Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Keitė į jo žodžius nekreipė dėmesio.

– Manęs gali klausti ko tik nori. Paslapčių neturiu. O dvi savaites nekalbėti nepajėgsiu. Kalbėdamasi nusikratau įtampos.

Natanielis palinko į Keitę ir įsistebeilijo savo mėlynais primerktų ir pavojingą ­geidulingumą skleidžiančių akių plyšeliais.

– Nori žinoti, kaip aš nusikratau įtampos, drabužine?

– Ne, nenoriu. – Įkalinta jo žvilgsnio Keitė vos įstengė kvėpuoti. Šis vyras aiškiai žinojo, kaip veikia moteris.

Tartum šitai patvirtindamas, Natanielis lėtai ir kupinas pasitikėjimo nusišypsojo.

– Esi tikra?

– Visiškai.

– Bet tau juk įdomu, – tyliai ir gundančiai sukuždėjo Natanielis. – Prisipažink, juk spėlioji, kaip būtų, jeigu pagaliau numotume ranka į visą tą savęs kontroliavimo nesąmonę ir pasibučiuotume.

– Negalvoju. Man net tokia mintis į galvą nešovė.

– Esi siaubinga melagė.

– O tu esi neįtikėtinai arogantiškas. Arogancija, – vos gaudydama kvapą sušnabždėjo ji, – man niekada neatrodė patraukli savybė, net jeigu ja pasižymi seksualiausias žemėje vyras . – Jos širdis plakė kaip pašėlusi, o ausyse gaudė kraujo tvinksniai.

– Manai, kad esu seksualiausias vyras žemėje?

– Tik citavau visuomenės apklausos rezultatus. – Visiškai sutrikusi Keitė vėl nusisuko į langą. – Jau leidžiamės. – Ačiū Dievui . Kodėl jis visada žino, ką pasakyti, o ji – ne? Kodėl jis niekada neatrodo sutrikęs?

Natanielis atsisegė saugos diržą ir pasilenkė atsegti josios.

– Kilkime. Mūsų laukia sraigtasparnis.

Jiems išsilaipinus saloje, Keitės dėmesį pirmiausia patraukė kone nepakeliamas karštis ir ryškios spalvos. Ant pieno baltumo smėlio šešėlius metė ryškiai žalios palmės, o slėptis į pačiame salos centre žaliuojantį medžių guotą sklendžianti papūga tarsi teptuko brūkštelėjimu pridėjo dar ir egzotiško raudonio. Virš galvos plieskė kaitriai oranžinis saulės diskas, o prieš akis tarsi magiškas, brangakmeniais nusagstytas kilimas, tyvuliavo jūra.

– Tikrai geriau, nei Londone vasarį. – Natanielis paėmė ją už rankos ir pavedėjo nuo sraigtasparnio. – Štai mes ir čia. Ši vieta dar žinoma kaip Rojaus vila . Visų miegamųjų langai atsiveria į terasą ir žvelgia į jūrą. Rinkis, kuris tik patinka.

Su džinsais jausdamasi suprakaitavusi ir ­lipni, Keitė žengė į pastatą ir apstulbusi sustojo kaip įbesta.

– Ak, ji...

– Taip, mano brolio skonis nepriekaištingas. Ši vila yra brangakmenis jo įmonės karūnoje. Viskas aukščiausios klasės.

Ji ėmė dairytis aplinkui. Veranda buvo išmoningai įrengta taip, kad teiktų didžiausią pavėsį ir nekliudytų grožėtis kvapą gniaužiančiais vaizdais. Švelniame vėjelyje siūbavo egzotiniai augalai, o kreminės spalvos sofos ­viliojo ilsėtis ir atsidėti malonumams. Girdėti tik ­švelni į smėlį besiplakančių bangų mūša. Tai buvo kitas pasaulis.

– Mes galime sau leisti čia apsistoti?

– Galime. – Natanielis stumtelėjo ją į vidų. – Didesnė svetainės dalis yra lauke – dėl vaizdo. Terasa, bekraštis baseinas, hamakai – rasi viską, ko reikia ilsėtis ir dykinėti. Jeigu pavargsi dykinėti, galėsi pabandyti vandens sportą.

Keitei ėmė linkti keliai.

– Vadinasi, čia atvykstantys žmonės užsirezervuoja visą salą?

– Tikrai taip. Jie atvyksta čia ieškodami ramybės ir nuošalumo bei norėdami patirti unikalius karšto ir prakaitu persunkto sekso hamake iššūkius. – Natanielis lėtai ir gundančiai nusišypsojo. – Niekada nesi mylėjusis hamake?

