Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Kam rūpi, kad jos namuose yra jo nuotraukų?

– Sofa labai nepatogi. Kaip ir pagalvėlės. – Keitės skruostai buvo skaisčiai raudoni.

– Tuomet pasistengsiu būti viršuje. – Natanielis nevalingai pakėlė ranką ir mąsliai perbraukė Keitei per skruostą. – Esi labai graži. Štai kodėl Glosterio kunigaikštienė pastarąjį mėnesį tokia irzli. Ji negali pakęsti dirbti su žmonėmis, kurie jai primena, kad pati sensta. – Natanielio ranka sustingo, o Keitės lūpos, vos vos įtraukdamos oro, prasivėrė.

Ją pabučiuoti būtų taip paprasta...

Taip paprasta...

– Na tai... – žengdama atgal ir nutraukdama įtampą prašneko Keitė, – ...kokie tavo šio vakaro planai?

Jos polinkis kalbėti negalvojant Natanieliui pasirodė be galo mielas. Šiame pasaulyje niekas nebekalbėjo negalvodamas.

– Man reikia kur nors pernakvoti.

– Ak...

– Ar tai užuomina į kvietimą?

– Nori likti čia ?  – kone klyktelėjo Keitė. – Gal iš proto išsikraustei? Galėtum miegoti Dorčesterio mansardoje su kambarių aptarnavimu ir visa ta prabanga.

Arba galėtų gulėti ant jos nutriušusios sofos, klausytis lietaus barbenimo ir spėlioti, ar ji miega nuoga.

– Nuošalumas yra prabanga. Ar galiu miegoti ant sofos?

Keitė prasižiojo ir užsičiaupė.

– Neturi su savimi jokių reikmenų. Nei pižamos, nieko.

Jam pavyko užgniaužti šypseną.

– Pižamos niekada nevilkiu. Tai ar galiu?

– Aš... na, jeigu tikrai to nori. – Ji atrodė taip, tarsi tuoj nualps, ir Natanielis, nepaisydamas į gyvenimą besiritančių audros debesų, negalėjo susilaikyti jos nepaerzinęs.

– O jeigu naktį būtų šalta?

Jų akys susitiko. Jis stebėjo, kaip Keitės veide viena kitą veja svajos, bet paskui ji nežymiai papurtė galvą.

– Einu atnešiu porą pledų. Nesušalsi.

TREČIAS SKYRIUS

Jis skendo.

Šalti ežero vandenys virš galvos užsivėrė, o drumzlinas karstas tempė jį gilyn į mirtį. Norėdamas surikti, jis pravėrė burną, bet į plaučius plūstelėjo vanduo, ir jis tespėjo pamatyti, kaip tolstanti figūra palieka jį mirti.

Natanielis pabudo virpėdamas ir permerktas prakaito. Skaudėjo visus iki vieno kaulus, o raumenys rėkte rėkė protestuodami. Nors buvo apsiklojęs, jis jautėsi visiškai sustiręs. Galva plyšo nuo pigaus vyno ir miego trūkumo, bet jam tai buvo nė motais. Gerokai paleng­vėjo vien nuo fakto, kad pabudo iš košmaro. Jeigu miegas kaskart reikštų košmarus, Natanielis besąlygiškai rinktųsi nemigą.

Vis dar regėdamas ežero vaizdus, jis perbraukė ranka per veidą. Vaizdinys neblėso. Į tą vietą jis nebuvo įkėlęs kojos jau daug metų, o šio sapno nesapnavo jau seniai. Jį slėgė faktas, kad praeitis vis dar gyva ir tūno jo pasąmonėje – tik ir laukia, kada galės išsiveržti į paviršių. Ir tam tereikėjo Džeikobo sugrįžimo.

Kodėl jis grįžo?

Kodėl dabar?

Pro plyšelį tarp užuolaidų švito apgailėtinai šlapias vasario rytas. Dangus buvo niūriai pilkas, girdėjosi į langą barbenantis lietus. Natanielis ilgesingai prisiminė didžiulę ir be galo patogią lovą savo namuose Kalifornijoje. Nors jam pavyko susikurti kitonišką gyvenimą, laimė visuomet buvo kažkur už horizonto. Jis tikėjosi, kad gyvas vaidinimas teatre bus malonus atitrūkimas nuo Holivudo – tuščio stiklinio burbulo. Tikėjosi Londone rasti atitrūkimą nuo praeities ir tikrai nesitikėjo, kad toji praeitis jį stebės iš pirmos parterio eilės premjeros vakarą.

Natanielis pakėlė akis į lubas ir dar kartą išgyveno akimirką, kai apšviestas rampos šviesos žvelgė nelaimei tiesiai į veidą, o apstulbę žiūrovai stebėjo jį, apimti bežadžio susižavėjimo.

Išsitraukęs iš kišenės telefoną Natanielis rado Anabelos žinutę, kurią ši buvo išsiuntusi vėlyvą juodos nakties valandą. Tik vienas žodis.

Žinau.

