Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Priverstas pripažinti, kad toks scenarijus ne tik galimas, bet ir labai tikėtinas, Natanielis stengėsi elgtis racionaliai.

– Dabar jie čia. Turime veikti. Paparacai susirinkę priešais tavo buto namą ir žino, kad kartu su manimi praleidai naktį.

– Ką? Aš nepraleidau su tavimi nakties.

– Praleidai.

– Na, taip, bet ne taip . Jie tuo nepatikės. Turiu galvoje, juk tu – pasaulinis sekso simbolis, o aš – aš esu niekas. – Keitė susidrovėjusi nusibraukė nuo akių plaukus. – Joks sveiko proto žmogus nepatikės, kad praleidai su manimi naktį, todėl nesijaudink.

– Esi be galo seksuali.

Jos akys prasiplėtė, lūpos prasiskyrė.

– Manai... kad esu seksuali?

– Praeitą naktį abu vos galėjome suturėti rankas.

– Ne! Turiu galvoje, aš... Tu ne... – Jos skruostai nusidažė skaisčiai raudona spalva. – Tu juk Natanielis Vulfas.

– O ką tai turi bendro su abipuse trauka?

– Na, juk... juk... – Keitė isteriškai ir nepatikliai nusijuokė. – Esu mačiusi nuotraukas ­moterų, su kuriomis susitikinėjai, jos mane varo į neviltį.

– Kaip ir jų draugija. Tikriausiai todėl, kad nevalgo pusryčių, – pašaipiai nutęsė Natanielis. – O savo žavesį tikrai nuvertini. Žiniasklaidai užteks mesti į tave vieną žvilgsnį, ir jiems net abejonių nekils, jog visą naktį aistringai mylėjomės. – Žiūrėdamas į jos putlias lūpas Natanielis gailėjosi, kad susitaikė su nakvyne ant gumbuotosios sofos. – Jie norės išgirsti tavo pasakojimą.

O ji tokia pleputė, jog tikrai ims ir papasakos. Ir tai bus katastrofa.

Nors ir ne kažin ką išmanydama apie gyvenimą, Keitė visgi sugebėjo jo košmarą paversti tikrove. Nesulaikomos žiniasklaidos galią suvokiančio žmogaus negalėjo paguosti net faktas, kad merginos padarytos išvados klaidingos.

Natanielis galvojo apie visus tuos metus, kuriuos saugojo savo paslaptį. Galvojo apie galimas tiesos paaiškėjimo pasekmes.

Palikti Keitės jų malonei jis negalėjo. Jokiu būdu.

Ji ant pirštų galų prisėlino prie lango.

– Liaukis nerimavęs. Nėra jokio pasakojimo. Kino žvaigždė miega ant skylėtos sofos. Nesuprantu, kaip tokia antraštė galėtų ką nors sudominti.

– Nežiūrėk pro langą.

Nekreipdama į Natanielį dėmesio, Keitė žvilgtelėjo pro užuolaidas.

– O vargeli, – prisiplodama prie sienos, metė siaubo kupiną žvilgsnį Keitė. – Jų milijonai ! Nejaugi tikrai visiems keli tokį didelį susidomėjimą?

– Akivaizdu, kad taip.

– Pasaulyje vyksta tiek daug įdomių dalykų, o dabar ant šaligatvio susirinkę pusė žiniasklaidos atstovų. – Vis dar stovėdama prisiglaudusi prie sienos, Keitė bijojo net pajudėti. – Gailiuosi, kad tau padėjau. Jie mane nufotografuos, ir tada visi pradės ieškoti panašumų.

– Panašumų su kuo?

Greitai kvėpuodama Keitė įsmeigė žvilgsnį į Natanielį.

– Pamiršk, ką sakiau... Tai per daug painu...

– Bent vienu aspektu mūsų nuomonės sutampa. – Natanielis su niūriu nuolankumu ėmė mąstyti apie šią tiesą. – Esi tarsi tiksinti bomba. Jeigu paliksiu tave čia, gali sprogti bet kurią akimirką.

Keitė įtempė nugarą.

– Jeigu nori pasakyti, jog ketinu jiems ką nors išplepėti, klysti.

– Man regis, mes jau priėjome prie bendros nuomonės, kad susinervinusi daug šneki.

– Bet net neturiu apie ką šnekėti!

– Žinai užtektinai. – Natanielis atidarė spintą ir ištraukė paltą. Rudą. Spėliodamas, kodėl viskas jos spintoje yra purvo spalvos, jis sviedė drabužį į Keitę. – Renkis. Išvažiuojam.

– Kur? – Keitė ėmė sutrikusi rengtis. – Vien trumpai pasirodžiusi su tavimi įkliuvau į didžiulę bėdą. Privalome eiti skirtingais keliais.

– Deja, tam gerokai per vėlu.

