Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Natanielis prarado laiko ir erdvės pojūtį.

Blaivus protas aptemo, ir vienintelis likęs atsakas buvo grynas laukinis instinktas.

Įbrukęs jai tarp šlaunų ranką, jis patraukė kelnaites ir švelniais, bet drąsiais pirštų judesiais prisilietė prie slidaus minkštumo. Tačiau Keitės kūnas po juo netikėtai įsitempė, o rankos stipriai įsirėmė į krūtinę.

– Ne.

Natanielis girdėjo jos balsą pro tamsų nirtaus, primityvaus geismo rūką.

– Natanieli, ne...

Jo sąmonę pasiekė ne žodžiai, o tonas. Jam atliepė aštriai į pečius susmigę nagai.

Natanielis pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į žalias, tokiu pat kaip ir jo geismu spinduliuojančias akis. Jis mėgino kalbėti, bet galva visiškai nedirbo. Suvokdamas, kad atrado ne tik prasiblaškymą, bet ir užsimiršimą, Natanielis aplaižė lūpas.

Sukrėstas, kad neteko savitvardos, jis nusirito nuo Keitės.

– Atleisk, – lėtai pasakė jis. – Gali versti kaltę paminkštinimams. Tavo žiniai, jie visi – reikiamose vietose.

Kas jam ką tik nutiko?

Rimtai sunerimęs jis įsistebeilijo į kreminėmis klostėmis krintantį baldakimą, kuris dengė keturiais stulpais paremtą lovą. Romantika , – galvojo jis. Visas prakeiktas kambarys buvo įrengtas meilei ir laimingai pabaigai. O laimingos pabaigos aplink jį net milijono mylių spinduliu nematyti.

Natanielis pašoko ant kojų ir nuėjo link durų.

– Atėjau pasakyti, kad vakarienė paruošta.

– Natanieli...

Sau už nugaros jis girdėjo medžiagos šnarėjimą – Keitė vilkosi suknelę. Jis neatsisuko. Kadangi nesuprato, kas nutiko, negalėjo būti tikras, kad tai nepasikartos ir vėl.

Uždėjęs ranką ant rankenos, Natanielis nusišypsojo ironiška šypsena.

– Susitiksime terasoje, drabužine.

– Natanieli, dėl Dievo meilės, palauk! – Jis girdėjo, kaip Keitės pėdos dusliai dunksteli į grindis. – Negali paprasčiausiai... Mes kone... Kad tave kur velniai, ar apie ką nors apskritai kalbiesi?

Ne, jeigu to galima išvengti.

Jis atsisuko į Keitę, bet iš karto pasigailėjo tai padaręs – jos plaukai buvo seksualiai išdrikę, o lūpos švelniai paraudusios nuo jo bučinių.

– O tu turi kalbėtis apie viską ?

– Ne viską... – Ji atrodė sutrikusi ir ­įpykusi. – Bet tu ką tik... Mes ką tik...

– Bet nepasimylėjome. – Natanielis atidarė duris. – Tu pasakei ne . Aš sustojau. Pokalbis baigtas.

– Ne, pokalbis nebaigtas! – Keitė priėjo prie jo. – Kodėl mane pabučiavai?

– Gulėjai pusnuogė su provokuojamais apatiniais ant plačiausios lovos.

– Vadinasi, pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaudamasis sprendi, ar nori su kuo nors pasimylėti, yra apatiniai. Nejaugi niekada nenori su tuo žmogumi susipažinti artimiau?

Ne, niekada.

Natanielis išsmuko pro duris.

– Vakarienė, – burbtelėjo jis, – tikrai paruošta.

PENKTAS SKYRIUS

Keitė jautėsi apsvaigusi, jai sukosi galva, atrodė, kad kūnas tuoj pakils.

Nepadėjo net įtikinėjimai, neva Natanielio darbas jį išmokęs aistringai ir gundančiai bučiuotis, priversti moterį jaustis geidžiamiausia pasaulyje. Nepadėjo ir priminimai, kad ji gulėjusi pusnuogė, o tokiam karštam vyriškos lyties atstovui kaip Natanielis Vulfas tai buvusi pakankama provokacija.

Tiesą sakant, nepadėjo niekas.

Ji vis tiek jautėsi... geidžiama.

Metusi slaptą žvilgsnį pro mirkčiojančias vakarienės stalą apšviečiančių žvakių liepsneles, Keitė pamatė, kad Natanielis žvelgia į tolį, o jo tamsūs antakiai susimetę į mąslią raukšlę.

Keitė nukreipė žvilgsnį į jo lūpas. Kiek kartų ji žiūrėjo į jį plačiajame ekrane ir klausė ­savęs, kaip jaustųsi jo bučiuojama?

Dabar ji žinojo atsakymą. Jausmas tiesiog nepakartojamas .

