Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Natanielio Vulfo.

Praėjusį kartą jis nuvylė ją. Šį kartą taip tik­rai nenutiks.

– Ponai ir ponios... – Šaltas, beasmenis jo balsas nusklendė iki pat galinių eilių. ­Natanielis sąmoningai nežiūrėjo į priekyje sėdintį vyrą. Tik didžiausiomis valios pastangomis jam pavyko susivaldyti nenužengus nuo scenos, nečiupus jo už gerklės ir neparvertus ant žemės. – Šio vakaro vaidinimas atšaukiamas. Dėl pinigų grąžinimo prašau kreiptis į bilietų kasą.

***

Baigusi ruoštis pokalbiui Keitė pasukiojo skaudamus pečius ir išėjo iš kostiumų skyriaus. Užkulisiuose buvo nykiai tylu. Visi ­žiūrėjo į Natanielį Vulfą.

Akimirką ji stovėjo traukdama į save kvapus ir teatro atmosferą. Istorija buvo įsismelkusi į pastato sienas. Kiek žymių aktorių mynė šio teatro grindis?

Trumpam ji vėl virto šešiamete mergaite, su savo seserimi Paula žaidžiančia teatrą.

Keite, tu negali būti princese, nes esi per stora, o tavo plaukai garbanoti. Aš esu pati gražiausia, todėl ir būsiu princese. Gali mane aprengti.

Tai, kas prasidėjo kaip pareiga, virto aistra. Kai Paula nusprendė, kad tampymasis su savo kresna jaunėle sesute gadina įvaizdį, Keitė toliau rengė savo drauges. Kiekvieną vakarą po pamokų jos kurdavo vaidinimus, o ­pareiga nuspręsti, ką kuri turės vilkėti, tekdavo Keitei. Jai patiko eksperimentuoti su įvairiais deriniais, patiko iššūkis kurti kiekvieno herojaus esybę atitinkančius kostiumus. Princesė su kardu. Fėja su bridžais ir auliniais batais. Klausydamasi, kaip draugės renkasi vaidmenis, ji instinktyviai žinodavo, kuris kostiumas kiekvienai jų padės geriausiai atlikti savajį. Ji rengdavo drauges, lėles, mamą...

Tačiau niekada neberengė vieno žmogaus – Paulos, kurios svajonės tapti manekene nunešė ją toli nuo jos kuklių šaknų.

Bet Keitė nesiliovė svajojusi.

Garsus trenksmas užkulisiuose sugrąžino ją į realybę.

Pasukusi galvą ji įsiklausė. Garsas, prasidėjęs kaip ramūs vyriški žingsniai, peraugo į bėgimą.

Keitė suraukė kaktą, bet iš vietos nepajudėjo – pasiruošusi paaiškinti, kad triukšmas ­veikiausiai girdimas visame Londono Vest Ende.

Ir kas gi galėtų šitaip bėgti? Tikriausiai koks nepatyręs scenos darbininkas. Arba koks nors įkyruolis, kuris stoviniavo užkulisiuose, kad galėtų užmesti akį į stiprią ir vyrišką Natanielio Vulfo figūrą bei nepriekaištingus jo veido bruožus.

Suvokusi, kad bėgantysis lekia tiesiai į ją, Keitė skubiai žengė žingsnį į šalį, bet buvo per vėlu. Į ją trenkėsi raumeningas vyriškas kūnas, ir ji atbula nuskriejo atgal. Nei surikti, nei aiktelėti nebuvo kada. Stumtelėta ji pasiruošė trenktis į žemę, bet ją sugavo stiprios rankos, pastatė ant kojų ir, įsitikinusios, kad ji jau nebesverdėja, paleido.

Prispausta prie tvirtos raumeningos krūtinės Keitė jautė, kaip jos viduje kažkas tirpsta. Reakcija buvo gaivališka, šokiruojanti savo jėga, prasismelkianti net pro šalto proto užkardas.

Tvirtas kūnas, juodi plaukai ir akys, priverčiančios moterį pamirši net savo vardą.

– Ak, pone Vulfai, nesitikėjau jūsų čia išvysti. Turiu galvoje, kad jūs čia, žinoma, ­vaidinate, negalėjau nesitikėti jūsų čia pamatyti, tik gal ne visai čia ir ne šią akimirką, ir jau tikrai ne bėgantį užkulisiais. – Ak, Keite, užsičiaupk . – Ar kas nors nutiko? Na, juk turėjo kažkas nutikti, – murmėjo ji. – Antraip juk ­nelėktumėte per užkulisius kaip dramblių banda, bet...

– Jis čia... – Jis taip stipriai sugniaužė Keitės rankas, kad mergina net suinkštė.

– Kas? – Ji kvailu žvilgsniu, smarkiai plakančia širdimi ir perdžiūvusia burna pakėlusi galvą žiūrėjo į Natanielį. Šis atrodė šokiruojamai seksualus, kiekviena tobulų jo veido bruožų linija pabrėžė vyriškumą. Keitė beviltiškai stengėsi suformuluoti aiškų sakinį, tačiau smegenys buvo tarsi po anestezijos. – Pone Vulfai?

