Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Įsivaizduodama, ką Natanielis veikiausiai galvoja, Keitė nuraudo.

– Gal ir nieko ypatingo, bet rajonas ne toks jau ir blogas, – jeigu po vidurnakčio nekeli iš namų kojos. Be to, pigus, o man tai aktualu, nes šiuo metu turiu padengti kai kurias skolas. Praėjusiais metais mirė mano tėvas, visiems mums tai buvo nemenkas smūgis; vėliau sužinojome, kad jis beveik visą gyvenimą lošė... – Keitės gerklėje užstrigo gumulas. – Jis buvo užstatęs namą, ir jeigu negalėsiu sumokėti kasmėnesinės įmokos, pastatas bus nusavintas ir mama jo neteks... Todėl daug dirbu.

Natanielis atrodė priblokštas.

– Ar visada nepažįstamiems žmonėms pasakoji savo gyvenimo istoriją?

– Jeigu tik jie užtektinai ilgai klausosi, – tyliai atsakė Keitė. – Atleisk. Neketinau tavęs užimti nuobodžiais pokalbiais. Tiesiog mėginau paaiškinti, kodėl čia nelabai tvarkinga.

Jo akys įsmigo į kriauklėje gulintį neplautą dubenėlį, iš kurio akivaizdžiai buvo valgyti dribsniai.

– Pusryčiai?

– Vakarykštė vakarienė, – atšovė Keitė. – Jeigu vėlai grįžtu namo, neturiu kada gaminti, paprasčiausiai valgau dribsnius. Arba skrudintą duoną. Pats supranti, koks vienišo žmogaus gyvenimas... – Prisiminusi, su kuo kalba, Keitė nejaukiai gūžtelėjo pečiais. – Tikriausiai nesupranti. Jeigu tu gyventum vienas, veikiausiai eitum vakarieniauti į penkių žvaigždučių restoraną. – Vis giliau smegdama į savo pačios rausiamą duobę Keitė vis labiau raudo. – Išskyrus, žinoma, tai, kad toks vaikinas kaip tu veikiausiai niekada nebūna vienas... Be to, kiek žinau, Holivude niekas nevartoja angliavandenių, todėl javainiai ir skrudinta duona būtų...

– Ar kada nors liaujiesi kalbėjusi? – Natanielis ją stebėjo seksualiai įkypomis akimis, kurios moterims išmušdavo žemę iš po kojų. O jo lūpos... O Dieve, jo lūpos...

Keitė užtilo. Juk tai puiki proga suintriguoti jį gyvu pokalbiu. Mažų mažiausiai derėtų šnekėti inteligentiškomis temomis – apie filmus, pasaulio klimato atšilimą ar visatos tyrinėjimus. O ji pliauškia apie pusryčių javainius.

– Atleisk. Tiesiog nesu pratusi savo svetainėje matyti kino žvaigždes. Jaučiuosi tokia...

– Kokia? – Nuo Natanielio žvilgsnio Keitė tirpo tarsi ledas.

Jo akys nukrypo į jos lūpas, ir venose ėmė tvinksėti kraujas. Buvimas Natanielio Vulfo dėmesio centre svaigino ir jaudino labiau, nei bet koks iki tol išgyventas patyrimas. Jis žiūrėjo į ją taip, tarsi, tarsi...

O Dieve, tarsi ketintų ją pabučiuoti...

Kodėl, ak, kodėl aš nesilaikiau tos dietos?

Persmelkta ore tvyrančio seksualumo atmosferos Keitė pasviro prie Natanielio. Ji matė, kaip jis palenkia galvą, paskui susiraukia ir staigiai nusisukęs nužingsniuoja į kitą kambario galą.

Keitė liko stovėti kaip iš pusiausvyros išmušta kvaiša. O ko gi ji tikėjosi? Natanielis Vulfas – garsi kino žvaigždė. Kaip ji galėjo net pagalvoti, kad jis norėtų pabučiuoti tokią kaip ji? Jai prasidėjo haliucinacijos, ne kitaip.

Ir, ak, ji tikra nevala.

Su siaubu apžvelgdama butą Keitė prisiekė nuo šiol namuose tvarkytis uoliau. Daugiau jokio užsimiršimo darbuose, jokio laiko nuovokos praradimo. Jokių po namus besimėtančių eskizų. Pasinaudodama faktu, kad Natanielis dabar stovėjo atsukęs jai nugarą, ji vogčiomis parklupo ant kelių ir pradėjo rinkti piešinius.

Bet netikėtai jis atsisuko. Jų akys susitiko, žvilgsniai susipynė.

Popieriai išslydo Keitei iš rankų.