Jai tereikėjo nuolat sau priminti, kad tai nėra tikra. Jeigu apkvailindama save įtikės, kad jį apakino aistra, pati pamins savo teorijas. Jis – aktorius. Gali suvaidinti viską.

Dėl užsitęsusios tylos pasijutusi nepatogiai Keitė prabilo:

– Perskaičiau tekstą...

– Tekstą?.. – Bejausmė Natanielio veido išraiška bylojo, kad jo mintys kitur.

– Tavo tekstą.

– Ak, taip. – Jo veidas pragiedrėjo. – Jeigu skaitei jį net išsirengusi iki apatinių, vadinasi, tau tikrai patiko. Turi minčių?

Pasiryžusi neparodyti, kaip smarkiai iš vėžių ją išmušė tas vienintelis bučinys, Keitė kuo plačiausiai nusišypsojo Benui, kuris kaip tik į lėkštes dėjo ant grotelių keptas daržoves.

– Niam. Atrodo skaniai, ačiū. Išlepinsite mane.

Benas jai taip pat nusišypsojo.

– Jeigu tik ko nors prireiks, panele Keite, būsiu visiškai šalia.

– Ne, nebūsi, – švelniu tarsi šilkas balsu pasakė Natanielis. – Jeigu mums ko nors reikės, pakviesime.

Benui diskretiškai pasišalinus, Keitė pavartė akimis ir pakėlė šakutę.

– Ar žmonės visada uoliai pildo tavo norus?

– Akivaizdu, kad ne, – sumurkė jis, – antraip dabar gulėtum po manimi nuoga toje lovoje ir drauge mėgautumės tokia bendravimo forma, kuriai tikrai nereikia aušinti burnos.

– Pokalbiai nėra nieko blogo.

– Na, gerai. Tuomet pasikalbėkime. Pasakyk, kodėl visuomet renkiesi rudus drabužius?

– Taip jau nutiko, kad ruda man patinka.

Natanielis palinko į priekį ir įbedė į Keitę skvarbų žvilgsnį.

– Kodėl nemėgsti būti fotografuojama?

– Nes ne visi gimsta būti ekshibicionistais.

– Išduosiu tau paslaptį... – tyliai tęsė Natanielis. – Kai meluoji, turi žiūrėti pašnekovui į akis ir atrodyti nuoširdi. Tu, Keite Fyld, esi pasibaisėtina melagė. Turi paslapčių, kaip ir kiekvienas žmogus. – Jis pakėlė ­taurę ir žiūrėdamas per jos kraštelį gurkštelėjo vyno.

Jokių paslapčių, tik nesaugumo jausmą. Tai skirtingi dalykai.

Jie nenuleido vienas nuo kito akių, ir Keitė pajuto, kaip ausyse ima tvinksėti kraujas.

Bet Natanielis tikrai turėjo paslapčių, šitai akivaizdu. Ir ji numanė, kad tos paslaptys tamsios. Jis niekam jų neišduodavo.

Keitę stebino tai, kaip smarkiai ji troško, kad jis su ja pasidalytų jomis.

Kaip ji troško jį išklausyti.

Natanielis žiūrėjo savo įspūdingomis akimis ir staiga jai nebeliko noro nei kalbėtis, nei klausytis. Keitė matė, kad jis galvojo apie tą bučinį. Ji taip pat galvojo apie jį.

Širdis pradėjo daužytis beprotišku ritmu, ir Keitė nuleido šakutę. Ieškodama saugios temos, ji nutarė pakalbėti apie vaidybą.

– Papasakok daugiau apie tai, kaip ruošeisi Alfa vyro vaidmeniui.

Keitė beveik tikėjosi, kad Natanielis atsisakys kalbėtis, bet jis atsilošė kėdėje ir ėmė linksminti ją pasakojimais apie filmavimą. Jis kalbėjo sąmojingai ir įžvalgiai, aktoriams skirtos jo pastabos buvo tokios taiklios ir kandžios, kad ji negalėjo susilaikyti nesijuokusi, nors buvo pasižadėjusi neįkliūti į jo žavesio spąstus.

Su Natanieliu buvo taip smagu, kad tik aptarnaujančiam personalui nurinkus paskutines lėkštes, ji suprato nesužinojusi apie jį nieko asmeniško. Visas vakaras prabėgo kalbant apie kitus žmones.

– Na, o tu, mažoji Panele Plepute? – Jis palinko į priekį ir pripildė jos taurę. – Kodėl nusprendei pasirinkti kostiumų kūrėjos specialybę? Po mokyklinių spektaklių?

Sukurk man kostiumą, Keite.

– Gerokai anksčiau. – Ji nuvijo šalin atmintyje aidintį aikštingą sesers balsą. – Visada dievinau kostiumus.