– Man visai nejuokinga. – Jausdamasi taip, tarsi būtų įkišta į krosnį, Keitė nusitraukė megztinį. – Gal galiu kur nors įsigyti drabužių? Kai kitą kartą ką nors pagrobsi, perspėk, kad pasiimtų karštam klimatui tinkamos aprangos. Su džinsais čia baigiu išvirti. – O gal taip ją veikė visai ne karštis? Gal taip ją veikė jis...

Tas trikdantis mėlynų akių žvilgsnis migdė.

– Darbuotojams buvo liepta į tavo kambarį nunešti drabužių.

Puiku. Didžiausias jos košmaras išsipildė. Kažkas kitas išrinko jai drabužius.

Mąstydama apie moterį, su kuria darbuotojai veikiausiai tikėjosi išvysti Natanielį Vulfą, ir jausdama vis labiau augantį sutrikimą, Keitė puolė į neviltį. Verčiau jau dėvės džinsus ir rizikuos gauti širdies smūgį.

– Galiu užtikrinti, kad niekas iš tų drabužių man netiks.

– Jeigu niekas netiks, galėsi vaikščioti nuoga.

– Man vis dar nejuokinga. – Keitė užrietusi nosį perėjo per terasą ir grįžo į vilą. – Kaip suprantu, miegamieji ten?

– Ten – pagrindiniai apartamentai. ­Jeigu nenori miegoti su manimi, teks pasukti į kairę.

Keitė taip staigiai pasuko, kad vos neparvirto. Kadangi durys į kitus apartamentus buvo atviros, ji kaip galima greičiau pro jas ir nėrė; išvydusi rožių žiedlapiais nubarstytą baltą šilkinį lovos užtiesalą ir žvakėmis apstatytas vazas su kvapiomis gėlėmis, ji kilstelėjo antakius.

Toks kambarys buvo skirtas meilei. Kambarys mylėti.

– Panele Keite? – Į kambarį, nešina minkštais puriais rankšluosčiais, tyliai įėjo besišypsanti moteris. – Mano vardas Roza. Jeigu būnant čia jums ko nors prireiktų, tik paprašykite.

Keitė sumišusi suraukė antakius.

– Aš maniau... Jis sakė, kad be mūsų čia daugiau nieko nebus.

Roza nusijuokė, o jos lygus rudas veidas suspindėjo linksmumu.

– Dievaži. Čia dirba dvidešimt žmonių. Tačiau mes visi gyvename žemyninėje dalyje. Atvykstame čia pagaminti pusryčių ir išvykstame po vakarienės. Tad galite mėgautis tuo, kas geriausia abiejuose pasauliuose. Išrinkau jums keletą apdarų, bet jeigu niekas netiks, pasakykite.

Jie neabejotinai bus per ankšti arba netinkamų spalvų, ir jais vilkėdama Keitė nuolat jausis nepatogiai. Tačiau ji buvo per daug mandagi, kad imtų skųstis.

– Esu tikra, kad jie tiks kuo puikiausiai. Labai dėkoju.

Bent jau nusitraukti džinsus buvo tikras palengvėjimas. Išsimaudžiusi po maloniai vėsiu dušu prabangiame vonios kambaryje, kurio viena pusė atsivėrė į paplūdimį, Keitė įsisupo į purų ir minkštą baltą rankšluostį ir patraukė į drabužinę. Ak, saldus gyvenimas . Daugybę jai paruoštų spalvingų bikinių ji nužvelgė su siaubu ir ištiesė ranką link šviesiai geltonos paplūdimio suknelės. Geltona Keitei atrodė pernelyg rėksminga spalva, bet geriau jau tokia suknelė nei bikinis.

Apsivilkusi suknelę ji su palengvėjimu ­suprato, kad šioji tinka kuo puikiausiai. Ji buvo be galo graži, ir vienintelis trūkumas, tiesą sakant, buvo spalva. Tokia ryški . Ryškių drabužių Keitė niekada nevilkėjo. Jai daug mieliau patikdavo susilieti su aplinka.

Sukikenusi ji pažvelgė į veidrodį ir papurtė galvą.

Su geltona suknele susilieti su aplinka niekaip nepavyks. Įsispyrusi į gražias vasarines šlepetes ir jausdamasi pastebima kaip saulėgrąža daržovių sklypelyje, Keitė grįžo į terasą.

Natanielis, vilkėdamas vienomis glaudėmis žemu liemeniu, atidengiančiomis jo pilvo raumenis, nė trupučio nesidrovėdamas drybsojo ant balto gulto.

– Nebus lengva plaukioti su suknele, drabužine.

Jausdamasi ne ką labiau viliojanti nei nevirtų makaronų pluoštas, Keitė atsargiai prisėdo ant gulto kraštelio kaip galima toliau nuo Natanielio.

– Neketinu plaukioti. – Išsirengti kone nuogai ir vaikščioti priešais vyrą, kuris kas dieną mėgavosi kone permatomomis moterimis? Prašyčiau.

Jis pakėlė akis nuo telefono.