Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Širdies plakimui pagaliau ėmus rimti, o panikai atslūgus, Keitę netikėtai pribloškė ką tik atlikto poelgio mastas.

Tik po dvidešimties minučių, įsitikinusi, kad jų niekas neseka, ji dar dešimt minučių mėtydama pėdas važiavo iki kitoje upės pusėje, pietinėje Londono dalyje, esančio savo buto. Keitė visą laiką kone skausmingai jautė prie jos prigludusio Natanielio kūno kaitrą ir liemenį apsivijusią ranką.

Jam turėtų būti šalta, galvojo Keitė, su vienu odiniu švarku ir juodais marškinėliais, – kostiumu, kurį pati buvo parinkusi moderniai karaliaus Ričardo interpretacijai, tačiau kad ir kur susiliesdavo jųdviejų kūnai, ji jautė ­šilumą. O gal šiluma sklido iš jos. Liepsninga aura degino odą net per drabužius.

Esi tokia pati silpna, kaip ir visos moterys, Keite.

Vydama šalin šią mintį, Keitė pasuko į skersgatvį, kuriame buvo jos daugiabutis.

– Štai čia ir gyvenu.

Natanielis nukėlė koją nuo motorolerio ir atsisegė šalmą.

– Nenusiimk, – skubiai perspėjo jį Keitė. – Kas nors gali tave pažinti. Pirmiausia įeikime į vidų. Eik taip, tarsi būtum paprastas žmogus, o ne kino žvaigždė ar į misiją išsirengęs Specialiųjų pajėgų karys. Privalai susilieti su aplinka.

– Esu beveik dviejų metrų ūgio. Ne taip paprasta susilieti su aplinka.

It vatinėmis kojomis lipdama nuo motorolerio Keitė pavartė akimis.

– Važiavai kaip maniakas. Maniau, kad mus užmuši. – Ji užrakino motorolerį. – Gyvenu trečiame aukšte. Niekur nesidairyk.

– Aš su šalmu.

– Bet matyti tavo akys. – O tas ryškiai mėlynas akis pažįsta visas pasaulis. Šiek tiek ­įkypas, apaugusias tankiomis tamsiomis blakstienomis, dėl kurių hipnotizuojantis žvilgsnis ­atrodė dar galingesnis; šios akys sukurtos nuodėmei ir gundymams.

Keitė stengėsi į jį nežiūrėti. Jeigu nežiūrės, susikoncentruoti bus kur kas lengviau.

– Paprasčiausiai... pasistenk būti nematomas. – Jų žingsniai aidėjo laiptinėje, ir vienos durys šiek tiek prasivėrė.

– Ar tai tu, mieloji Keite?

Keitė pamojo Natanieliui likti už nugaros.

– Taip, tai aš, Vera. Ar viskas gerai?

– Jau namie? – Durys prasivėrė plačiau, ir pro akinius į laiptinę pažvelgė sena moteris. – Ir dar su išvaizdžiu jaunuoliu. Greitai apsisukai. Turbūt todėl tai ir vadinama greitaisiais pasimatymais.

– Vera...

– Megei iš 22A sakiau, kad jeigu tie vaikinai turi nors šiek tiek proto, visi iki vieno rinksis mūsų Keitės numerį.

– Vera, aš ne...

– Ir atsivedei jį tiesiai į namus. Kam delsti? Teisingai. Pavydžiu jums, šiuolaikiškos mergaitės. Mano laikais turėdavome išbūti visą nuobodų pasimatymą, bet, net jam pasibaigus, reikėdavo išsiskirti be jokio sekso. – Vera ­palinko į priekį ir prisimerkusi pažiūrėjo į Natanielį. – Atrodote padorus jaunuolis. Gražių pečių. Man patinka gražiapečiai.

Nežinodama, kur dingti iš gėdos, apimta siaubo, kad Vera gali Natanielį pažinti, Keitė palinko į priekį ir apkabino savo kaimynę.

– Dabar jau eikite į vidų. Šiąnakt šąla, o jūs iš namų išleidžiate visą šilumą. Netrukus nusileisiu pas jus puodelio arbatos.

Vera toliau įdėmiai žiūrėjo į Natanielį.

– Atrodote šiek tiek panašus į tą jaunuolį, dėl kurio visi eina iš proto, – į tą kino žvaigždę. Galėtumėte įsidarbinti kaip jo antrininkas. Prieš kelis mėnesius į mūsų Dienos priežiūros centrą buvo atvykęs Tomo Kruzo antrininkas, bet visi liko nusivylę. Akys nė iš tolo nepriminė originalo.

– Vera, mums jau metas. – Keitė žengė žingsnį atgal.

– Na, žinoma. – Senoji moteris supratingai mirktelėjo. – Turite ką veikti. Greitasis pasimatymas. Tik atminkite, kad ne viską reikia daryti greitai. – Ji uždarė duris, ir ­Keitė, ­kaisdama iš gėdos, ėmė traukti iš kišenės raktus.

