Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Keite?

Susijaudinusi taip stipriai, kaip dar niekada nebuvo, ji pasviro prie Natanielio.

– Hm?

– Keite! – Jis spragtelėjo pirštais Keitei prie veido, ir burtai išsisklaidė.

Purtydama galvą, kad atsitokėtų, Keitė lėtai pabudo iš transo.

– Ž... žinai mano vardą?

– Visuomet įsimenu vardą moters, kuri matuoja vidinę mano šlaunies pusę. – Po ironiškai kilstelėtais antakiais žybtelėjo akys. – Ištrauk mane iš čia, angelėli. Nenoriu šį vakarą tapti paparacų desertu.

Keitė niekada neatsisakydavo padėti pakliuvusiems į bėdą, o dabar, priblokšta fakto, kad Natanielis Vulfas žino jos vardą, ji numojo ranka į vidinį balsą, kuždantį, kad ji daro ­didžiulę klaidą.

– Na, gerai, bet mano butas po Dorčesterio tau sukels šoką. Tik nesakyk, kad neperspėjau. – Ji paėmė striukę ir du šalmus, kurių ­vieną atkišo Natanieliui.

– Imk.

Šis buku žvilgsniu spoksojo į šalmą.

– Kam?

– Jeigu jau sprunkam, mums reikia sprukti tinkamos transporto priemonės. Kaip tik tokią ir turiu. Ji greitai nardo Londono gatvėmis. Užsidėk šalmą – jis paslėps tavo veidą. Nenoriu pasakyti, kad jis nevertas gėrėtis, bet...  Ji nuraudo ir įbruko šalmą Natanieliui į rankas.

Už durų jau girdėjosi balsai, kažkas ėmė klebenti rankeną.

Keitė perėmė vadžias į savo rankas. Pati užmaukšlino šalmą Natanieliui ant galvos.

– Avarinis išėjimas bus apledėjęs. Eik atsargiai. Jaučiuosi kvailai tau tai sakydama, nes juk pats atlieki beveik visus pavojingus triukus. Esu tikra, kad apledėjęs avarinis išėjimas tau nebus joks iššūkis.

Jis rankoje vėl laikė telefoną.

– Man tereikia dar kartą paskambinti...

– Galėsi paskambinti iš mano buto. – Keitė nutylėjo, kad jeigu jis vienu metu apsiribotų viena moterimi, dabar nebūtų tokioje beviltiškoje padėtyje. Įtikinėdama save, kad sudėtingi jo meilės reikalai – ne jos nosiai, Keitė ­timptelėjo Natanielį už rankos. – Jeigu nenori asmeniškai ir iš arti susipažinti su šimtų kamerų objektyvais, dabar pat turim sprukti!

ANTRAS SKYRIUS

Tuščiame skersgatvyje aidėjo ant metalinių avarinio išėjimo laiptelių statomų jų pėdų garsas; nuo paskutinių laiptelių Keitė nušoko tiesiai ant grindinio greta savo Vespos .

Šaltas vasario oras žnaibė jiems odą; Natanielis su neslepiama nuostaba išrietęs antakį žvelgė į motorolerį.

– Tai taip tu suvoki, kokia transporto priemonė sprukti yra tinkamiausia?

– Gal tai ir ne feraris, bet...

– Tikrai ne feraris.

– Jis greitesnis, nei atrodo. Privalumas tas, kad tavęs net mirusio niekas nesitikėtų išvysti ant tokios transporto priemonės. – Keitė permetė koją per motorolerio sėdynę ir įjungė variklį kaip tik tą akimirką, kai iš už kampo, rėkdami tarsi galvą pametę žvėrys pasirodė paparacai.

Pasipylė blyksčių lietus, ir Keitė susigūžė.

– Nenoriu, kad mane fotografuotų, nekenčiu fotografuotis.

Natanielis šoko ant motorolerio Keitei už nugaros, ranka apkabino ją per liemenį ir prisislinko arčiau.

– Judam. Jeigu tik šis daiktas sugeba judėti.

Prigludus tvirtam Natanielio kūnui, Keitė pajuto, kaip ją tarsi ietis perveria geismas. Pirmykštė, laukinė, deginanti liepsna ją šokiravo. Tokio galingo ir stipraus pojūčio dar niekada nebuvo patyrusi. Jausdama ant pilvo tvirtą Natanielio delną, Keitė įtraukė raumenis ir prisiekė kasdien padaryti mažiausiai šimtą ­atsilenkimų.

Antrąją ranka Natanielis nekantriai apėmė josios.

