ant lovos, o jai ­pamėginus apsiversti, prispaudė prie čiužinio rankas.

– Ką darai?

– Sakei, kad nori mane geriau pažinti. Tai greičiausias man žinomas būdas. – Nieko negalvodamas jis palietė švelnias jos lūpas ­savosiomis ir užgniaužė Keitės dejonę. Prasivėrusios lūpos suteikė Natanieliui galimybę lyžtelėti saldumo ir sukėlė sprogų geismą, kuris pasiglemžė jį tarsi karštinė. Vieną ranką panėręs Keitei į plaukus, jis ėmė godžiai bučiuoti jos lūpas, atsargų bučinį pavertė tokia karšta banga, kad ji nuvilnijo visu jo kūnu. Užvaldytas fizinio geismo Natanielis pakišo ranką po švelniais Keitės užpakaliuko iškilumais ir jie susilietė. Beviltiškai trokšdamas atsidurti Keitės viduje, jis ėmė dantimis ir liežuviu erzinti apatinę jos lūpą, paskui nusileido prie krūties. Rožiniai nėriniai kliudė, todėl Natanielis nekantriai patraukė medžiagą į šalį ir lūpomis įsisiurbė į sukietėjusią viršūnėlę – skonis buvo dieviškas.

Išgirdęs staigų Keitės kvėptelėjimą, jis pajuto į pečius įsikertančius jos nagus. Kai Natanielis pradėjo pirštais ir liežuviu glamonėti jos krūtis, mergina sudejavo ir jausmingais klubų judesiais išlaisvino godų jo alkį.