Natanielis stebeilijo į raides ir spėliojo, ką Anabela jautė, kai ją išsiuntė.

Persekiojamas savo paties minčių, vejamas bejėgiškumo pojūčio, jis pašoko nuo sofos ir akimirką sustingęs ankštos svetainės viduryje mėgino prisiversti kvėpuoti. Jam dar niekada nebuvo tekę išgyventi taip arti viena kitos esančių sienų keliamos klaustrofobijos. Šiame kalėjime Natanieliui draugiją palaikė tik jo paties mintys.

Ir jis nekentė jų.

Iš lauko atsklido riksmas, ir jis tyliai priėjęs prie lango pažvelgė pro siaurą plyšį tarp užuolaidų.

Apačioje, paruošę fotoaparatus ir apimti jaudulio stovėjo keli žurnalistai ir fotografai.

Jie šaukė jį vardu.

Vaizdingai keikdamasis ir pats savęs klausdamas, kodėl stebisi, Natanielis prigludo prie sienos. Juk tai jo gyvenimo dalis, tiesa? Ramiai eiti gatve ir likti neatpažintas jis negalėtų jokioje pasaulio šalyje. O norinčių paskalų žurnalams parduoti informaciją apie jo slėptuvę visada buvo ir bus apsčiai.

Jis metė žvilgsnį į uždarytas miegamojo ­duris ir, prisiminęs Keitės plepumą, tvirčiau sukando dantis.

– Natanieli! Keite!

Girdėdamas, kad jos vardas tariamas greta jojo, Natanielis, persunktas pykčio, ­metėsi durų link. Ir net nepasibeldęs įsiveržė į miegamąjį.

– Kelkis, Miegančioji Gražuole. Turime reikalų su įsišėlusia minia.

Keitė prabudo akimirksniu – jos susivėlusios juodos garbanos krito ant nuogų pečių, o žalios akys vis dar buvo aptrauktos miego ­migla.

– Kas? Kur?

Kokia graži , – pagalvojo Natanielis, akimirkai užsimiršęs įspūdingo miegančios moters grožio akivaizdoje. Iš pradžių jis pamanė, kad ji miegojo nuoga, bet paskui pro švelnių ­plaukų krioklį pastebėjo plonytes nėriniuotos liemenėlės petnešėles.

– Dėl tavo nesugebėjimo saugoti paslaptį sulaukėme draugijos. – Užvaldytas ydingo geismo protrūkio Natanielis nusisuko, bet netyčia alkūne skaudžiai trinktelėjo į sieną. Skausmas pakilo net iki peties. Jos miegamasis buvo toks ankštas, kad jame net apsisukti nebuvo įmanoma. Jis nepatikliai nužvelgė siaurą viengulę lovą. – Kaip tokioje lovoje įmanoma mylėtis?

– Ką nori pasakyti reikalų su įsišėlusia minia?  – Į jo klausimą Keitė nekreipė dėmesio. – Apie ką čia kalbi?

– Apie fotografus. – Prie lovos vienas ant kito gulėjo trys eskizų sąsiuviniai. Kur pažiūrėsi, visur mirgėjo prašmatnių suknelių piešiniai, tačiau pačią Keitę Natanielis buvo ­matęs tik su džinsais ir niekuo neišsiskiriančiais marškinėliais. – Mūsų mažoji asmeninė gaujelė fotografų suuodė mūsų buvimo vietą ir dabar ketina supleškinti tavo namus, kad gautų puikių skandalingų nuotraukų. Šį rytą, mieloji, atrodai be galo viliojančiai. Jeigu atsistotum dar ir priešais langą, didelė tikimybė, kad taptum viršelio mergina.

– Žurnalistai? – Jo žodžiai pagaliau prasiskverbė į Keitės sąmonę, ir ji išplėtusi akis atsisėdo lovoje. – Čia? Kaip jie mus surado?

– Keista, ar ne? O gal ir visai ne keista, turint galvoje, kad pati mane perspėjai apimta jaudulio per daug plepanti. Jie šaukia ir tavo vardą, – ištęsė Natanielis, – todėl geriau nešvaistyk laiko apsimetinėdama net neįsivaizduojanti, kaip jie čia patekę.

– Mano vardą? – Keitė sustingo, jos akys įsmigo į Natanielį, o lūpos, virpančiai įtraukdamos oro, prasiskyrė. – O ne...

– O taip .

– Aš neskambinau žurnalistams.

– Na, kažkas visgi paskambino, angelėli, nes kol kalbamės, jie jau šturmuoja duris.

Keitė nusviedė patalus, ir Natanielio akys kaipmat nukrypo į jos kojas – tokias ilgas, kad jas regėdamas bet kuris vyras prarastų realybės pojūtį. Atplėšęs akis nuo liekno tobulumo, jis pamatė gražius nėriniuotus apatinius, ant kurių ji netrukus pradėjo vilktis vakar mūvėtus džinsus ir rudą megztinį. Seksualūs apatiniai ir niekuo neišsiskirianti apranga , – išsiblaškęs galvojo Natanielis. – Keista .