– Sakiau, kad Dorčesteryje tau būtų geriau. Tikriausiai manai, kad esu visiška išsiblaškėlė, bet neturiu darbo stalo, o štai taip išskleidusi eskizus matau veikėjų seką. – Suvokusi, kad jis į ją žiūri nieko nematančiomis akimis, Keitė prisėdo ant kulnų. – Atrodai siaubingai, – sumurmėjo ji. – Esi tikras, kad nenori pasikalbėti? Teatre atrodei ganėtinai susikrimtęs. Jeigu tau kažkas neduoda ramybės, geriau išliek širdį, užuot viską laikęs viduje.

Tos garsiosios mėlynos akys atrodė visiškai tuščios.

– Man viskas gerai.

Melagis. Keitė prisiminė, kaip jis atrodė teatre.

– Prie manęs tau nereikia apsimetinėti. Po tėvo mirties, jeigu ne draugai, būčiau palūžusi. – Ji vėl surinko popierius ir atsistojo. – Nori kuklios mano nuomonės apie tavo situaciją?

– Turi nuomonę apie mano situaciją?

– Tegaliu išsakyti moteriškąją versiją. – Keitė prispaudė piešinius prie krūtinės. – Minėjai Anabelą ir Kerę – numanau, kad tuo pat metu susitikinėji su dviem moterimis... – Ji trumpam nutilo laukdama, kad jis paprieštarautų, bet Natanielis žiūrėjo į ją tylėdamas, todėl Keitė tęsė. – Tokia taktika net kino žvaigždėms neatneša nieko gero, bet viskas, žinoma, priklauso nuo tavęs, o mano meilės reikalai yra tokie katastrofiški, kad net nesvajočiau kam nors šiuo klausimu patarinėti, bet visgi drįsčiau pasakyti, kad, mano nuomone, romanas su ištekėjusia moterimi yra labai prastas sumanymas.

Prie jo lūpų kampučių vos pastebimai truktelėjo mažytis raumenukas.

– Iš ko sprendi, kad esu užmezgęs romaną su ištekėjusia moterimi?

– Iš to, kaip pasišalinai nuo scenos. Atrodei taip, lyg būtum išvydęs Hamleto vaiduok­lį ir sakei kažką panašaus į... – Mėgindama ­prisiminti, Keitė suraukė nosį. – Jis čia. Taip, sakei: Jis čia. Paskui murmėjai kažką apie tai, kad reikia perspėti Anabelą, ir kažką, kad nesužinotų Kerė, todėl bandau spėti, kad tas jis yra pavydusis vyras, paskui smogei į dekoraciją. – Keitė metė žvilgsnį į Natanielio ranką. – Verčiau atnešiu ledo, kol neištino. – Padėjusi ant žemės piešinius ji nuėjo prie šaldytuvo ir išėmė mažą šaldytų žirnelių maišelį.

– Tavo vaizduotė pernelyg laki, – šiurkščiai atkirto Natanielis. – Kai sakiau: Jis čia , turėjau galvoje vieno laikraščio teatro kritiką – tikrai bjaurų tipą. Netikėtai supratau, kad šiam vaid­meniui nesu pasirengęs. Mano paskutinio projekto filmavimas užsitęsė ir sutrikdė repeticijų grafiką. Paprasčiausiai nebuvome pasiruošę. Stovėjau scenoje ir jaučiausi neturįs ten būti.

Tai, ką jis pasakojo, Keitei neturėjo prasmės.

– Mačiau tave per repeticijas. Vaidinai nepakartojamai. Nori pasakyti, kad patyrei scenos baimės priepuolį?

– Teisingiau būtų sakyti – meninio sąžiningumo priepuolį. Aš – perfekcionistas. Jeigu matau, kad tobulai darbo atlikti nepavyks, net nepradedu. – Natanielio akyse švietė tamsi kerinti mėlynė, kuri traukė merginą į savo gelmę, reikalavo pasitikėti. Keitė jautėsi hipnotizuojama.

Jos dvejonės tirpo.

Jeigu Natanielis sako, kad viskas tik dėl vaidinimo, gal taip ir yra. Aktoriai, dainininkai – visi menininkai juk vienodi, tiesa? Susitelkę į save ir savo amatą.

Paskui ji prisiminė, kad Natanielis buvo ne kartą apdovanotas už savo vaidybą.

O dabar jis vaidino.

Kerintis ir prikaustantis žvilgsnis dar ­nereiškia, kad jis sako tiesą. Tokio žvilgsnio tikslas – priversti ją patikėti. O tai jau skirtingi dalykai.

Pirmas jos įspūdis buvo teisingas. Jo reakcija teatre buvo kuo tikriausia. Nors paviršiuje to ir nematyti, kūną vis dar kaustė įtampa. Paskui jis kažkam skambino – pokalbio ji stengėsi nesiklausyti, – kalbėjo glaustai, bet nervingai ir primygtinai.

Jis grįžo.

Kodėl tai turėtų būti sakoma apie teatro kritiką? Ir su kuria iš daugybės savo moterų Natanielis kalbėjosi? Jo meilės reikalai akivaizdžiai be galo painūs.