Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Keitė prispaudė jam prie krumplių apšarmojusį maišelį.

– Turėtų gerokai skaudėti. Ar nesusilaužei?

– Tai niekis, – atšovė Natanielis. – Ką dar nugirdai?

– Nežinau. Nesijaudink. Tai visai nesvarbu.

– Dar ir kaip svarbu.

– Kodėl?

– Nes ką tik supratau, jog sugebi plepėti už visą Angliją.

– Tai dar nereiškia, kad imsiu pasakoti apie tave. Juk net nežinau, kas ta Anabela ar Kerė, todėl ir pasakoti nebūtų ko. Žinau tik tai, kad viena apie kitą sužinojusios jos labai nusimins, bet drįsiu pridurti, kad ras būdų kaip tave už tai nubausti. Vieną dieną skaičiau apie Čikagoje gyvenančią moterį, kuri sužinojusi, kad jos vyras susitikinėja su kita...

– Ar kada nors liaujiesi plepėjusi?

Perverta griežto Natanielio tono Keitė sustingo.

– Visada kalbu, kai nervinuosi, o dabar kaip tik taip jaučiuosi.

– Kaip aš sugebu tave taip veikti?

– Vien savo buvimu! – kone sušuko ­Keitė. – Matyti savo svetainėje kino žvaigždę man ganėtinai neįprasta. Tik ir laukiu, kad kas nors suriktų: Veiksmas!

Natanielio akys apsiblausė.

– Lauki veiksmo?

Jos kūnas užkaito, o kambarys staiga tapo pavojingai ankštas.

– Turėjau galvoje, visa ši situacija man atrodo absoliučiai nereali. Tu  – čia. Perspėjau, kad mano namai – ne Dorčesterio viešbutis.

– Jeigu norėčiau būti savo viešbutyje, ten ir būčiau.

Keitei atrodė, kad jos kambarys sumažėjo dukart. Ji jautė menkiausią Natanielio judesį  – kiekvieną akių krustelėjimą, kiekvieną veido linijų truktelėjimą.

– Paklausyk,  – žengdama atatupsta pasakė Keitė.  – Žinau, kad lauki nesulauki, kada galėsi susisiekti su savo haremu, todėl paliksiu tave netrukdomai pasirūpinti neatidėliotinais reikalais.

– Ačiū.  – Jo balse skambėjo aštrus sarkazmas, bet kadangi Keitė jo tikslo nesuprato, nusprendė paprasčiausiai pasišalinti. Iš Natanielio sklindanti nekantra vertė ją jaustis nepatogiai.

– Jeigu manęs reikės...  – ji mostelėjo ranka,  – ...būsiu miegamajame.  – Ak, dėl Dievo meilės, Keite, prieš išsižiodama pagalvok.

Mėlynose akyse įsižiebė sardoniškas švytėjimas.

– Miegamajame – pasiruošusi veiksmui?

Ar jis su manimi flirtuoja?

Ne, žinoma, ne. Jai ir vėl haliucinacijos. Nežiūrėdama į Natanielį Keitė spruko į ­miegamąjį ir uždarė paskui save duris.

***

Galinga geismo banga užklupo Natanielį visiškai nepasiruošusį.

Ką aš čia, po galais, veikiu, – flirtuoju su moterimi, kurios namuose daugybė mano nuotraukų?

Šitaip prisišauks vien bėdų, o jų ir taip jau užtenka.

Nuo pat pasišalinimo nuo scenos akimirkos Natanielis gyveno varomas adrenalinu, o dabar įtampa tapo kone apčiuopiama. Tarsi paveiktas masinio naikinimo programos, jo kruopščiai susikurtas gyvenimas pradėjo skeldėti. Reikėjo daug ką nuveikti ir su daug kuo pasikalbėti.

Kodėl tuomet jo ranka tiesėsi į durų rankeną, o ne į telefoną?

Kodėl jį šitaip užvaldė nepaaiškinamas noras išlaužti tas prakeiktas duris ir ­užsimiršti nuostabiose Keitės krūtyse ir jos mieloje šypsenoje?

Jo neatbaidė net faktas, kad ir ji geidė jo. Turėdamas užtektinai patirties su kur kas rafinuotesnėmis nei Keitė moterimis, Natanielis ją skaitė tarsi atverstą knygą – matė akimirką, kada jos vyzdžiai prasiplėtė, kada geismas užtemdė jos mielas akis. Jis matė ir tai, kaip smarkiai ji su savimi kovojo, kad tą reakciją nuslėptų.

Natanielis karčiai nusišypsojo.

Ir vylėsi, kad jai sekasi geriau nei jam. Nes šią akimirką veltis į sekso reikalus vertėjo mažiausiai.

Sutrikęs dėl savo geismo primygtinumo, Natanielis susikišo rankas į kišenes ir atsitraukė nuo miegamojo durų.

