Сара Морган - Žavingasis Natanielis

Paskui švelniai paleido rankas ir atsitraukė. Žvilgsnis vėl tapo ciniškas ir pašaipus.

– Kartu mums būtų buvę gera.

Keitė džiaugėsi, kad stovėjo atsirėmusi į uolą. Jos keliai taip virpėjo, kad be atramos būtų susmukusi. Rankos norėjo jį ­sulaikyti,vėl priglausti prie savęs, paskęsti jo lūpų kaitroje.

Tačiau ji troško, kad išgyvenimas būtų tik­ras, o toks jis toli gražu nebuvo.

Nors drauge jie praleido savaitę, Keitė suprato su tikruoju Natanieliu Vulfu ­nepraleidusi nė akimirkos.

***

Tvinksinčia nuo dar vienos bemiegės nakties galva Natanielis sumetė ant denio ­paviršinio nardymo įrangą, o Benas ir dar vienas darbuotojas sukrovė maistą ir įvairią amuniciją.

– Kur susiruošei? – už nugaros pasigirdo tylus moteriškas balsas; atsisukęs Natanielis pamatė ant prieplaukos iškyšulio ­lūkuriuojančią Keitę. Ji stovėjo basa, rankas sukišusi į šortų kišenes. Įtampa nuo jos sklido net per tokį atstumą. Skruostai atrodė pabalę, po akimis ­juodavo ratilai.

Beveik visą naktį praleidęs plačiai atmerktomis akimis hamake Natanielis pajuto nežymų pasitenkinimą pamatęs, kad ji miegojo ne ką geriau už jį.

– Mes ruošiamės pasiplaukioti. Kadangi, deja, esu įstrigęs saloje su aukštos moralės moterimi, privalau kaip nors prasiblaškyti, kad nereikėtų visą laiką galvoti apie bereikšmio sekso stoką. – Ir apie naujas telefone laukiančias žinutes .

Paėmęs paskutinę dėžę Natanielis įkėlė ją į laivą.

Keitė nė nekrustelėjo.

– Manau, būtų geriausia, jeigu likčiau čia.

– Ne. – Net nespėjęs apsvarstyti savo sprendimo, Natanielis, stengdamasis nežiūrėti į ilgas nuogas Keitės kojas, pakėlė ją nuo žemės ir pastatė ant denio. – Tai viena gražiausių nardyti skirtų vietų Brazilijoje. Tau tikrai patiks.

– Bijai palikti mane čia, kad kam nors ­nepraneščiau, kur esi. Ką, tavo manymu, ketinu daryti, Natanieli?

Užkurti signalinį laužą? Net jei norėčiau kam nors paskambinti, negaliu. Užrakinai mano telefoną.

Jis gailėjosi neužrakinęs savojo. Tos žinutės jį graužė, jos buvo tarsi į tarpdurį įstumta malka, neleidžianti uždaryti durų, kurias užverti jis taip troško.

– Tau nereikia telefono.

– Bijai, kad kam nors neišplepėčiau apie Anabelą ir Kerę, bet galiu prisiekti, kad jų vardų niekam nepaminėsiu. Net nežinau, kas jos tokios!

Natanielis netikėtai suprato, kad net plieskiant karščiausiai saulei, gali būti šalta.

– Noriu, kad pamirštum, jog tuos vardus apskritai girdėjai.

– Puiku, pamiršiu. Tačiau kartkartėmis tau tikrai būtų ne pro šalį kuo nors pasitikėti. Turbūt be galo vieniša gyventi gyvenimą, kai ­atrodo, kad visi tik ir taikosi tave nutverti. – Ji pastūmė į šalį nardymo įrangą ir dusliai klestelėjo ant denio. – Niekada nesu nardžiusi. Veikiausiai nuskęsiu.

– Tau patiks.

– O jeigu įtrauksiu vandens?

– Atliksiu dirbtinį kvėpavimą. – Gailėdamasis, kad jo mintys vėl nukrypo ta linkme, Natanielis įšoko į laivą. – Pirmyn.

Katamaranas su iškelta bure greitai ir ­lygiai slydo vandens paviršiumi, kiek įmanoma ­išnaudodamas švelnų vėjelį. Vanduo mirgėjo saulėje, o po laivu nardė įvairiaspalvių žuvų guotai.

Keitė ištiesė ant sėdynės kojas ir atsuko veidą į saulę.

Svarstydamas, ar nebus padaręs klaidos, pasiimdamas ją su savimi, Natanielis stumtelėjo vairalazdę ir, traukdamas į save veidą čaižantį druskingą orą, ėmė plaukti į vėją. Iš ten, kur stovėjo, jis aiškiai matė ilgas ir liaunas Keitės kojas, todėl šiek tiek pasisuko.

Kelias valandas plaukę pro daugybę negyvenamų salų, jie galiausiai prisišvartavo, kad galėtų panardyti po rifą.

Nekreipdama į Natanielį dėmesio Keitė nusimovė šortus, nusivilko marškinėlius ir liko tik su raudonu taškuotu bikiniu.