Įjungusi šviesą ji dar labiau paraudo, nes namuose karaliavo visiškas chaosas. Eskizai po ilgos darbo nakties mėtėsi po visus ­namus, o kriauklė vis dar buvo pilna nešvarių indų.

– Atleisk dėl netvarkos. – Vis dar nežiūrėdama į Natanielį Keitė uždarė duris. – Vakar nuo ankstaus ryto dirbau kavinėje, o paskui kūriau kostiumus naujam vaidinimui Užsispyrėlės sutramdymas . Neturėjau kada susitvarkyti.

– Dirbi kavinėje?

– Pradedu šeštą. Dažniausiai tenka ­ruošti dvigubas kapučino porcijas iš priemiesčių į miestą dirbti važiuojantiems pavargusiems klientams. Luktelk minutę, tuoj viską sutvarkysiu.

Natanielis lėtai nusimovė šalmą ir pakėlė arčiausiai besimėtantį eskizą.

– Nedirbi kompiuteriu?

– Dirbu, bet kai tik galiu, mieliau piešiu ranka, ypač pradiniame kūrybos etape. Labai svarbu suprasti, ką kostiumas sako apie veikėją.

– Ši suknelė sako: Man patinka aistringas ­seksas . – Natanielis ėmė analizuoti piešinį. – Jeigu jis skirtas Katerinai, sakyčiau, Petručijus tikrai įklius visai nakčiai. Vadinasi... šį vakarą turėjai eiti į greituosius pasimatymus?

Keitė skubiai išplėšė eskizą Natanieliui iš rankos.

– Ketinau palydėti draugę. – Ji pakeitė temą: – Kaip manai, ar mus kas nors sekė?

– Man regis, tau pavyko jais atsikratyti. Galėtum pamokyti net mano saugumo komandą. – Natanielis atrodė savimi patenkintas ir ramus, netgi nuobodžiaujantis, tarsi visas pabėgimo planas būtų buvęs skirtas tik jai pasismaginti. Jokios teatre matytos nevilties. Vaikštinėdamas po ankštą butuką jis apžiūrinėjo nuotraukas, atverstą knygą, šūsnį žurnalų.

Žurnalai.

Keitė iš siaubo sustingo, bet buvo per vėlu. Jis jau buvo vieną nuo viršaus paėmęs. Ant viršelio puikavosi pusnuogio Natanielio Vulfo Alfa vyro vaidmenyje nuotrauka.

– Kodėl renki mano nuotraukas?

Todėl, kad ji – žmogus. Todėl, kad ji – moteris...

– Naudojau jas kurdama kostiumą. – Keitė ieškojo įtikinamo paaiškinimo. – Privalėjau ištyrinėti tavo veido bruožus – nuspręsti, kurie stiliai ir spalvos geriausiai tiktų karaliaus Ričardo vaidmeniui. – Laimei, nepriklijavau nuotraukų ant sienų.

Jis padėjo žurnalą ir paėmė naują eskizą.

– Esi talentinga.

Keitei palengvėjo, kad jis nepuolė žiūrėti kitų žurnalų ir nepamatė, kiek daug jo nuotraukų ji sukaupusi; susidrovėjusi ir negalėdama net pajudėti, mergina stovėjo ir stebėjo, kaip Natanielis iš lėto dairosi po jos mažą ir ankštą vieno kambario butą.

– Įdomus dekoras. – Natanielis pakėlė nuo sofos vieną raudonu šilku aptrauktą pagalvėlę. – Gal čia haremas? Mėgini gauti šeicho ­sugulovės vaidmenį?

Keitės skruostai tapo tokios pat skaisčiai raudonos spalvos, kaip ir pagalvėlė. Ji taip retai parsivesdavo ką nors į savo namus, kad niekada nesusimąstė, kaip jos butas galėtų atrodyti kito žmogaus akimis.

– Nemanau esanti sultono sugulovės tipo moteris. – Aš neturiu užtektinai patirties, kad apskritai būčiau kieno nors sugulovė.  – Kai čia atsikrausčiau, interjeras buvo gerokai aptriušęs ir slegiantis. Mėgindama suteikti butui jaukumo, gal šiek tiek ir persistengiau.

Norėdama šį ankštą butuką paversti gyvenamu, ji pasitelkė kūrybinę uoslę. Kad paslėptų drėgmės dėmes, pritvirtino prie sienos medžiagą. Nudėvėtą kiliminę dangą užklojo didžiuliu egzotinių raudonų atspalvių kilimu. Įsigijo pritemdyto apšvietimo lempas, kurios nukreipė dėmesį nuo drėgmės sugadintų lubų. Ankstesnieji gyventojai buvo palikę sofą – ją Keitė užklojo ryškiu pledu ir apdėjo brangak­menių spalvos pagalvėlėmis, kurioms užvalkalus iš medžiagos atraižų pasiuvo pati.