Santykiuose su moterimis Natanielis toli gražu nebuvo šventasis, jis puikiai žinojo, kad su moterimi, kuri žiūri į jį taip, lyg jo rankose būtų verslo klasės bilietas į dausas, geriau neprasidėti.

Jo gyvenime dausos neegzistavo. Tik ­audros debesys. Šią akimirką jie pranašavo smarkią audrą.

Natanielis dar kartą patikrino savo telefoną, bet atsakymo iš Anabelos nebuvo. Ar ji bent perskaitė jo žinutę? O gal dabar sėdi susigūžusi ir dreba?

Jį nusmelkė kaltės jausmas – kaip ir kas kartą, galvojant apie Anabelą, – ir kažkas gilesnio, kažkas bjauresnio, suplėkusio jo viduje.

Vėl grūsdamas į kišenę telefoną, Natanielis ėmė klausti savęs, kodėl jam apskritai svarbu su ja susisiekti. Juk jie nebėra artimi. Nė vienas Vulfų brolių artimai nebebendravo. Vienintelis visus siejantis bruožas buvo nuožmi nepriklausomybė. Nenoras puoselėti ryšių su kitais.

Natanielis perėjo per kambarį ir žvilgtelėjo pro langą – gatvės buvo tuščios, išskyrus vienišą moterį, kuri čiužinėdama ir slydinėdama sunkiai yrėsi prieš stingdantį vėją apledėjusiomis gatvėmis.

Paparacų nebuvo nė ženklo. Panelė Pleputė su puikiosiomis krūtimis sugebėjo jų nusikratyti.

Natanielis nieko nematančiomis akimis toliau žiūrėjo pro langą, o kai vėl atsivėrė miegamojo durys, jis jau buvo atgavęs įprastą savitvardą.

Vieno žvilgsnio į Keitę užteko, kad suprastų, jog ji iš pradžių pasidažė, paskui vėl ­nusivalė makiažą – matyt, pabijojusi, kad nepasirodytų persistengusi. Natanielis liūdnai nusijuokė. To daryti jai visai nereikėjo. Su makiažu ar be, jos lūpos tebebuvo putlios ir geidulingai išlinkusios, tik ir viliojančios vyrą į jas panirti ir jų paragauti. Net surištais į paprastą uodegą garbanotais ir nepaklusniais plaukais ji nepajėgė sunaikinti jame įsižiebusios aistros. Visi tie plepalai ir neįprastas atvirumas turėjo jį suerzinti. Tačiau rezultatas buvo priešingas – Keitė jį tik dar labiau traukė.

Jam buvo smalsu, ką ji pasakytų sužinojusi, jog jis vos valdosi neįstūmęs jos atgal į miegamąjį. Natanieliui norėjosi užsimiršti. Jam reikėjo atitrūkti nuo maišatimi virtusio gyvenimo.

– Ar... – Stengdamasi į jį nežiūrėti, Keitė atsikrenkštė. – Ar ketini atsiliepti?

Atsiliepti?

Skęsdamas asmeniniame pragare Natanielis pagaliau išgirdo skambant savo telefoną, kurio vos prieš akimirką negirdėjo.

Skambino jo brolis Sebastianas; suvokdamas, kad Keitė klausysis kiekvieno žodžio, jis atsiliepė.

– Taip, jis buvo ten... Tikriausiai Rafaelis jam davė bilietą... Neturiu supratimo. Tegalime stengtis neprarasti savitvardos. – Kol Natanielis kalbėjo, Keitė, stengdamasi nesiklausyti, virtuvėje tarškino indus. Ji vis dar vilkėjo tais pačiais aptemptais džinsais, kurie išryškino tobulą užpakaliuką – tiesiai iš pasiutusių vaikinų fantazijų. Paskendęs vienoje jų, Natanielis susivokė negirdėjęs pusės to, ką sakė jo brolis. – Ką sakei?.. Ne, tai pernelyg pavojinga. Ketinu išvykti iš šalies. Turi mano asmeninį numerį, susisieksime... Svarbiausia apsaugoti ją.

Kas jam darosi? Turėtų susitelkti į tai, kaip sumažinti galimą žalą, o ne ieškoti būdų, kaip iškrapštyti Keitę iš tų džinsų.

Natanielis įkišo telefoną į kišenę.

– Ar turi burbono?

Ji tebestovėjo nusisukusi ir vieną ant kito dėjo pusryčių dubenėlius.

– Apgailestauju, bet neturiu. – Prakaulūs jos pečiai atrodė įsitempę, ir Natanielis pajuto leng­vą susierzinimą.

– Gal galėtum atsisukti?

– Tik nežiūrėdama į tave galiu elgtis bent minimaliai normaliai. Atleisk, jeigu atrodau nemandagi, bet tokia tikrovė. Burbono neturiu, tačiau yra vandens ir... – Vis dar į jį nežiūrėdama Keitė atidarė šaldytuvą. – Ir pieno.