Su bikiniu Natanielis ją matė pirmą kartą ir buvo bepradedąs gailėtis, kad ji ir toliau ­nesislėpė po savo duksliais drabužiais. Kaklą nusėjo prakaito lašeliai.

Apgailestaudamas, kad neparūpino Keitei nardymo kostiumo, Natanielis padėjo jai užsidėti kaukę, ir jie drauge įbrido į vandenį.

– Ar čia labai gilu? Kita vertus, gal geriau nesakyk. Verčiau nežinoti. – Tvirtai laikydamasi jo rankos Keitė apsidairė aplinkui. – Ar kas nors šiuose vandenyse norės sužiaumoti mane pietums?

Tik jis . Spėliodamas, ar Keitė bent ­pastebėjo, kad jo varpa sustandėjusi, Natanielis ėmė demonstruoti, kaip iš kaukės ir vamzdelio pašalinti vandenį, bet visą laiką stengėsi išlaikyti kuo didesnį atstumą.

Po jais žaisdamos slėpynių tarp atogrąžų dumblių siūbtelėjo papūgžuvės ir Keitė, džiaugsmingai įtraukusi oro, išsitraukė iš burnos kvėpavimo vamzdelį.

– Jos tokios gražios. Gal galime pažiūrėti iš arčiau?

Netrukus Natanielis įsitikino, kad Keitė puiki plaukikė – po vandeniu judėjo laisvai ir gracingai, kaip tikra jūros gyventoja. Išsiblaškęs jis dar ­pagalvojo privaląs tuojau pat susiimti, antraip nuskęs.

Galiausiai jis pamojo į paviršių, ir jie per saulėje mirguliuojančius vandenis iškilo į kait­rią saulėkaitą.

Keitė juokdamasi ir gaudydama orą išsitraukė iš burnos kvėpavimo vamzdelį.

– Fantastiška! – Netikėtai ji susiraukė, nes kažkas Natanieliui virš peties patraukė jos ­dėmesį. – Natanieli...

Jis pasuko galvą ir pamatė vos už kelių met­rų nuo jų katamarano prišvartuotą kitą laivelį.

– Nurimk. Jie nežino, kas mes tokie.

– Nori pasakyti, kad jie nežino, jog esu įžymi kostiumų dizainerė? Ačiū Dievui. Jeigu ko ir nekenčiu, tai dalyti autografų vandenyje. – Kikendama iš savo sąmojo, Keitė stebėjo laivelį. – Regis, ten kažkas švenčiama. Verčiau nenusiimk kaukės.

– Gal nori dar kartą panerti?

– Koks čia klausimas? Noriu nardyti visą likusį gyvenimą. – Nieko nelaukdama ji nėrė po vandeniu, ir Natanieliui beliko sekti iš paskos stebintis, kaip puikiai jis leidžia laiką.

Jie nardė dar kelias valandas ir atsargiai, stengdamiesi netrikdyti povandeninio pasaulio, tyrinėjo atskiras rifo dalis. Kas kartą jiems iškilus, Keitė prapliupdavo pasakoti, ką mačiusi, ir nepaliaujamai klausinėti. Natanielis negalėjo liautis jos lyginti su pa­skutiniąja moterimi, su kuria buvo išvykęs ­pasiplaukioti, ir kuri visą laiką saugodama plaukus deginosi ant denio. Vien į pasiūlymą drauge panardyti ji reagavo su nuoširdžiausiu siaubu. Keitės plaukai karojo ant pečių tarsi storos šlapios virvės, bet neatrodė, kad jai tai bent kiek rūpėtų. Pakerėta povandeninio pasaulio, ji, ­regis, pamiršo net nejaukumą, kurį nuolat jausdavo būdama greta Natanielio.

Kai jie pagaliau vėl grįžo į katamaraną, Keitės šypsena švietė ryškiau už saulę.

– Nieko nuostabesnio gyvenime nesu veikusi. – Jos džiaugsmas buvo toks užkrečiamas, kad Natanielis pasijuto ir pats besišypsąs.

Niūri nuotaika, kuri jį buvo užvaldžiusi nuo pat pasitraukimo nuo scenos vakaro, netikėtai išsisklaidė. Suvokęs, kad tokį lengvumą į jo gyvenimą įnešė būtent Keitė, Natanielis susiraukė.

Jis neatminė, kada paskutinį kartą taip gerai leido laiką su moterimi.

Atplėšęs akis nuo Keitės šypsenos, Natanielis sau priminė, kad laiminga pabaiga tikinčios moters jam tikrai nereikia.

Laiminga pabaiga jis liovėsi tikėjęs dar būdamas devynerių.

***

Siurbčiodama savo gėrimą Keitė žvelgė į platininio baltumo smėlį tolimajame paplūdimyje. Nuo saulės ir sūraus vandens jai peršėjo galūnes ir gėlė odą, bet laimingesnė ji dar niekada nesijautė. Netgi liovėsi įtraukinėti pilvą.