– Kodėl dabar? – Tos mėlynos akys žvelgė tarsi du nuožmiu pykčiu žybsintys plyšiai. – Kodėl? – Jis atleido rankas ir kumščiu smogė į kietą nebenaudojamos dekoracijos lentą, ši skilo į dvi dalis. Sunkiai šnopuodamas, vargiai suprasdamas, kas vyksta aplinkui, jis prispaudė prie kaktos pirštus. – Negaliu... Nenoriu... Privalau perspėti Anabelą...

Kas toji Anabela?

– Na gerai, matau, kad esate nusiminęs.

Stebėdama, kaip jis išsitraukia iš kišenės telefoną ir renka numerį, Keitė atsargiai žengė atgal. Jo krumpliai buvo nubrozdinti iki kraujo, bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų. Tą akimirką mergina suprato, kodėl Natanielis Vulfas taip puikiai vaidino nerimo apimtus herojus – po puikiu kūnu ir dievišku veidu slėpėsi ne mažiau nerimastinga siela. O tai, žinoma, gerokai prisidėjo prie jo skleidžiamo žavesio. Iš jo dvelkė laukiniu pavojumi. Stebėdama tvirtai sukąstą žandikaulį ir negailestingai suspaustas lūpas Keitė prisiminė Specialiųjų pajėgų karį, kurį jis vaidino paskutiniame savo veiksmo filme Alfa vyras .

Natanielis Vulfas buvo medžiotojas.

Ir kaip tik šią akimirką jis nevaidino. Ji žinojo , kad jis nevaidina. Mėginti įtikinti jį grįžti į sceną nebuvo prasmės. Jis klausė tik savo paties nurodymų.

Pagaliau atsipeikėjusi Keitė apsidairė vildamasi, kad pasirodys dar kas nors ir perims vadžias. Kurgi scenos vadovai?

Natanielis nervingai prispaudė prie ausies telefoną. Išskyrus sceną, ant kurios ­vaidindavo, Keitė jį visuomet matydavo nusiteikusį be galo šaltakraujiškai. Kartais būdavo sarkastiškas, dažnai – nuobodžiaujantis, bet nė karto nebuvo praradęs nuovokos.

Dabar jis atrodo visiškai išmuštas iš vėžių.

Paprastai jį gaubiančią cinizmo aurą dabar buvo užgožusi neviltis.

– Ar yra koks nors išėjimas, apie kurį nežino spauda?

– Išėjimas? – Keitė mėgino kvėpuoti, tačiau tarsi užhipnotizuota įstengė tik spoksoti. Iš taip arti jai dar nebuvo tekę jo matyti, vyras atrodė nepakartojamai.

– Jeigu Kerė sužinos, nieko gero nebus... Po galais, pakelk ragelį... – Ragelio akivaizdžiai niekas nekėlė, todėl Natanielis paliko trumpą sunkiai suprantamą žinutę ir susigrūdo telefoną atgal į kišenę. Paskui čiupo Keitę už rankos virš alkūnės ir nevilties kupinu balsu pasakė:

– Privalai mane iš čia ištraukti. Tuojau pat.

Vis dar mėgindama suvokti, kad Natanielis tuo pat metu susitikinėja su dviem moterimis, Keitė jį rūsčiai nužvelgė, bet išvydusi akyse neviltį sustingo. Tada ir suprato padariusi esminę klaidą.

Jis buvo ne medžiotojas.

O medžiojamasis.

Kažkas jį persekioja .

– Kostiumų skyriuje yra avarinis išėjimas. Jis veda į vieną šoninių gatvelių. – Net nesvarstydama, ar elgiasi teisingai, Keitė stvėrė Natanielį už rankos, nusitempė atgal į savo skyrių ir užrakino duris.

– Durys juos kelias minutes sulaikys. Išėjimas štai ten. Sėkmės.

– Be pagalbos man nepavyks! – Natanielis ją prisitraukė. – Kur gyveni? Ar toli nuo čia?

Keitei sulinko keliai.

– Tikriausiai juokauji. Juk turi apartamentus Dorčesterio viešbutyje ir...

– Ir būtent ten visi pirmiausia puls ieškoti. Spaudos atstovai prie viešbučio įsirengė stovyk­lą, vos nusileido mano lėktuvas.

Keitė pamėgino įsivaizduoti Natanielį Vulfą savo ankštame kambaryje ir pajuto, kaip jai kaista skruostai.

– Mano butas visai mažytis. Atvirai tariant, nemanau...

– Maldauju. – Jis delnais suėmė Keitės veidą, ir jai neliko nieko kito, kaip tik žiūrėti ­tiesiai į jį. Akis į akį – Keitei ėmė svaigti galva. Puldama į tą ryškiai mėlyną bedugnę, ji pamiršo, kur esanti. Ji pamiršo, kas esanti. Ji miglotai prisiminė, kad jis kažko prašė, tačiau jų žvilgsniai susipynė ir...