– Ne, ne per vėlu. Tau tereikia atidaryti laukujes duris ir išeiti.

– Keite, jie tave nukryžiuos.

– Tylėsiu kaip vandens į burną prisisėmusi. – Suspaudusi lūpas mergina perbraukė jas pirštais. – Tyla bus dienos žodis. Išskyrus tai, kad aš jo, be abejo, balsu neištarsiu.

Vydamas šalin mintis apie alternatyvius ­būdus, kuriais galėtų priversti Keitę tylėti, Natanielis sutelkė dėmesį į jos akis.

– Įdomumo dėlei: kiek ilgiausiai esi išbuvusi nekalbėdama? Neskaičiuojant miego valandų...

– Tiesą sakant, kalbu ir per miegus. Jeigu kažkas man kelia didelį nerimą, apie tai visada kalbu. – Norėdama nuraminti Natanielį, ji nusišypsojo. – Bet nesijaudink, neketinu permiegoti nė su vienu žurnalistu.

– Turėčiau pasijusti geriau?

– Tenoriu pasakyti, kad nėra dėl ko nerimauti. Spauda manimi nesidomi. Nežinau ­jokių smulkmenų apie Anabelą ir Kerę. Kartu praleidome vakarą, per kurį tu nieko nepasakojai, tik sėdėjai niūriai susimąstęs, kaip koks Emilės Brontės Hitklifas. Niekada nepažinojau taip mažai šnekančio žmogaus, o nemėgstančiųjų bendrauti per savo gyvenimą esu sutikusi ne vieną.

– Su tavimi kalbantis sunku net žodį įterpti; be to, Keite, žiniasklaida tavimi tikrai domisi. – Norėdamas pateikti įrodymų, Natanielis išsitraukė iš kišenės telefoną ir vienu mygtuko spustelėjimu prisijungė prie interneto. ­Vadovaudamasis nuojauta, į paieškos langą suvedė kelis raktinius žodžius ir, ekrane iššokus rezultatams, sukando dantis. Paskui ­atkišo telefoną Keitei. – Štai pavyzdys, kaip tavimi nesidomima . Apie tave jau surinkta visa informacija, įskaitant vardą, amžių ir internetinį ­pasimatymų profilį.

Keitė sustingusi stebeilijo į ekraną.

– Tai mano nuotrauka, – sušnabždėjo ji. – Iš kur jie gavo mano nuotrauką?

– Štai dar viena...

– Pala, kada jie spėjo padaryti šitą? – Pagriebusi Natanieliui iš rankos telefoną Keitė ­perskaitė antraštę: – Ar dėl jos praeitą vakarą Natanielis paliko sceną? Žinoma, kad ne dėl manęs! Aš tave išgelbėjau! Privalome jiems pasakyti tiesą! Išeik ir pasakyk jiems tiesą.

Natanielis neketino niekam aiškintis.

– Žiniasklaidai tiesa neįdomi. Geriausia išeitis – dingti ir tikėtis, kad jie ims persekioti ką nors kitą.

– Nelabai geranoriškos mintys to ko nors kito atžvilgiu.

– Norėtum, kad jie verčiau įsirengtų stovyk­lą priešais tavo namų duris? Sukištų savo ­objektyvus į tavo pašto dėžutę? Pradėtų kalbinti tavo kaimynus? Sumedžiotų visus tavo buvusius vaikinus?

– Ir jie užtruktų mažiau nei penkias minutes! – Keitė išbalo. – Man tikrai labai nepatinka būti fotografuojamai. Net neįsivaizduoji, kaip to nekenčiu. Savo nuotraukų nededu net į Facebook .

Pamatęs Keitės akyse žvilgant ašaras, Natanielis suraukė antakius. Pripratusiam leisti laiką su aktorėmis ir manekenėmis, kurios dėl padoraus reklaminio kadro būdavo pasiryžusios viskam, jam sunkiai sekėsi patikėti Keitės nuoširdumu. Tačiau sielvartas jos veide nekėlė jokių abejonių.

– Kodėl tau tai taip nepakenčiama?

Keitė nuleido galvą ir ėmė sagstytis palto sagas.

– Tiesiog. Ir niekaip nesuprantu, kodėl kam nors turėtų rūpėti mano meilės reikalai.

– Todėl, kad esi su manimi, – švelniai priminė Natanielis. – Žmonėms patinka valgant pusryčių javainius skaityti apie kitų žmonių skandalus ir nelaimes.

– Man ne. Nemėgstu skaityti apie nelaimes. Man patinka laimingi pasakojimai. Pavyzdžiui, Žmogus išgelbėja medyje atsidūrusį šunį .

– Tu nesi eilinis žmogus. O tai ir kelia sunkumų. Kraukis daiktus ir čiupk pasą. Keliausi su manimi.