– Važiuok! – Perimdamas motorolerio valdymą jis pasuko greičio rankeną, ir Vespa šovė į priekį su tokia jėga, kad Keitės nugara susiliejo su Natanielio krūtine. Įkalinta stiprių jo rankų ir prispausta prie standžių raumenų, ji pajuto, kaip baimė atslūgsta. Jos šalmas trinktelėjo jam į petį, ir tą pat akimirką Keitė pagalvojo apie viso pasaulio moteris, kurios atiduotų visas gyvenimo santaupas, kad tik susikeistų su ja vietomis.

Neįtikėtina , – mąstė ji. – Natanielis Vulfas – ant mano Vespos .

Staiga ji suprato turinti visiškai naują priežastį baimintis – Natanielis net neketino mažinti greičio. Iš motorolerio jis stengėsi išspausti kiekvieną galios atomą. Keitei į veidą pūtė vėjas, plaukų galiukai stojosi piestu.

– Sulėtink greitį! – Ji net nenutuokė, kad jos maža, patikima ir rami Vespa sugeba išvystyti tokį greitį. Keitė per vėlai prisiminė, kad Natanielis Vulfas laisvalaikiu dalyvauja motociklų lenktynėse ir jog kai kurie režisieriai netgi atsisako su juo dirbti dėl pašėlusio jo būdo.

Tikras Holivudo blogiukas.

Natanielis drąsiai, be menkiausios baimės spaudė iš motorolerio gyvastį, ir Keitė apimta panikos suinkštė. Žurnalistai jai ne itin patiko, tačiau ko nors užmušti ji taip pat nenorėjo.

– Kas nors negerai? – Jo juokas nuaidėjo jai prie pat ausies, ir Keitė išlemeno vieną žodį:

– Greitis...

– Spaudžiu kiek galiu, mieloji, bet kitą kartą padaryk mums abiem paslaugą – nusipirk sportinio tipo motociklą. Šis – tikras šlamštas.

Motoroleris šovė tiesiai į žurnalistų minią; Keitei norėjosi klykti, bet neišpsrūdo nė garselis. Apimta siaubo, ji pamėgino pasukti greičio rankeną atgal, bet tvirti ir stiprūs Natanielio pirštai dar tvirčiau sugniaužė jos plaštaką ir toliau kontroliavo kiekvieną veiksmą.

– Atsipalaiduok. – Jo balsas Keitę veikė kaip gundantis eliksyras. – Jie pasitrauks.

– O jeigu ne?

– Tuomet mane persekiojančių žurnalistų bus keletu mažiau. Nejaugi niekada nesi žaidusi žaidimo Kas pasitrauks pirmas?

– Nemėgstu rizikos! – Susitaikydama su faktu, kad bus pirmoji baudą už greičio viršijimą Vespa gavusi vairuotoja, Keitė stipriai užsimerkė. Beliko tikėtis, kad nebus apkaltinta dar ir žmogžudyste.

Pasiruošusi būsimam susidūrimui Keitė spėjo pagalvoti, jog gandai apie fizinę Natanielio jėgą nėra perdėti. Jo pirštai sukibo virš josios it mirtinas užraktas, o pečių raumenys atstojo tvirtą sieną.

– Laikykis, – suurzgė jis Keitei į ausį, ir šioji atsimerkusi pamatė, kad jie jau labai arti fotografų – taip arti, jog net jų akių baltymai matyti.

Paskutinę minutę minia prasiskyrė, ir motoroleris, šovęs pro netikėtai prasivėrusį tarpą, atsidūrė pagrindiniame kelyje. Vairuotojams mėginant jų išsilenkti, pasigirdo padangų ­cypimas, taksi signalų kakofonija ir keli perspėjamieji riksmai; Keitė džiaugėsi, kad ­Natanielio rankos gniaužia josios, nes jos delnai buvo drėg­ni nuo prakaito, ir ji būtų paprasčiausiai užvažiavusi ant šaligatvio.

Keitė išgirdo Natanielio juoką ir nusprendė, kad šio vyruko humoro jausmas yra iškreiptas.

Prie teatro stovėjo minia žmonių, – daugiausia moterys, – rankoje laikančių transparantus su užrašu: Aš myliu Natanielį Vulfą . Jie jau ­valandų valandas čia laukė, kad galėtų bent akies krašteliu pamatyti iš teatro išeinančią garsiąją Holivudo žvaigždę. Jiems, regis, nerūpėjo faktas, kad autografų jis griežtai nedalija. Jie tenorėjo pažvelgti į tas žymiąsias akis.

Jeigu jie dabar jį pažintų...

– Kur toliau? – Prie ausies pasigirdęs balsas buvo griežtas ir ryžtingas, dabar ji turėjo perimti vairą, nes šias gatveles pažinojo kaip savo penkis pirštus.

Netrukus Keitė, kiek įmanydama ­didindama atstumą nuo žurnalistų, jau nardė po Londono gatves. Išsukusi iš pagrindinio kelio ji leidosi klaidžiu aplinkkeliu – šoninėmis gatvelėmis ir nuošaliais keliukais.